Pirmoji diena

Pirmoji diena (spalio 5-oji)

Kažkas atsitiko žadintuvui. Neskambėjo. Atsikėliau pats. Nepamenu kada paskutini karta keliausi su tamsa. Paskutinis dušas Lietuvoje… Irenos skambutis į mobilų telefoną ir aš jau pakeliui į oro uostą.

Jaučiuosi ramiau. Pagaliau atėjo skrydžio metas. Tas laukimas ir stresas baigė mane užėsti. Važiuoju ir mastau, kad dabar baisiau yra ne kelionė į karo zoną (vakar vėl 8 amerikiečių karius talibai nukovė vienu kartu), o tai kad keletą savaičių nematysiu mylimo žmogaus. Išties pakankamai sunku…

Atsisveikinam. Tvardau ašaras. Nemėgstu taip. Norisi kartu keliauti. Pasiilgsiu …

Salėje sutinku Luką. Praeinam chekin’ą. Mažas oro uostas viskas vyksta greitai. Apsauga palyginus su tuo ką matysim čia juokinga.

Nerimas po truputį slopsta. Galėčiau sakyti, kad adaptuojuosi kelionei. Dabar prisiminus, atrodo, kad viskas vyko labai greitai. Kokį pusvalandį užtrunkame laukiamojoje salėje. Nepamenu, kad pastarąjį kartą skridau. Bene į Airijos urvus. senokai. Maršrutas Vilnius – Ryga netrunka. Padoriai nespėju net kavos išgerti. Leidžiamės. Vienkartinį puodelį atima. Lėktuvo kapitonas pasitaiko su humoru jausmu. Lietuvis. „Nusileidomė Rygos oro uoste.

Nutūpėme toliau nuo pagrindinio pastato. Kaip matau, autobusas jau atvažiavęs, bet latviai diskutuoja kur yra trapas. Tikėkimės, tai ilgai netruks“. Tiesa, angliškai kalbant jo humoro jausmas kiek priblėsta ir visa tai jis išdėsto oficialia kalba, jo humoro jausmas stipriai priblėsta. Nieko. Svarbu saviems pakelia nuotaiką.

Rygos oro uoste nusiperku „Times“. Jau viršelis rėkia sužeisto amerikiečių kario afganistane emocijomis. Dėl to ir pirkau. Bent jau vieną pirkėją jų fotoredaktorius pritraukė įdėdamas būtent tokią nuotrauką. Straipsnis netipinis. Bent jau Lietuvai. „Times“ fotožurnalistas Afganistane praleido šešias savaites. Pateikė  nuotraukas, o jo emocijas ir pasakojimus į trumpą aprašą perteikė žurnalistas. Su malonumu „suvalgiau“.

Bilietų patikra į Franfurtą. Sulipam į autobusą. Visi netalpam, už mūsų laukia antrasis. Po keletos minučių jis be keleivių uždaro duris ir nuvažiuoja. Pasirodo, užsidegė. Iš kairiojo šono virstą dūmai.

Vairuotojas neradęs kas dega, nulekia tolyn. greičiausiai į gaisrinę. Visiems kiek pakelia nuotaiką šis įvykis. Negražu, bet pakelia :)

Pakeliui ė Frankfurtą su Luku aptariame būsimas temas. Ir užmiegame… tiesa, nestipriu miegu. Snaudžiame kol nesuskamba skambutis… „Jūs laimėjote milijoną!“… Deja ne. Užsisekite saugos diržus. Nafig. Norim valgyti.

Liedžiamės. Frankfurto oro uostas kaip šiuolaikinių orlaivių muziejus. Miela malonu ganyti akis į pačius lėktuvus ir užrašus ant jų. Dubai, Philadelphia, Oman … nepamenu visko net. Nors bus gasdino pasiklydimais ir visokiais velniais šiame oro uoste, bet kažkaip pasisekė. išlipam iš lėktuvo ir patenkam beveik prie pat chekin’o.

