Tryliktoji diena

Tryliktoji diena (spalio 17-oji)

Naktis buvo šalta. Turbūt beveik kaip Lietuvoje. Kokia minus trys. Tokiu oru mane gelbėjo tik kariškių man paskolintas miegmaišis. Juo likau labai patenkintas. Žinoma, kaip visada turi vieną minusą – užima labai daug vietos. Tačiau šilumos atžvilgiu tikrai skųstis negalima.

Pakankamai ankstų rytą reikia keltis pusryčiauti ir kartu su URM’o delegacija važiuoti į Čagčaraną apžiūrėti PAG’o ir URM’o atstovų nuveiktų darbų ir pagalbos vietiniams. Daug vilčių į šį išvažiavimą nededu, bet jis vis dėl to davė savo.

Kas iš tiesų mane (ir netik) stebina – neregėta apsauga. Kabule važinėjomės 4 šarvuotomis Toyotomis, o čia jų susidarė apie 10, plius Hameriai su kulkosvaidžiais… Kaip pastebėjo ambasadorius – tokios apsaugos ir kolonos nebuvo net per Amerikos ambasadoriaus vizitą. Šis saugumo lygis iki šiol man mistika. Galbūt kažko nežinau.

Pirmas mūsų lankomas taškas – vietos mokykla. Džipų karavanas sustoja, kariai išsidėsto ant tvorų, apsupa teritorija, o delegacija sueina į vidų. Įkišu nosį ir aš. Kai tokia makalynė nelabai ką ir pamatysi. Iš pirmo žvilgsnio eilinė mūsų kaimo mokykla. Skirtumas gal tik toks, kad prie mokyklos durų palikta keliolika porų batų, o viduje nėra stalų. Visi sėdi ant šalia sienų sustatytų kėdžių. Čia vyksta anglų kalbos pamoka.

Ant stalo guli, greičiausiai, mokytojo mobilusis telefonas. Telefonas kaip telefonas, tik data ant jo ekrano kiek neįprasta akiai… 1388 07 25…

Sekanti klasė – kompiuterių. Mano akimis labai normali klasė. Stovi kompai, kokie ten bebūtų, bet visi mokosi prie jų. Kas mane nustebino – amžius (arba išvaizda). Dauguma jų arba gerokai pagyvenę, arba tik taip atrodo. Aišku, darbo su kompiuteriais, kiek užmečiau akį vyksta tik pats pradžiamokslis. Tačiau ir tai labai smagu, kad žmonės stengiasi nori ir siekia.

Šalia šios mokyklos, apačioje kalno stovi mergaičių mokykla. Mokykla maža, šalia pastatytos palapinės, tačiau ir jose neužtenka vietos. Viena mergaičių klasė mokosi susėdusios tiesiog lauke ant žemės.

Noras nusileisti 50 metrų ir apžiūrėti mokyklą tuoj pat atsitrenkia į kariškių apsaugos sieną. Negalima. Griežtai. Ką darysi. Tenka paklusti, nors tokio draudimo prasmės nematau.

Sekantis objektas – miesto ligoninė. Įvažiuojame pro mėlynus vartus į ligoninės kiemą. Kol visa kolona susirikiuoja ir susistato mašinas mes užeiname į administracijos patalpas. Vėl oficialus susitikimas. Nieko nelaukęs nuspaudžiu keletą ir tepu slides į kiemą. Čia jau renkasi smalsūs vietiniai.

Po kurio laiko išeina delegacija ir prasideda ligoninės palatų apžiūrėjimas. Prasideda… vien užėjus į pačią ligoninę nuo kvapo užriečia nosį. Paskysiu – retai taip būna, kad norėtųsi užsidengti. Susilaikau, o po kurio laiko priprantu. Pirma palata – motinos su vaikais. Keista, tačiau leidžiama fotografuoti. Fotografuoju ir spaudžia ašarą… nesugebėčiau pasakyti kodėl. Greičiausiai iš gailesčio. Murzini vaikai ir jų motinos su gailesčio pilnais žvilgsniais… Sąlygos apgailėtinos. Vandens tiekimo sistema – nedidelė metalinė statinė su kraneliu apačioje. Į detales nesigilinu, tačiau per smegenis kerta. Suprantu, kad žmonės dirbantys vardan šios ligoninės daro didelį darbą. Čia nėra nė elementariausių higienos sąlygų.

Žinoma, čia neapseinama be savų niuansų. Vietiniai nori ligoninę statyti visiškai naują, kur geras vandens tiekimas, o lietuviai – nori renovuoti šią. Japonai dengtų dalį ligoninės statybų, tačiau tik tokios, kurios nori vietiniai. Žodžiu, netgi tokiame reikale kyla ginčai. Deja..

Toliau kolona juda į kitą miestelio pusę, kuriame iki šiol neaišku kiek gyventojų (vieni mini 10, kiti 30 tūkstančių). Pervažiuojame pagrindinę šio regiono upę Hari Ruda. Sekantis susitikimas su Goro provincijos gubernatoriumi. Kieme išsirikiuoja visa jo administracija. Kaip vėliau pasakos kriškiai, dalis tos administracijos iki šiol nemoka nei rašyti, nei skaityti. Tad apie kokį efektyvų valdymą gali būti kalba?

Po kurio laiko į gubernatoriaus kiemą įrieda keletas jau Kabule matytų žalių pikapų su kulkosvaidininkais ant stogo. Atvažiavo policijos viršininkas. Apsauga stovi netgi ant dviaukščio pastato stogo, aplinkinių namų. Atvažiavus naujam vadui jo sargybiniai įsitaiso netgi ant kelių metrų tvoros. Vaikšto pasikabinę automatą ir susikišę rankas į kišenes. Graudžiai atrodo prisiminus mūsiškius ukrainiečius ar specukus Kabule. Šių tikslas daugiau pasirodyti, nei kažką apginti. Nes ant tvoros ir stogo vaikščiojantys tokie apsauginiai bene pats lengviausias grobis norintiems užpulti.

Vėl greitas bėgimas ir mes jau važiuojame viena iš centrinių gatvių, kurioje pradėti gatvės asfaltavimo darbai. Tiesa, kol kas nepatiestas nė vienas metras asfalto, tačiau šaligatvių tiesimo ir kiti paruošiamieji darbai jau pradėti.

Lietuvos moksleivių piešinių paroda. Gražus žestas, tačiau kiek jis naudingas?… Pabūsiu skeptikas, bet kam jie įdomūs? Lietuvoje būtų nebent tuos piešinius piešusių vaikų tėvams ir giminaičiams. Na gal čia kitaip… Bet į parodos atidarymą atvyko tik didžioji svita. Nei žiūrovų, nei vaikų nebuvo. Daug labiau patinka Ušacko idėja surengti labdaringą koncertą Lietuvoje ir iš to surinkus pinigus nuveikti kažką konkretaus čia.

Staiga kilo nežymus sambrūzdis, oficiali dalis buvo nutraukta, visi susodinti į automobilius ir atgal į bazę. Buvo pranešta, kad kitoje upės pusėje renkasi nepatenkintų asmenų minia, jie šūkauja kažkuo yra nepatenkinti ir artinasi centro link. Buvo nuspręsta saugiai pasitraukti. Vėliau paaiškėjo, kad iš vakaro policijos automobilis suvažinėjo vaiką. O tie žmonės – protestavo dėl šio įvykio.

Per likusią pusę dienos nieko doro… Išlydėjom vipus ir tvarkiausi medžiagą. Vėl džiaugiausi palapine, kur tvyrojo tepalų kvapas, ramybė ir … internetas.