Septynioliktoji diena

Septynioliktoji diena (spalio 21-oji)

Šiandien patrulis. Važiuosime aplankyti rytinę provincijos dalį į Dowlatyar ir Lal Val Sarjengal rajonus . Kariškiai aplankys atokesnes vietoves, patikrins kaip vykdomi vystomojo bendradarbiavimo projektai – statomos mokyklos, pralaidos, įsisavinama kita parama. Taip pat patrulio metu renkama informacija apie saugumo padėtį regione.

Kaip ir visuomet prieš patirdamas kažką naujo jaučiu stresą. Negalėčiau pasakyti kodėl. Žinau, kad visos grėsmės išvardintos per patrulio instruktažą yra greičiau teorinės. Per paskutinį pusmetį, mano žiniomis, pasitaikė tik vienas incidentas tokio patrulio metu.

Likus apie šimtui metrų iki pirmosios patrulio kolonos mašinos sprogo improvizuota sprogstomasis užtaisas (ISU arba angliškai IED). Niekas nenukentėjo. Kodėl jis sprogo anksčiau laiko kariškiai negali atsakyti. Arba buvo noras pagąsdinti, arba tiesiog jis suveikė ne laiku.

Jeigu senesnių misijų patrulių metu pasitaikydavo daugiau incidentų, tai dabar beveik viskas yra nurimę. Pasak saugumo ekspertų, padėtis šioje, lietuvių kontroliuojamoje teritorijoje yra sąlyginai rami. Kitaip tariant šiu metu viskas ramu, tačiau bet kurią akimirką gali įvykti kas nors, kad tą situaciją gali padaryti toli graži nesaugią. Kad tai tiesa, galima įsitikinti ir iš prieš metus kilę neramumai, kurių metu žuvo apsaugos kuopos karys. Iki šiol nėra žinoma, kas atsitiko tądien.

Žodžiu… genamas įvairiausių minčių ryte keliuosi, imu pilnai sukomplektuotą savo fotoaparatūros kuprinę ir patraukiu link ramovės. Čia formuojama kolona.

Rytas šaltas. Mašinos užvestos ir dirba laisva eiga, taip šildomi varikliai ir salonas. Pasirodo kapelionas. Tradiciškai palaiminami visi kariai išvažiuojantys į patrulį. Nors save laikau netikinčiu, tačiau maldą sukalbu ir persižegnoju. Turbūt kaip ir nemaža dalis karių. Nemanau, kad kas nors iš jų Lietuvoje vaikšto į pamaldas ar pasakytų esą tikintys, tačiau čia kiek kitokia atmosfera.

Maždaug septintą ryto išvažiuojame per stovyklos vartus. Patrulis prasideda. Pervažiuojame per visą Čagčaraną. Čia prasidėję pagrindinio miesto gatvių asfaltavimo darbai. Tiksliau pasiruošimas jiems.

Marius parodo vietinį keletos aukštų viešbutį. Nusistebiu. Kažkaip atrodo, kad tokioje vietoje, kur pagrinde stovi tik vienaaukštės molinės trobelės, tokia įstaiga yra neįmanoma. Pasirodo, čia apgyvendinami įvairūs valdiškų įstaigų svečiai.

Netrukus privažiuojame Čagčarano miesto vartus, kuris kartu yra ir policijos postas. Tokie vartai ir postai stovi ties kiekvienu įvažiavimu į miestą. Kaip vėliau teko susidurti, tai kiekvieno, kiek didesnio miesto tradicija. Ne visuose prie vartų budi policininkai, bet tai yra kaip miesto riboženklis.

Kol kas važiuojame greitkeliu (Highway 2) Kabulas – Heratas. Kaip sako Jurijus, tai geriausias kelias visoje Goro provincijoje. „Geriausias“, tai keletos metrų pločio žvyrkelis neišvagotas duobių. Čia galima pasiekti ir 70 km/h greitį. Tiesa, tik trumpose atkarpose. Apie kelio ženklus, apsaugines tvoreles ir kitus civilizuotus atributus, kalbėti net neverta. Tokia prabanga galima tik Kabule ar kituose didžiuosiuose miestuose. Realiai, tokiais „greitkeliais“ Lietuvoje susisiekia kiek didesni kaimai.

Vėliau suprantu, ką Jurijus turėjo galvoje sakydamas, kad tai geriausias kelias provincijoje. Išvažiuojame į tradicinį Afganistano kelią. Šarvuota Toyota juda maždaug trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Tai bene maksimalus greitis, kurį galima pasiekti tokiuose keliuose. Nemaža dalis kelio grunto – molis, potvynio metu ar palijus keliai pažliunga ir tampa sunkiai pravažiuojami. Sunkvežimiai ir visureigiai padaro daugybę vėžių, kurios pašvietus saulei išdžiūsta ir tampa pakankamai sunkiai įveikiamomis kliūtimis. Ir taip iki kito vandens. Kitaip tariant toks kelias lieka beveik pusei metų.

