Vienuoliktoji diena

Vienoliktoji diena (spalio 15-oji)

Vakar, po baro, pietinė KAIA įkalbino pas juos likti šiaurinę KAIA, tad šiandien atsikėlėm anksčiau negu reikia. Netgi pusryčius, kurie pateikiami iki 8 ryto, spėjom pavalgyti.

Prasidėjo vietinio žurnalisto skambučio laukimas. Niekaip ramybės nedavė tie žodžiai „Vsio charasho. Net problem… „ Logistai stresavo dėl vėluojančio VIP’ų skrydžio, o aš dėl šio skambučio. Pasirodo, ne veltui bėgiojau į tualetą.

Sutartą dešimtą ryto, skambučio, žinoma, nesulaukiu. Na tiek to. Dėl viso pikto, palaukiu 15 min ir įtardamas klastą skambinu jau pats. Nekelia zaraza. Iš principo nuo tos minutės jau buvo aišku, kad šios dienos reportažas apie vietinių žurnalistų darbą nuėjo šuniui ant uodegos. Dėl viso pikto paskambinu dar keletą kartų. Po pusvalandžio, valandos, keletos valandų… Tas pats ilgas pypsėjimas… Nafig.

Bandau aiškintis kodėl taip jie elgiasi. Kaip man aiškina, mūsų logistai netgi su rimtais afganistaniečių bankais ar prekybos įmonėm turi tokių pačių problemų. Pas juos nėra priimta sakyti „ne“. Nesvarbu gali ar negali tai padaryti, jie sakys „no problem, my friend“. Kažkaip gamta matyt juos nuskriaudė neįrašiusi tokio žodžio į jų kalbą. Jiems turbūt alergiją tą žodį ištarti. Ir daryk tu ką nori. Neįsivaizduoju tik vieno. Kaip vietiniai gali atskirti, kada pvz. jo kolegas ateis į susitikimą, o kada tik alergijos apimtas pasakys „no problem“. Įdomu kaip jie patys tame gaudosi?

Delegacija vis dar pakeliui. Pasirodo vienas žmogus neatskrenda, tad atsirado laisva vieta automobilyje. Kadangi dienos geriau jau nepavyks susiplanuoti, tad pasirenku geriau važiuoti su delegacija į miestą, nei slankioti bazėje. Gaila laiko. Ir taip nemažai veltui jau praleidau.

Susitinku su ambasadoriumi Dainiumi Junevičiumi. Jeigu būtų leidžiamas žargonas, pasakyčiau „prikolnas“ bičas. Tokie paprastai būna keliautojai, – „atsipūtęs“. Požiūris į Afanistaną ir jo aplinką visai kitoks, nei kariškių ar didžiosios daugumos žmonių. Jo pasiūlytos idėjos kartais net man sukelia šoką. Pvz. pasiimti mikriuką ir iš Čagčarano nuvažiuoti į Bamjaną… Iš pradžių pamaniau, kad jis tyčiojasi, tačiau vėliau supratau, kad vis dėl to tai sakoma rimtai. Beveik niekur nesideda neperšaunamos liemenės. Mačiau gal tik kartą, kai buvo labai paprašytas tai padaryti kariuomenės vado. Kitaip tariant, pažintis su juo, paliko labai gerą įspūdį.

Laukiame visos svitos aerouoste. Laukiame gana karštai ir ilgokai. Lėktuvas vėluoja atskristi iš Kandaharo. Pagaliau pasirodo „Algirdas“, nors visiems jis – tiesiog Spartanas. Pradeda lipti visa delegacija. Kažkodėl labiausiai nudžiungu pamatęs paskutinį svitos narį – kolegę Eglę.

Visi persimeta keletu žodelių, užsidedam neperšaunamas liemenes (kai kas tai darė pirmą kartą gyvenime) ir saugomi gausaus būrio kariškių važiuojame tiesiai susitikimus Kabule.

Pirmiausia mūsų laukia susitikimas su Goro gubernatoriumi ir kitais asmenimis Lietuvos specialiojoje misijoje. Po to Finansų ministras, Jungtinės tautos ir susitikimas su Lietuvos verslininkais Afganistane. Žinoma, visa šį darbą jie neveltui dirba, tačiau nežinau ar kam būtų įdomu skaityti šių susitikimų aprašymus. Daug labiau įdomu bus jų rezultatai.

Vakare prasideda daiktų pakavimas ir pasiruošimas rytojaus skrydžiui.

Atsisveikinu su ukrainiečiais. Kartais būna, kad sutinku žmogų ir pasakai sau „norėčiau, kad tas žmogus taptų mano draugu“. Būtent tokie žmonės ir yra Romanas su Olegu. Gal tai man daugiau atėję iš kelionių, kai pradedi vertinti nuoširdžius ir žingeidžius žmones, kurie nesikelia ir visada tau padės.