Septintoji diena (liepos 12-oji)

Mūsiškiai vis dėl nenakvojo, kaip kad spėjom. Jie tiesiog stipriai sulėtino tempą. Grįžo vakarop. Visi nusikalę kaip ir reikia tikėtis. Šypsenos retai kada pasirodo veide. Komandoje po tiek nuovargio pradeda rastis psichologinės įtampos detalių.

Tiesa pasakius, mane šiek tiek nustebino Mara. Neturėjau tvirtos ir aiškios nuomonės, tačiau kažkodėl viduje maniau, kad ji gali būti tas žmogus, kuris gali kristi vienas iš pirmųjų. Tačiau bent jau iki šiol ji eina, bene kaip pavyzdys visiems.

Visi komandos nariai jau vis sunkiau pradeda orientuotis aplinkoje. Kartais atsiranda nerišlių sakinių. Niekas jau per daug nebekreipia dėmesio į valgį. Tarkim Mara, prieš varžybas išsižadėjo valgyti mėsą, lašinius ir bet kokius riebalus. Dabar lašinius su duona ir svogūnu kremta neįkalbinėjama. Kiti irgi panašiai. Nebeliko maisto racionų. Juolab, kad tai turbūt ir dėl to, kad viskas iš anksto nebuvo gerai sustyguota. Nebuvo atsakingo už maistą. Pirko kas ką norėjo ir kaip įsivaizdavo. Palaikymo komanda irgi nesusidirbus. Dažnai ginčams tarpusavyje ir pokalbiams neduodantiems jokių rezultatų išleidžia keliskart daugiau laiko nei pačiam darbui. Kartais atsitinka taip, kad į punktą atvykus komandai vis dar diskutuojama, kiek į makaronus dėti prieskonių, tik tada pradedama statyti palapinė miegui ir t.t. Žinoma, tai visiems patirtis. Tiesiog geras pasiruošimas tokio lygio varžyboms yra būtinas.

Naktį gauname pamiegoti ir mes. Daugiausia laiko nuo pat varžybų pradžios. Miegame maždaug tris valandas. Dar pusvalandis pasikrapštymo ir pradedame vytis „Robinzonada Adventure Team“. Pakeliui padarome keletą nuotraukų ir spustelime kelto link.

Iki kelto daugiau kaip valanda laiko. Mašinoje užmiegame kaip sėdim. Tik ant galvos užsimetame bet ką, kad imituoti paprastą lietuvišką naktį. Miegame kietai, nes prie kelto mus pasivijusi komanda vos sugeba mus pažadinti belsdama į lango stiklą.

Visi sugūžam į keltą. Autobusioko ekipažas taip ir nepajuda iš automobilio ir lieka miegoti mašinų denyje. Aš užeinu pas mūsiškius. Jie jau įsitaisę miegui. Užkanda ir vos keltui pajudėjus atsijungia. Žiūriu į jų miegančius veidus ir vis bandau suprasti kokia yra jų varomoji jėga… Kas juos priverčia čia kentėti skausmus, miego alkį ir begalinį nuovargį? Kodėl būtent šie žmonės tai daro? Kas juose taip ar ne taip? Kokios chromosomos trūksta ar yra per daug…

Po 130 km dviračių etapo šįryt jie jaučiasi visai neblogai…. [sakinys liko nebaigtas, nes užmigau ant sėdėdamas prie kompo ant automobilio sėdynės lyjant lietui... ].

Atvažiavus į punktą paaiškėja, kad katamaranų rungties, saugumo sumetimais, nebus. Per didelės bangos. Išplaukė tik kelios komandos. Viena iš jų apvirto. Vietoj to mūsiškius transportuos kateris. O laiko skirtumą, jie atbus viename iš punktų.

Pasirodo pirmosios komandos. Mūsiškiai po jų. Nusikalę. Apsidžiaugia sužinoję, kad nereiks plaukti su katamaranais, o juos transportuos kateris. Nuovargis jaučiasi visų veiduose ir elgesyje. Ko norėti. Jie jau beveik dvi varo beveik be miego.

Reikia skubėti, nes kateris jau laukia. Skubėjimas yra sąlyginis. „Greitas aptarnavimas“ trunka maždaug pusę valandos…

Bandom įsiprašyti į mūsų komandą plukdantį katerį. Deja, bet ne. „Nėra vietos“. Tik komandai. Tačiau yra vietos organizatorių fotografams ir operatoriams. Blt kaip pikta… maždaug žemėlapis į dantis ir daryk ką nori. Jeigu ne lietuviai, tai iš principo nieko nerašyčiau apie tokias varžybas. Turi visą padalinį su „media director“ skirtą žiniasklaidai, tačiau žinisklaida pas juos turi kitą reikšmę – organizatorių nusamdyti fotografai. Ar mes esame žiniasklaida iš kitos šalies ar esame tiesiog vietiniai gyventojai su mobiliais telefonais bandantys įamžinti varžybas – jokio skirtumo. Net nesuprantu, kam reikalingos tos akreditacijos. Tiesa, maniškė ir guli kažkur užmesta. Reiks pasilikti nebent kaip suvenyrą. Daugiau ji niekam ir nereikalinga.

Bandom pailsėti. Iki sekančio punkto – dešimt valandų važiavimo. O saviškių nematysime beveik dvi paras. Aš dar bandau rašyti pasislėpęs nuo lietaus mašinoje. Užmiegu, tačiau po keletos pastraipų nevalingai užmiegu. Greičiausiai to net nebūčiau pastebėjęs, tačiau kompas nuo nieko neveikimo irgi prisijungė prie manęs – užmigo.

Išvažiuojame vakarop. Stabtelime dar pakeliui paimti būtiniausių maisto produktų ir į kelią. Pakeliui džioviname sulytus drabužius ir batus. Iš pradžių vilkomės ant savęs, tačiau vėliau supratome, kad daug greičiau ir paprasčiau yra įjungti maksimaliai automobilio šildymą, visas kojines, apatinius ir batus sudėti ant priekinės panelės ir atsidarius langus važiuoti. Visos komandos šlapi daiktai išdžiūsta per keletą valandų.