Mūsų, europiečių akimis žiūrint, tokius kelius, bent jau minimaliai galima aptvarkyti be didelių pastangų. Tereiktų atodrėkio metu pravažiuoti su greideriu ir palikti sudžiūti. Ištisus metus čia net nereiktų asfalto. Sustingęs moli kuo puikiausiai jį atstotų.

Tačiau jie ne vakariečiai. Apskritai, su darbu pas juos gana sunku. Nežinau ar tai teisingas įspūdis, tačiau afganistaniečiai pritingi dirbti. Kam kažką stengtis, jeigu ir taip gerai. Kiek pastebėjau, tai visų pietiečių būdas. Turkai per dienas sėdi ir geria arbatą, ispaną taip pat sunkiai pamatysi kažkur skubantį ar dirbantį… Aišku skiriasi tvarka viešuose vietose, namuose, tačiau čia greičiau išsilavinimo klausimas. O požiūris į darbą pas juos kažkoks, švelniai tariant keistokas.

Ir tai sakyčiau, kad mes matėme gana daug dirbančių žmonių. Spalio mėnuo pas juos derliaus nuėmimo metas. Derliaus nuėmimo metas, už poros savaičių čia prasidės žiema, tačiau dalis grūdinių kultūrų vis dar nenupjauta. Bulvės dar tik dabar kasamos.

Žemdirbystės technika čia gana primityvi. Per nuvažiuotus kelis šimtus kilometrų matyti teko tik kokius tris traktorius. Visur kitur – žingsnis keletą šimtų metų atgal. Ariama su dvikinkiu jaučių kinkiniu, kuris traukia medinį arklą. Kuliamo technika taipogi tokia, kurią mes mokomės per istorijos pamokas. Ant lauko papilti nupjauti rugiai arba kviečiai, o jaučiau eidami ratu traukia pakinktus su rąstu, kuris kula grūdus. Viskas labai primena Lietuvą XVIII – XIX amžiuje. Stebi ir matai istoriją.

Tačiau, kas susiję su hidrografija, nelabai yra kur priekaištauti. Vandens reguliavimo ir drėkinimo sistemos čia išvystytos pakankamai. Šlaituose naudojama laiptinė žemdirbystė, tai yra laukai formuojami pakopomis, tam kad nuo šlaito tekėdamas vanduo užsilaikyti kiek galima ilgiau ir taip drėkintų žemę.

Upių slėniuose vandens lygis taip reguliuojamas. Dažnai nuostaba kelia vaizdas, kai šalia upės metru ar keletu aukščiau suformuotas dirbtinis kanalas, kuriuo tekantis vanduo drėkina tarp jo ir upės esantį dirbamos žemės plotą.

Įdomu tai, kad bulvių derlius, kiek teko matyti, yra labai didelis. Lietuvoje tiek sunkiai išgautum. Tačiau bulvių jie augina nedaug. Motyvuoja tuo, kad per atšiaurias žiemas jas sunku labai išlaikyti.

Važiuojame per kaimus. Karts nuo karto matome laidojimo vietas. Dažniausiai tai būna neaptvertos kapinės – akmenų kauburėliai. Didelis kauburėlis reiškia, kad palaidotas suaugęs žmogus, mažame – vaikas. Kartais ant kapų būna įsmeigtos du laibų medelių kamienai, kartais rykštės. Prie jų rišamos vėliavos. Kartais tai būna Afganistano vėliava, o kartais tiesiog žalios medžiagos gabalas.

Labiau nusipelnę žmonės laidojami išskirtinėse vietose (ko tarkim pas mus nelabai sutiksi) – mokyklos teritorijoje (mokyklos direktorius), kaimo aikštėje (mula, elderis). Kai kuriuos kapus teko matyti tiesiog pakelėsė. Vienišus. Krikščionybės pasaulyje ne kapinėse laidodavo tik savižudžius arba nekrikštus. Ką čia – nežinia.

Važiuojant pro kaimus kariškiai mojuoja vaikai. Dar ne taip seniai tie patys vaikai svaidė į mašinas akmenis. Dėl to gana dalis visureigių langų yra įtrūkę arba išdaužti ir uždengti faneros lakštu. Kariai stebisi jų taiklumu. „Jie pataiko į tikslą iš tokio atstumo, kur daugelis mūsų net nenumestų iki ten“.

Pravažiuodami stabtelėjame prie lauko nusėto sėdinčiais vaikais. Pasirodo tai vietinė mokykla. Nemažas laukas nusėtas grupėmis ant žemės sėdinčio jaunimo. Mokytojas sėdi ant plastmasinės kėdės. Kas nors iš mokinių paprastai laiko rašymo lentą. Štai taip vyksta pamokos Afganistane, artėjant žiemai, kai mums net su šiltais rūbais nesinori ilgiau būti lauke. Tokių mokyklų ne viena. Kartais jose mokosi po kelis šimtus ar net tūkstantį vaikų.