Pralaukiam keletą valandų ir registruojamės. Dar bestovint eilėje prie mūsų prieina žmogus, kuris paklausia kur mes skrendam ir paprašo parodyti avaibilietus. Parodom. Nustemba, bet pasišalina. Sekantis mus užkalbinęs tampa priešais mus stovintis afganistanietis. Prisistato kaip afganistano vidaus reikalų ministro patarėjas, papulkininkis Chamuk. Užsimezga kalba. Atėjus registracijai pokalbis nutrūksta. Pas juos yra viršsvoris, pas mane – kitos problemos. Pasirodo, per skubėjimą atspausdinau du elektroninius bilietus Luko vardu ir savo neturiu. Prasideda parkės. Interneto čia negausi. skambinau Baubui, kad pažiūrėtų mano ETKT numerį. tas ne ofise. Ščiavas. O dieve…  Išgirdau keiskmažodžių kartojimo kursą, bet vis dėl to numerį gavau.

Persakius jį operatoriui, tas ištiesia man bilietą. Nesupratau.  Pasirodo jis visą laiką gulėjo šalia jo su mano pavarde tik kažkodėl jis norėjo ETKT bilieto numerio. Šiaip sau. Kad linksmiau būtų. Nuobudu turbūt tiek laiko sėdint vienoej vietoje.

Prasisukom. Praeinam patikrą. Apsauga dar nematyta. Sudedam viską į rentgeną. Batų nusiauti kaip Lietuvoje neliepia, tačiau mane visą su rankiniu metalo detektoriumi apčiupinėja oro uosto apsauginis. Švelniai. Ne nepajaučiau. Moteris apieško moterys.

Nieko neranda. Įtarimas kyla tik dėl dviejų kaštonų kišenėje. Kai gestu pasiūlau padovanoti, jis nemandagiai atsisako ir liepia susikišti iš kur juos išsitraukęs.

Dar kelios valandos laukimo. Į trasą išeina mažas viskio buteliukas. Pamatau mūsų jau pažįstamą papulkininkį. Turiu įtarimą, kad jis neatsisakys. Nuojauta neapgavo. Bet jam gerti iš kakkliuko ne labai… Nubėga nupirkti poros „stikliukų’ ir užkandos.

Tikras afganistanietis, perėjęs rusų volą. Netgi išmokstam neįtikimus islamui žodžius „Sala mati“ – į sveikatą. Pasirodo geria ten nemažai žmonių. Tik nevisi atvirai. Naudojuosi proga ir stengiuosi išpešti kuo daugiau info apie šalį. Žinoma, tenka sužinoti ir apie jį. atėjus talibų rėžimui pabėgo į Europą. Čia susipažino su dane, ją vedė. Gyvena kartu Danijoje 15 metų. Nelabai aišku, kaip pateko, bet šiuo metu jis dirba Afganistano vyriausybei. Kiek supratau, labai didžiuojasi savo darbu ir jo tikslu. Pirmi jo žodžiai teigė, kad Kabule yra labai saugu, tačiau vėliau pripažino, kad čia negalima niekuo pasitikėti. Ypač jaunais žmonėmis. jie viską daro tik dėl pinigų. Net ir žuralistai, kurie dirba žiniasklaidai nėra patikimi Visko gali būti. Jo patarimai „Nesigirk, kad esi žurnalistas, jie čia nėra mėgstami“ „Niekuo nepasitėk, niekam nepasakok savo planų“. „Nevaikščiok dažnai po tas pačias vietas“. Pagrobimai paprastai vyksta, kai vaikštai vienas arba su minimalia palyda. Tau prieina iš už nugaros užlaužia rankas ir įsodina  į automobilį. “ Kas tada – neiašku. Apie išpirkų dydį niekas dorai nežino. Duomenų nėra. Jiems tai yra verslas. Žalios akys, šviesūs plaukai – tu esi ameriietis t.y. potencialūs pinigai“. Niekas nesigilina. Nuo Kabulo toliau kaip keletas kilometrų važiuoti nepatartina.

Pavojinga, Popierinis stikliukas  po stikliuko. Lukas vengia prisidėti. Bet dėl mandagumo ir pagarbos mūsų svečio prašymui porą kartų įpilu ir jam viskio kvapo. Daugiau bijo.

