Penkioliktoji diena

Penkioliktoji diena (spalio 19-oji)

Šiandien su už bendradarbiavimą su vietiniais gyventojais atsakingu kariškiu (CIMIC) važiuosime į vieną iš Čagčarano mokyklų ir suaugusiųjų moterų švietimo centrą.

Nors mokykla yra viso labo už kelių šimtų metrų nuo bazės teritorijos vis vien važiuojame keliais šarvuotais automobiliais. Suprantu kariškių rūpestį ir atsakomybę, bet kartu tai šiek tiek erzina. Džiaugiuosi bent tuo, kad paskutinį šimtą metrų einame pėstute.

Mokykla, tai tradicinis vienaaukštis molinis pastatas naujausiame Čagčarano rajone – šalia lietuvių kariškių valdomos bazės. Pasak kariškių, tai pati brangiausia žemė visame mieste. Brangiausia dėl to, kad čia saugiausia. O afganistaniečiui svarbiausia saugumas ir ramybė. Tikriausiai jis teisus, nes miestas plečiasi būtent į bazės pusę. Ir plečiasi sakyčiau gana sparčiai. Eidamas mačiau ne vienas statybas. Tiesa, kartu pasitvirtino ir seniau girdėtas pasakymas, kad vietiniai savo namo statybą pradeda nuo tvoros. Tvoros stovi beveik visame rajone, tuo tarpu namai toli gražu nevisuose kiemuose.

Įeiname į mokyklos kiemą. Čia tarpduryje mus pasitinka mokytojos. Kviečiami į vidų norime nusiauti batus. Šalia slenksčio sustatyta kelios dešimtys mažų batukų. Tačiau mokytoja patikina, kad mums vargintis tikrai nevalia. Įdomu tai dėl to, kad mes svečiai, ar dėl to, kad žino, jog mūsų kultūroje tokios tradicijos nėra?…

Iš to ką matau, mokykloje dvi klasės ir pagalbinės patalpos. Vienoje klasėje mokosi berniukai, kitoje – mergaitės. Nežiūrint, to, kad jie mokosi skirtinguose kambariuose, ši mokykla yra pažangi jau tuo, kad tai bendra berniukų ir mergaičių mokykla. Kitur mieste mokyklos skirtos tik berniukams arba mergaitėms.

Mokslas nemokamas. Tačiau vaikams trūksta elementariausių mokymosi priemonių – sąsiuvinių, rašymo priemonių, kuprinių. Būtent tai šįkart į mokyklą ir atvežė mūsų kariškiai. Tai gavo moksleiviai, o mokytojos – dari / anglų kalbos žodynus.

„Cimikas“ vaikams skaitė paskaitą apie minas. Nors turbūt realiai netiktų nei vienas žodis… Tai nebuvo nei paskaita, nei skaitymas. Jeigu atvirai žavėjausi juo ir jo atsidavimu darbui. Nors visa tai man prie širdies, bet vargiai taip sugebėčiau su visa ekspresija, mimika ir nuoširdžiu atsidavimu savo darbui. Dar vienas manę sužavėjęs žmogus nuoširdžiai atsidavęs tiek vietiniams, tiek savo darbui.

Mūsų vizito metu nutiko, vaikams gal ir įprastas, bet mano akimis žiūrint – sunkiai suvokiamas įvykis. Mokyklos vartuose pasirodė moteris, kurios rankose buvo nemažas metalinis dubenys. Jame – grūdai. Prie jos supuolė visi vaikai. Visiems buvo dalinama po saują. Prasidėjo erzalynė. Staiga iš moters dubenį perima paauglys ir… kaip skruzdžių minia visi vaikai sušoka ant jo. Prasideda peštynės. Grūdai išbyra žemėn. Tada toks kalnas judančių kūnų saujomis, kartu su smėliu semia grūdų likučius ir deda į burną… Po kelių minučių skruzdėlynas išsiskirsto.

Niekaip nepavyko suvokti šito veiksmo… Kam moteris tuos grūdus nešė? Kodėl tie vaikai prie jų puolė kaip prie aukso?… Man tai tik viena iš daugelio šios šalies mįslių. Duok die, kad jos tik tokios ir būtų…

Paeiname šimtą – kitą metrų ir atsiduriame suaugusių moterų švietimo centre. Čia renkasi moterys, kurios turi vaikų arba dar tik ruošiasi jų turėti. Centro tikslas – mokyti šias moteris, kad jos savo žinias galėtų perduoti savo vaikams.