Sustojame viename iš kaimų. Kariai užima apsaugos pozicijas. Subėga daugybė vietinių vaikų. Kai kas rodo rankomis judesius lyg mušinėtų kamuolį arba suktu jį. Kamuolys vienas labiausiai vertinamų dovanų Afganistano vaikų tarpe. Kamuolių turime, tačiau šįkart jie skirti Lal Val Sarjengal miestelio vaikams.

Vietiniams vaikams kariškiai dalija penalus. Kyla chaosas. Visi rėkdami viens per kitą tiesia rankas. Bandymas juos suvaldyti yra beviltiškas. Netgi vietinis mokytojas atėjęs į pagalbą sutupdytus juos gali išlaikyti tik iki pirmos dovanos. Po to vėl viskas iš naujo.

Vaikai griebia dėtuves, jas slepia kišenėse, po to vėl tiesa rankas… Subėga net kai kurios moterys. Tiesa, jos penalus naudoja nevisai tiesioginiai paskirčiai – nulupa prie jų priklijuotus blizgučius ir juos panaudoja papuošimams ant rūbų.

Kol mes vazaliojamės su vaikais, pagrindinė kariškių grupė susitinka su kaimo vyresniaisiais. Prireikia net mediko pagalbos. Pasirodo prieš keletą dienų sprogusi granata sužeidė vieną jų gyventoją. Ukrainietis medikas perriša sužeistąjį ir duoda nuskausminamųjų. Vietiniai sako, kad jis granatą rado ir netyčia susisprogdino. Keista, aišku… juk nemažas vaikas, kad nežinotų jos žaisti su sprogmenimis negalima. Tačiau eik žinok kas teisus…

Tiesa, kaime pamatėme keistą priestatą, kuriame kaip vėliau paaiškėjo yra laikomi karveliai. Dar viena, greičiausiai elementari, tačiau nepaaiškinta mįslė – kam afganistaniečių kaimiečiui reikalingi karveliai?

Judame toliau. Sustojame kaime, kuriame lietuviai dalinai remia mečetės statybas. Dalinai, tai reiškia, kad nupirko medinius rastus skirtus perdengimams.

Aplink mečetę tuoj pat subėga pagrindiniai kariškių draugai – vaikai. Tiesa, šįkart jie nebuvo tokie mieli ir nekalti padarėliai. Padalinus jiems aitvarus, tuoj pat visas būrys apspinta automobilius. Staiga, pas vieną iš nagliausių pamatau Luko pirštinę, kuri buvo padėta mašinoje. Iš pradžių nepatikiu, o vėliau paaiškėja, kad kol Lukas pro praviras automobilio dureles krapštėsi su kamera vaikiukiai sugebėjo viską apžiūrėti ir kiek siekė rankos pasiimti.

Lukas atsiima pirštinę atgal, bet vaikas tada prikimba – už pirštinę duok „bakšyš“ – akinius. Nu nafig. Kas per kaimas… Kol šituo stebiuosi, aplinkiniai mažyliai jau pradeda lupinėti automobilių gumas, atvirai atidarinėti mašinos dureles, traukti antenas, kaišioti pagalius į hamerio groteles ir visaip kitaip „rodyti dėmesį“ kariškiams.

Prasideda mini karas. Indentifikuojam keletą lyderių ir paėmę už nosies dviems pirštais gerai suspaudžiam. Dingsta kaip apiplikyti vandens. Kai vėl pabando prisiartinti prie mašinų užtenka į juos pažiūrėti ir žengti žingsnį pirmyn. Praeina noras. Vis dėl to jėgos kalbą jie supranta.

Grįžta pagrindinė grupė ir mes pagaliau dingstame iš to kaimo. Važiuojame į Lal Val Sarjengal. Netrukus sutemsta. Kelias pasibaisėtinas. Ypač naktį. Dulkių debesis, o matomumas kartais nukrenta iki kelių metrų. Nors važiuojame vienas paskui kitą, tačiau keletą kartų pasukame klaidingu keliu. Radijo ryšiu tenka stabdyti priekyje važiuojančius, apsisukti ir juos pasivyti.

Važiuojant per kaimus dažnai kelią užtverdavo asilai nešantys žabus, šiaudus, medieną ar net gyvus kalakutus. Kartą teko net sustoti ir išlipus nuvyti karvių kaimenę, kad automobilis galėtų pravažiuoti. Tą nesuprantamą naktinį jųjudėjimą mes pavadinome didžiuoju tautų kraustymusi.

Nustebino ir vietinis kažką dirbantis prie statomo namo visiškoje tamsoje ir be jokio apšvietimo. Mintis buvo, kad arba labai sąžiningas darbininkas, arba vagis …

Pasiekiame Lal Val Sarjengal miesto vartus. Įsikuriame nakvynei. Spaudžia šaltukas. Miegoti teks lauke, jau išbandytame miegmaišyje tad baimės sušalti neturiu. Atvirkščiai. Jau keli mėnesiai praėjo nuo paskutinės tokios nakvynės kalnuose. Pasiilgau.