Trečioji diena

Trečioji diena (spalio 7-oji)

Keltis turim pakankamai anskti. Pietinėje KAIA dalyje 9 ryto jau turime susitikti su pulkininku Juodzevičiumi. Važiuosim į ISAF bazę pasiimti akreditacijų.

Kartu su lietuviais pavalgome pusryčius. Turiu pripažinti, kad čia gyvenantys kariškiai neturėtų skųstis esamomis sąlygomis (greičiausiai ir nesiskundžia). Galima rinktis iš keleto rūšių karštųjų patiekalų, garnyrų, įvairiausios daržovės ir salotos. Stovi šaldytuvai gaiviųjų gėrimų. Bene populiariausias – Coca cola.

Žydrūno skambutis ir mums neteks kulniuoti 5 km  pėstute į kitą bazės galą. Važiuotume bazės autobusu, bet šiuo metu jis sugedęs.

Šarvuotu Toyota džipu važiuojam per stovyklos teritoriją. Stovykla aptverta dviejų metrų aukščio vieline tvora su spygliuota viela viršuje. Tam tikru atstumu stovi policijos nameliai – postai. O už tvoros dirba vietiniai gyventojai, tvarkantys savo daržus.

Susirenkame „ofise“ – du sujungti konteineriai ir terasa iš padaryta iš maskuojamo tinklo. Konteineriuose įrengtos 8-9 darbo vietos su visa reikiama įranga.

Atėjo laikas važiuoti. Dedamės ant savęs neperšaunamas liemenes, šalmus paiimame dėl viso pikto. Užsidėsim, jeigu bus pavojus.

Eismas Kabule panašus kaip ir didžiojoje daugumoje Azijos šalių. Tas chaosas labai nenustebino. Jokių eismo juostų nesužymėta, o jų iš ties ir nėra. Posūkių niekas, žinoma, nerodo. Vienintelis vairuotojų komunikavimo būdas – signalizavimas garsu signalu. Pirmumo teisė – naglumas. Lenda visur visi, niekas nesidairo aplink. O įlįsti jiems užtenka labai mažo tarpo. Teko matyti kaip mašina įlenda, kai iš abiejų jos pusių buvo po degtukų dėžutės dydžio tarpą. Tai normalu. Dažnai jie tai daro staigiai ir net neperspėję signalu.

Žmonės per gatvę eina kur nori. Dažnai vedasi ožką, avį ar net mažą jų bandą. Kas keisčiausia, kad tokiame chaose beveik neatsitinka avarijų. Mačiau gal dvi kokias. Beje, kelių policija čia vis dėl to yra.

Šviesoforu matyti neteko. Ant stambesnių gatvių susikirtimų padaryti žiedai. Tačiau jame galima važiuoti prieš eismą, prekiauti, o viduryje esančioje salelėje tiesiog iškylauti.

Kelių būklė tragiška, tačiau jau yra pradėtas tiesti kelių juostų geros kokybės Kabulo aplinkelis.

Pas mus įprasti kalniukai greičiui sumažinti čia būna dvejopi. Vienas variantas asfalto pakylėjimas, o antrasis – tanko vikšras.

Kelio ženklų taip neteko daug matyti. Regis buvo tik keli senesni.

Daugybė policijos postų. Jiems pravažiuoti užtenka tik ISAF pažymėjimo pakišto prie lango ir vakarietiškų veidų. Nereikia net langų atsidaryti (o jie beje ir neatsidaro).

Pravažiavę keletą šlaugbaumų patenkame į saugomą rajoną, kuriame yra bankas. Romanas nulydi vieną iš NPE darbuotojų į banką. Mes liekame su Žydrūnu. Šalia, smėlio maišų apkase, sėdi policininkas su ginklu. Pabandau pakelti fotoaparatą ir nufotografuoti. Vos nepasigailiu. Pasigirsta riksmas. Kadro nespėjau nuspausti, bet dėmesį atkreipiu. Nepatiko.

Žydrūnas iš čia pat bėgėjančio berniuko už dolerį nusiperka Wrigleys kramtomos gumos. Sakyčiau nebloga kaina, žinant, kad dažnas vietinis per dieną uždirba 2-3 dolerius.

Grįžta mūsiškiai ir mes pajudame ISAF bazės link. Pakeliui Romanas rodo vietas, kur susisprogdino „suicaideriai“ (taip kariškiai vadina savižudžius) ir žuvo daugybė žmonių. Man kilo klausimas kaip gali „suicaideriai“ pravažiuoti pro šlagbaumus. Pasirodo užtenka vietiniam policininkui sumokėti 10 dolerių…

Pravažiuojam pro, turbūt bene vieną kruopščiausiai Kabule saugomų objektų, – JAV ambasadą. Po paskutinių išpuolių pradėtas formuoti dar vienas jos apsaugos žiedas.

ISAF bazės vartai. Prieš keletą savaičių, savižudis šioje vietoje susisprogdino su, kaip spėjama 400 kg sprogmenų. Po sprogimo aplinkiniai medžiai liko be lapų, o namai – be langų. Nors praėjo jau kelios savaitės, tačiau Transporto ministerija langų taip ir neįsistatė…

Į bazę patenkam, mano galva, pakankamai lengvai (visur užtenka tik ISAF pažymėjimo per stiklą), nors paskutiniame punkte mūsų mašina ir apieško.