Panašu, kad vienu metu Chamut’as (taip jis save prisitatė ir net darbines korteles parodė) atrodo gerokai įkaušta, nes pradeda mums žadėti ne tik visokeriopą pagalbą su ministrais, automobilius su švyturėliais, bet ir lėktuvus, kurie mus nuskraidins kur reikia.

Bandau įvertinti padėti, kiek naudinga gali būti mums ši pažintis. Atmetus visas tipinio kolūkio pirmininko pagyras ir įvertinus jų svetingumą, manau, kad mums gali padėti šis žmogus. Matysim. Reiks paklausti mūsų žmonių Kabule. Baisu nepatikyti. Juk šiam žmogui galioja jo paties taisyklė – „niekuo nepasitikėk“.

Iš tiesų esu laimingas, kad tokį žmogų teko sutikti. Sužinojau nemažai apie Afganistaną. Ir nesvarbu kaip pasisuks viskas. Sutiksim jį ar ne. Važiuosim su švyturėliais, kabinsim ministrus ar ne. Tačiau jau žinau du žodžius „sala mati“ ir „Buzkashi“. Dėl šio žodžio reikšmės ir išaiškinimo teko pavargti. Lukas buvo girdėjęs apie nacionalinį žaidimą su negyvu avinu. Daugiau nieko negalėjo prisiminti. Teko aiškintis. Pasirodo, kad tai yra vietinių žaidimas, ypač paplitęs šiaurės Afganistane, kuomet susitinka dvi komandos. Yra brėžiamas apskritimas. Šalia jo guli negyvas avinas. Kiekvienos komandos tikslas – pagriebti aviną ir jį nunešti į numatytą vietą. Kita komanda stengiasi sutrukdyti ir tą aviną atimti. Laimi ta komanda, kuri aviną atneša į numatytą vietą. Taip atrodo buzkashi žaidimas, jeigu aš viską teisingai supratau.

Išsiklausinėjau netgi apie urvus. Pasak mūsų naujojo pažįstamo natūralių urvų yra šalia Herato ir Bamjano (?). Daugiau jis nelabi žinojo.

Mūsų kelionė į Kabulą dar nesibaigė. Vos pabaigėm kalbėti mus visus išvarė iš laukiamosios salės atgal pro metalo detektorius. Pasirodo mūsų vartus užėmė kita aviakompanija. Tad Afhghan Airlines Ariana komapnijos keleiviai būkit malonūs pasitraukit.

Pereinant į kitus vartus vėl tenka pereiti patikrą. Kaip taisyklė, visiems labai užkliūna mūsų aparatūra. Kiekvienas rentgeno apsauginis prašo parodyti ką vežam. Vienas iš Luko mikrafono paiima netgi biologinius mėginius – tepinėlius.

Vėl laukiame nežinia kelinta valanda vėluojančio skrydžio.  Vėl susipažįstame su afganistaniečiu. Jis gyvena Norvegijoje, o važiuoja į šiaurinę šalies provinciją vertėjauti ISAF kariškiams iš norvegų kalbos į afganistaniečių.

Beplepėdami su keliaujančiais į Kabulą pagaliau sulaukėme ir pačio skrydžio. Susodino mus į Airbusą, bene geriausią lėktuvą, kuriuo per šią kelionę skridome ir pirmyn į Stambulą. Lėktuvo publika įvarialypė. Priešais mus sėdi jau minėtasis papulkininkis su kituo žmogėnu, kuris sužinojęs, kad mudu iš Lietuvos ilaužyta kalba ištaria „Liaba diena. Vilnius. Kaunas“. Pasirodo ne taip seniai jis ten prekiavo dėvėtomis mašinomis.

Už mūsų musulmonė bando susitvarkyti su trimis klykiančiais vaikais. Kiek kairiau senukas invalidas, šalia jo kostiumuotas ir labai mandagus apie trisdešimties metų vyriškis. Ir taip galima pasakoti be galo.