Šeštoji diena

Šeštoji diena (spalio 10-oji)

Vėl pusę dienos praleista bazėje. Šiek tiek gaila, tačiau per tą laiką daromės savo darbus ir netgi pavyksta didžiąją dalį sukelti į internetą.

Į kitą miesto galą mus vėl pavežėja lietuvių kariškiai. Šįsyk važiuojame su Romano kolega. Irgi toks pats savas. Kalbam apie amerikiečius. Sunku patikėti, bet jis nėra taip pat geranoriškai nusiteikęs. Ir supranta vietinius gyventojus, kurie jiems kerštauja.

Vietiniai jų nemėgsta ir dėl to, kad amerikiečiai nekariauja. Jie bombarduoja kaimus ir tiek. Nėra akistatos akis į akį. O su jų mylimais rusais, pasirodo buvo kitaip. Žūdavo visi, bet rusus gerbė kaip karius.

Nelabai man tai logiška…

—

Šiandien mūsų planas apžiūrėti kiek galima daugiau Kabulo. Pro centrą važiuojame labai nenoriai. Kaip tik čia būna daugiausia sprogimų.

Važiuojame keturiese senutėliu, apdaužytu mūsų vertėjo Parvizo džipu. Vairas dešinėje pusėje, kas čia labai įprasta. Pagaliau pamatau pirmuosius šviesoforus. Tiesa, veikiantis tik vienas. Bet toks modernus – rodo kiek sekundžių degs vienas ar kitas signalas. Tokio tipo šviesoforus teko matyti berods tik Stambule.

Neįtikėtina, bet vienoje iš gatvių teko pamatyti gatvių šlavėjų brigadą. Ryškiaspalvėmis liemenėmis apsirengę jie šluotomis braukė per asfaltą. Tik dažnai nesuprasi kur yra gatvės ribos. Šaligatvių yra labai mažai, o ir jais, reikalui esant nesikuklinama važinėti.

Kelio ženklus vis dėl to tenka sutikti. Tik jie yra labai reti. Dažniausiai teko sutikti atsargiai „pėstieji“ yra vieną greičio apribojimą. Jis eismą bandė stabdyti iki trisdešimties kilometrų per valandą, tačiau niekas lėčiau 70 km/h nevažiavo.

Parvizas parodo keliomis eilėmis viens ant kito sukrautų ir sudegintų autobusų. Tai modžohedų darbas. Iš jo kalbos nelabai net supratau kodėl.

Pravažiuojame „chruščiovkes“, kurias pastatė sovietai. Vietiniai nuolat akcentuoja tokius dalykus. Tai pastatė sovietai. Viename tokių namų gyvena ir mūsų vertėjas.

Važiuojame į Kabulo mieste stūksantį kalną. Nuo jo matosi visas Kabulas. Ant jo aikštelės įsikūrusios kapinės. Modžahedų karo metu visi antkapiai buvo suniokoti. Seniau šalia kiekvieno kapo, pasak Parvizo, plevėsuodavo po žalią vėliavą. Dabar, kai viskas suniokota, vėliavos plevėsuoti liko tik prie prižiūrimų kapaviečių – vos viena kita.

Kai kurie kapai apgaubti metaliniais narvais su užrakinta spyna. Tai daroma siekiant apsaugoti antkapius nuo niokojimo ir plėšikų. Negana to vietiniai net gėlių nebeneša ten. Jos dingsta per keletą valandų – pavagiamos.

Ant kalno stūkso policijos namelis. Jame laiką leidžia maždaug dešimt policininkų. Visi labai nudžiunga pamatę mus. Vis prasiblaškymas, o dar vakariečiai. Imame interviu iš policijos padalinio viršininko. Jis guli su sulaužyta koja. „Nukentėjo operacijoje“. Vėliau išsiaiškiname, kad lipdamas kalnu paslydo ir susilaužė.

Eilinis, žemiausio rango policininkas per mėnesį uždirba apie 120 dolerių. Lukas paima interviu iš jo. Atsisveikindami visi nusifotografuojame. Atsidėkodamas ir norėdamas parodyti gerą dūšią jis paskiria mums savo vieną policininką palydėti iki mauzoliejaus, kur palaidotas karalius. Jeigu nenorėtų įleisti į jį. Į mauzoliejų taip ir nepatenkame, nes jis tiesiog užrakintas, o žmogus, kuris turi raktus jau išėjęs.