Bazėje gaunam akreditacijas ir susitinkam su Kucharevičiumi. Jis už lietuvių civilinę veiklą Afganistane. Pasakoja nemažai įdomių dalykų apie Afganistaną. Jo gyventojus ir ekonomiką.

Vietinis gyventojas per parą uždirba apie 2-3 eurus arba dolerius. Pas juos abi valiutos prilyginamos daugmaž vienas prie vieno santykiu. Ekonomika kyla, tačiau dar netaip smarkiai kaip norėtųsi. Stipriai klęsti korupcija. Pvz. Provincijos viršininko postą čia galima nusipirkti už 150 tūkst. JAV dolerių.

Socialinių garantijų ar pensijų čia niekas negauna. Dėl to patekę į valdžios struktūras stengiasi atidirbti sumokėtus pinigus už postą ir užsitikrinti pinigų visam likusiam gyvenimui.

Iš bazės patraukiame atgal į KAIA. Pakeliui sutinkame amerikiečių konvojų. Mūsų vairuotojas mintimis persižegnoja ir laikosi kiek galima atokiau nuo jų. Netgi tada, kai pažinęs mašiną šarvuočio kulkosvaidininkas pamoja privažiuoti arčiau.

Visi, tiek vietiniai, tiek kariškiai kratosi amerikiečių konvojaus kaimynystės. Tai potencialus savižudžio taikinys. Niekam neįdomios pavienės mašinos.

Laimingai įsukame į bazę. Laukiame Gintarės skambučio. Esame pakviesti į vietines vestuves. Apie tai teko labai daug girdėti. Be to šiandien nusimato pirmoji mūsų diena Kabule be apsaugos.

Pagaliau susiskambiname su Gintare. Pagal jos duotą adresą niekas iš mūsiškių ir ukrainiečių nežino kur yra tas namas. Romanas kalba su vertėju. Nelabai pavyksta susikalbėti, tad nutaria susitikti prie artimiausio žiedo.

Sėdam į džipą. Sutariam su Romanu, kad jis nuveš mus iki vietos ir pažiūrės kam priduoda. Panašu, kad jis bene vienintelis taip nuoširdžiai ir profesionaliai rūpinasi mūsų apsauga. Patiko jo požiūris į vietinius gyventojus. Jam jie ne „babajai“, kurių nesupranta ir net nesistengia suprasti. Atvirkščiai, visur stengiasi laikytis jų tradicijų, domisi kultūra ir istorija. Nuolat sveikinasi su visais, kas rodo jo pagarbą vietiniams. Kas dar nustebino, kad jis mano prašymu nepabijojo (kariškiams, tai tikrai daug reiškia) mano paprašytas nusiimti liemenę ir palydėti mus iki Gintarės namų. Nežinojau situacijos ir nesinorėjo afišuotis, kad mes atvažiavome su niekeno nemėgstamais kariais.

Važiuojant link Gintarės namų atsirado baimė. Nežinomybė. Tiek girdėta prisiklausyta ir štai mes liekam be apsaugos naktiniame Kabule pas vieną kartą sutiktą žmogų.

Džipas įsuka į aikštelę, kuriame stovi keletos aukštų pakankamai prabangus namas. Tai buvusi ligoninė. Atsisveikinam su mūsiškiais. Palinkime viens kitam sėkmės ir patraukiam kas sau.

Pro vartus mus pasitinka besišypsantis kostiumuotas jaunuolis ir pora automatais ginkluotų vietinių. Suprantu, kad patekom ne į eilinius namus.

Susėdame balkone. Per jį matosi kitoje gatvės pusėje esantys lūšnynai. Gyvenimas vyksta netgi ant jų stogų.

Važiuojame dviem automobiliais. Kiekviename dėl viso pikto po sėdynėmis guli po vieną ar daugiau Kalašnikov automatų. Čia niekas nėra saugus.

Atvažiuojame prie didelio keturių aukštų pastato, kurio viršuje šviečia užrašas „Kabul Paris weeding Hall“. Nežinau ką jis bendra turi su Paryžiumi. Mano akimis – nieko. Apačioje moterys ir vyrai atsiskiria ir eina į skirtingas laiptines. Ketvirtame aukšte geros mokyklos sporto salės dydžio patalpa padalinta į dvi dalis. Per vidurį esanti širma atskiria moterų ir vyrų puses. Moterys, vestuvių metu, savo pusėje būna be kūnus dengiančių apdarų. Priklausomai nuo išsilavinimo ir auklėjimo gali būti netgi atidengusios pečius ir apnuoginusios rankas.

Salės viduryje stovi scena muzikantams ir nedidelė aikštelė šokiams. Visi svečiai sėdi prie apvalių stalų. Dažniausiai po 4-6 žmones. Muzikantams dainuojant kartais šoka patys drąsiausi. Niekas nevalgo ir negeria. Stalai apskritai tušti. Vienu metu ant mūsų stalo atsiranda puodelis su arbatos spalvos skysčiu. Paragauju. Pasirodo skiesta degtinė arba viskis. Niekas nedrįsta atvirai gerti, nors dauguma tai daro.

