Septintoji diena

Septintoji diena (spalio 11-oji)

Šiandien laukia pasivažinėjimas į miesto  veidą – turgų. Laukiu su nekantrumu. Visuomet tokie dalykai traukia.

Važiuojame automobiliu per Kabulo gatves. Čia dar neteko būti. Prasideda kamštis. Pradžioje mūsų vairuotojas dar jį bando aplenkti važiuodamas prieš eismą, bet po kurio laiko pasiduoda bendrai tėkmei.

Stovint spūstyje karts nuo karto prie automobilio prieina elgetos ar vaikai renkantys pinigus. Neretai jie būna tokie įžūlūs, kad kiša ranka į patį automobilį ir net uždarinėjant langą bando jį jėga sulaikyti. Žinoma, nė vienas jų negauna nieko. Ne ant tų užsirovė.

Privažiuojame „Kabul City“ – vieną didžiausių ir prabangiausių prekybos centrų mieste. Atrodo jis panašiai, kaip pas mus „Gedimino 9“. Skirtumas tik tas, kad prie durų stovi metalo detektorius, ginkluotas apsauginis vyras ir moteris.

Pirmiausia padedame ant stalo savo rankines. Jas patikrina moteris, tada vienas iš apsaugos darbuotojų paprašo parodyti ar veikia fotoaparatas ir vaizdo kamera. Privalome juos įjungti ir parodyti. Sekanti procedūra – metalo detektoriaus vartai. Žinoma, jie cypia. Mus apčiupinėja apsauginis. Nusistebiu, kad jau pripratau prie tokios patikros. Netgi einant į prekybos centrą.

Kainos prekybos centre yra keletą kartų didesnės, nei pačiame mieste. Gal dėl to čia pirktis yra daugiau prestižo, nei būtinybės reikalas.

Sukame toliau link Chiken Street’o – gatvelės – turgaus, skirto užsieniečiams. Pakeliui, šalia gatvės, stovi „kioskeliai“, kur prekiaujama dažniausiai arba maisto produktais, arba prekėmis skirtomis turistams.

Vairuotojas, nelabai mokantis rusų, nelabai supranta kur mes norime ir pradeda klaidžioti po miestą. Kai supranta, kad nieko gero nebus – paskambina pažįstamui, kad išverstų ir pasakytų kur reikia važiuoti.

Pagaliau užkampiais ir visokiomis neaiškių rajonų gatvelėmis privažiuojame prie mums reikiamos gatvės. Vos užėjus į pirmą parduotuvėlę prisistato keletas gatvės vaikų ir pradeda viens per kitą tampyti už skvernų „I will be your bodyguard“. Reikia gerokai nuleisti žemėn akis, kad pamatytum tokį „sargybinį“.

Parduotuvės pardavėjas labai greitai pradeda šokinėti apie mus. Žiūrinėjam įvairius sidabrinius papuošalus. Keista, bet pardavėjas net nelinkęs derėtis. Nė per nago juodymą, nei dėl vieno dolerio. Nesileidžiam į kalbas ir mes. Juolab, kad visi papuošalai daryti kaip iš skardos.

Lendame į kitą parduotuvėlę. Čia daugiau panašu į antikvariatą. Tuoj pat prišoka pardavėjas. Pradedame derėtis. Šis sukalbamesnis. Nepatikus kainai jis tuoj pat klausia „What price make you happy?“ Tai viena iš tipinių frazių. Kaip ir „It’s only for you my friend“.

Einant gatvele, gal nevisiškai teisinga būtų tai vadinti turgumi. Pačių prekystalių – vos vienas kitas. Daugiausia tai pirmuose aukštuose įsikūrusios mažos parduotuvėlės, kuriose prekiaujame papuošalais, kilimais, drabužiais, antikvariniais daiktais. Prekiaujama įvairiai. Vieni pardavėjai tave gali vos ne įsitempti už rankos į vidų, kitų žvilgsniai net ir užėjus liks šalti. Vieni gali po pirmo pasakymo nuleisti kainą per pus, kiti net po keliolikos minučių derybų užsispyrę lieka prie pirminės. Iš tiesų, sunku labai suprasti.

Pakankamai greitai apsiperkame. Gaila. Nes norėtųsi čia apsidairyti daugiau. Manau, kad norint normaliai apžiūrėti ir nusipirkti bent kiek padoresnį daiktą reiktų praleisti bent pusdienį čia.

Iš turgaus sukame namų link. Prie mašinos stovi vienas iš tradicinių mėsos kioskų – mėsa milžiniškais gabalais kabo tiesiog gatvėje be jokios apsaugos nuo dulkių, saulės, musių. Iškyla klausima kur ją deda kai neparduoda?

Važiuodami link namų užsukame į paprastesnį prekybos centrą. Tai tipinė „Maxima“, „Rimi“ ar „“Iki“ išsidėsčiusi per du aukštus ir siūlanti visų daugiau ar mažiau reikalingų prekių asortimentą.

Nusipirkę maisto traukiame namo. Vos pradėjus judėti, netikiu savo akimis. Vos prieš 15 min. Buvusi sausakimša gatvė staiga tampa kaip išmirus. Nė vieno automobilio. Tik keletas civiliais drabužiais apsirengusių žmonių stovi eismo juostas skiriančiame šaligatvyje. Nemeluosiu sakydamas, kad baimė persmelkė visą kūną. Juolab, kad mūsų vairuotojas atrodo tik džiaugiasi tokia situacija ir spaudžia kiek įmanydamas ir net minties neturi sustoti. Pradėjau dairytis į aplinkinius ir stebėti, kuris pirmas pakels automatą mūsų link.

Keista, tačiau to neįvyko. Kaip keista ir tai, kad niekas nė nemanė mūsų stabdyti, kai tuo tarpu visi kiti automobiliai buvo griežtai stabdomi ir traukiami į šoną.

Pro mus pralekia, priešpriešinėje eismo juostoje, palekia keletas juodų džipų. Vėliau bandžiau aiškintis kas tai galėjo važiuoti. Niekas nežinojo, bet pasak kariškių, jeigu atvažiuotų pvz. Lietuvos prezidentė, niekas kelio  neuždarinėtų. Greičiausia tai buvo pats prezidentas Karzajus. Kiti vargiai turėtų tokią teisę uždaryti eismą.

Po pietų virėjas gamina nacionalinį patiekalą – keptą baklažaną. Šios daržovės mėgstamos vietinių ir dažnai iš jų gaminami vienoki ar kitokie patiekalai. Tačiau, kiek šis „nacionalinis“ – neaišku.

Vakare peržiūrinėji per savaitę darytas nuotraukas. Nesuprantu kas yra. Regis, turiu visas sąlygas daryti ir padaryti normalias fotografijas, tačiau kol kas viskas tik eilinės nuotraukos, kurias padarytų bet kuris būdamas mano vietoje. Nežinau ir nesuprantu. Džiaugiuosi bent tiek, kad gaunu galimybę pažinti šalį. O su nuotraukomis, tikiuosi, anksčiau ar vėliau pasiseks. Tereikia norėti ir daug stengtis…