Pakeliui dar stabtelėjame prie keistoko palapinių miestelio. Paaiškėja, kad čia išminuotojų mini miestelis. Žodis po žodžio išsikalbame…

Išminavimu užsiima vietinė firma „Demining„ Kiek supratau jie laimėjo vieną iš ISAF arba ES kontraktų. Jie tegalėjo paaiškinti, kad pinigus moka europiečiai ir vokiečiai.

Jų brigadoje dirba 76 žmonės. Dirba grupėmis. 15 dienų dirba, o 10 ilsisi. Dirba po 6 valandas. Nuo 7 ryto iki 13 val. dienos.

Išminuotojo atlyginimas – 175 doleriai už mėnesį ir dar papildomai 135 – maistui. Kaip vietiniams, tai labai neblogas atlyginimas. Juolab, kad kiekvienas mirties atveju yra apdraustas 20 tūkst. dolerių suma. Tiesa, pačių nelaimingų atsitikimų būna netaip mažai. Pvz. praeitą mėnesį du šios komandos nariai stipriai susižalojo. Prarado regėjimą.

Minu paieškoms naudojami du pagrindiniai metodai. Tai metalo detektorius ir vilkšuniai. Pastarieji dresuojami maždaug du metus, kad išmoktų atrasti minas, kurių neaptinka metalo detektoriai. Tas, kuriose būna labai daug plastiko.

Pasak, padalinio vado Mohamud Nabi, šių šunų labai daug žūsta, tačiau tai nėra problemą, nes apačioje įsikūrusi šunų veisykla juos dresuoja dideliais kiekiais.

Leidžiamės nuo kalno ir vėl lendame į miestą. Parvizas stabteli prie kažkokio šlagbaumo. Nueina pasikalbėti su apsauginiu, po to dar toliau. Grįžta visas laimingas. Maždaug susitarė, kad mes patektumėme į karo muziejų. Tas karo muziejus pasirodo, tai vienos bendrovės užsiimančios išminavimu Afganistane (gal net tos pačios – nesupratau) ofiso pastatas, kurio kieme sutempta lėktuvų, sraigtasparnių, tankų karkasai. Kai kurie jų išpiešti, kai kurie surūdiję ir apleisti. Normalaus eksponato nebuvo nė vieno. Negano to už kiekvieną fotoaparatą ir vaizdo kamerą užsiprašo po dešimt dolerių. Kaip leidimą filmuoti ir fotografuoti. Eik velniop. Fotkinu kaip pripratęs nuo pakabinto ant kaklo fotoaparato su kostelėjimu nuspaudžiant užraktą.

Keliaujame toliau. Turguje reikia nusipirkti maisto produktų. Pirmą kartą teks užeiti į vietinį turgų. Mašiną paliekame saugoti Parvizo draugui, kuris taip pat čia turi kioską.

Einame lydimi smalsių žvilgsnių. Keista, bet netgi tokiose situacijose nejaučiu jokios baimės. Jaučiuosi kaip savas tarp jų. Nebijau, kad kažkas man padarys ką blogo. Tuo pačiu, visą aparatūrą saugau kaip savo akis.

Greitai prie mūsų prisistato vaikai su rankose nešama skardine dėžute ir ten uždegtais smilkalais. Šie dūmai ir kvapas turėtų mus apsaugoti nuo piktų dvasių. Žinoma, ne už ačiū. Kol vaikų nedaug, randu veiksmingą būdą su jais kovoti. Žiūrėjimas tiesiai į akis veikia tarsi vaistas. Vaikas keletą sekundžių žvilgsnį atlaiko, po to pasimeta, o galų gale akis nusuka. Tačiau tai veikia, tik tada kai jų nedaug. Kai jų keliolika, tuomet kol vienam spoksai į akis kiti tampo už skvernų. Nepasisekė šiems. Iš vakariečių nieko negauna.

Apsiperkame maisto ir namo.