Taip sėdim valandą dvi ar tris. Niekas nesikeičia. Tik kartais šokantys svečiai. Stalai tarpusavyje beveik nebendrauja. Pagaliau po kurio laiko įvyksta kažkas naujo. Atnešamas maistas. Staiga viesulu į salę sukrinta kokia dešimt – penkiolika jaunų padavėjų su milžiniškais padėklais.

Pirmiausia nešami vaisiai – bananai ir vynuogės. Tada kepta višta, lavašas, nacionalinis plovas su razinomis, patiekalai iš avienos ir, žinoma, Coca–cola. Skardinė kokakolos čia yra neatskiriama turbūt bet kurio valgio dalis.

Gana greitai vyrai suvalgo jiems atneštą maistą. Viską greitai nurenka uniformuoti padavėjai ir vėl viskas kaip buvę. Laukiame. Pasak mūsų vertėjo Saido netrukus turėtų būti atidengta širma ir moterys su vyrais pradės linksmintis kartu. Laukiame pusvalandį, valandą… Saidas pradeda teisintis, kad kartais, priklauso nuo šeimos ir jos įsitikinimų, širma gali ir pasilikti. Netekę kantrybės, taip ir nepamatę apsinuoginusių musulmonių traukiame namo. Atkreipiau dėmesį į tai, kad dabar salė tapo pustuštė. Pavalgius daug kas išsiskirstė. Turbūt ne paslaptis ko buvo atėję…

Moterys pasakoja, kad pas jas buvo daug linksmiau. Visos šoko ir linksminosi. Galbūt dėl to, kad retai gali tai daryti.

Važiuojame per naktinį Kabulą. Nejaučiu jokios baimės. Lyg važiuočiau per eilinį miestą. Netikėjau prieš važiuodamas, kad teks tokia laimė tai pamatyti.

Beje, naktį Kabule esant elektrai (o ji gana dažnai dingsta) galima pamatyti šviečiančius stiklinius prekybos centrus, vestuvių namus (tai labai populiarus ir pelningas verslas) ir velniasžin kokias įstaigas. Galbūt dalis žmonių čia gyvena molinėse trobelėse, bet toli gražu ne visi. Statomi nauji daugiabučiai, atnaujinami seni namai. Jaučiasi statybos.

Grįžę sėdim už stalo su mus į svečius priėmusiu šeimininku. Kalbame apie šiandieninį Kabulą. Didžioji dalis vietinių nemėgsta ISAF kariškių. Ypač nekenčia amerikiečių. Bandau išsiaiškinti kodėl? Atmetus visus emocinius faktorius – vagys, nieko nestato, nieko neduoda tik plauna pinigus. Atsirenku tik vieną. ISAF karių, o ypač tų pačių Amerikos kariškių, karinės kolonos važiuoja traiškydamos viską aplink. Jeigu išbėga vaikas – jį partrenks ir  nuvažiuos net nesustoję. Jeigu mašina laiku nepasitrauks iš kelio – trenksis šarvuotis į ją arba tiesiog pervažiuos. Važiuojančiai karinei kolonai nerūpi kas esi ir kokia mašina važiuoji. Jeigu spėsi pasitraukti – tavo laimė, nespėsi – neteksi gyvybės arba minimum – automobilio. Prieisi per arti – kulkosvaidininkas sėdintis ant šarvuočių atsisuks į žmones ir atidengs ugnį. Tiesa, kiek supratau, tokių, tiesioginės ugnies atvejų būna pakankamai retai, bet tikrai ne išimtys.

Vėliau vertėjas pasakys … „Įsivaizduok kiek šeimų yra nukentėję vien nuo amerikiečių konvojų. Kiek žuvę motinų, seserų, brolių, vaikų. Nekalbant apie prarastas mašinas. Dabar tą skaičių padaugink geometrine progresija – nukentėjusių giminės didelės. Tada suprasi turbūt kokia daugybė žmonių tiesiog negali pakęsti čia esančių tarptautinių pajėgų kariškių.

Be to, iš lūpų į lūpas, eina kalbos apie amerikiečių subombarduotus kaimus, kuriuose be namų, artimųjų ir šeimos liko daugybė vaikų. Vieną iš tokių pabėgėlių stovyklų teko matyti. Tuo tarpu, beveik kitoje kelio pusėje statoma dar viena amerikiečių karinė bazė… Tikiu, kad vietiniams tai tikrai ne prie širdies.

Kas dar įdomu… Kaip afganistaniečiai nekenčia amerikiečių, taip myli rusus. Klausiu „kodėl?“ Sako jie bent jau rūpinosi mumis. Pastatė daugybę namų, institutų, mokyklų. O sakau, negi  amerikiečiai nestato? Jų manymu stato vyriausybė, o amerikiečiai yra blogis ir viskas. Sunku paaiškinti tokį nusistatymą prieš NATO kariškius ir meilę rusams.