Švietimas Afganistane viena opiausių problemų. Dauguma žmonių yra beraščiai ir nemoka skaityti. Atėjus į tokias įstaigas supranti, kad greičiausiai jie to nedarė ne dėl to, kad nenorėjo. Dėl to, kad neturėjo galimybių. Į tokius žmones, siekiančius mokslo, žiūriu pagarbiai. Gal dėl to, kad pats nesugebėjau nieko dorai pabaigti…

Į kiemą pirmiausia įeina vertėjas. Paskui jį nuseka ir mūsų „cimikas“. Mes laukiame už vartų. Tokie vietiniai papročiai. Reikia atsiklausti šeimininkų leidimo. „Cimikas“ po kurio laiko išeina ir pakviečia mus. Viduje esančios moterys leido jas fotografuoti. Įėję nepuolu tratinti iš savo fotoaparato. Palaukiu kol dar kartą atsiklausiama moterų. Tada atsargiai ir nedemonstratyviai pradedu gaudyti kadrus. Baugu ir kartu džiaugiuosi, kad šypsosi laimė fotografuoti vietines moteris. Retai kam tai pavyksta.

Po pokalbio dvi moterys susėda prie kieme įrengtu įrenginio (staklėmis jį būtų sunku pavadinti) ir parodo kaip audžiami vietiniai kilimai. Miela malonu žiūrėti kaip preciziškai iki milimetro (tiesiogine to žodžio prasme) atidirbta rankinė audimo technika. Paprastą, keletos kvadratų ploto kilimą išausti užima maždaug dešimtį dienų.

—

Atvirai pasakius, šie du maži vizitai pradėjo laužti ledus mano skepticizmo gaidelėje dėl šios misijos reikalingumo. Gal aš per daug emocionalus, tačiau pamačius tą džiaugsmą gavus naujas kuprines ir sąsiuvinius bei norą mokytis, man norisi pačiam šiems žmonėms duoti kažką naudingo.

Tiesa, per ši laiką teko sutikti ir nepatenkintą žmogų. Begrįžinėjant iš visų vizitų užsukome pažiūrėti kaip vyksta pirmieji vaikų namų statybos darbai. Prie jų vartų ant asilo sėdintis berniukas panašu nebuvo labai gerai nusiteikęs mūsų atžvilgiu. Įpratęs prie vietinių vaikučių šypsenų ir džiaugsmo ištiesiau ranką paglostyti jo asiliuką. Ir kaip nustebau, kai jo rankose laikytas pagalys pavaryti gyvuliui buvo pakeltas prieš mane… Trinktelėti neišdrįso. Nuoširdžiai nustebau. Negana to, negavęs iš mūsų už nieką prašyto „bakšišo“ jis tą patį pagalį paėmė į rankas kaip šautuvą ir nusitaikė į pravažiuojančius mūsų automobilius… Dar keli metai ir jo rankose bus jau nebe pagalys, o kalašnikovo automatas, nusprendėme nuvažiuodami…

Likusi dalis dienos – bazėje. Išklausytas patrulio instruktažas, padiskutuota apie URM’o vykdomus projektus ir sutiktas PAG’o medikų ruošiamas medicinos seselių (tiksliau – broliukų) kursas.

Aštuoni, vietinėje ligoninėje dirbantys vyrai, atėjo gilinti savo medicinines žinias, kurių, kiek supratau, pas juos neperdaugiausia. Pasak mūsiškių medikų, šie vyrai turi minimalų medicinį išsilavinimą, o dažniausiai – jokio. Ir netik jie. Tarkim vietinis dantistas savo amato mokėsi … tris mėnesius. Ir kiek supratau, pagrindinis jo įrankis – replės dantims traukti. Nelabai taiso jis. Jeigu skauda – ištraukia. Daugiau nelabai ką moka.

Kartu medikai parodė kokių stebuklų būna vietinių tarpe… Kartą į stovyklą atėjo vietinis gyventojas, kuris bedirbdamas laukuose susipyko su šalia dirbusiu kaimynu. Susiginčijus į trasą išėjo darbo įrankiai. Viso to rezultatas – vienas iš jų atėjo pas PAG’o medikus su pjautuvu, kuris jam buvo įsmeigtas ties akimi, perėjęs kaulą ir išlindęs burnos vidinėje ertmėje… Neįtikėtina, bet šis žmogus pats atėjo iki kariškių stovyklos ir kelios valandos po operacijos išėjo savo kojomis namo… Nežinau ar visa tai galima nupasakoti žodžiais… tam reikia pamatyti nuotraukas… Iš stebuklų srities.

Tokių ir panašių atvejų yra nevienas. Dažnai netgi minimali pagalba, kuri užtrunka pusvalandį ar dar mažiau gali išgelbėti žmogui gyvybę. O tokių žmonių, kurie gali gydyti, kad ir paprastas ligas ar traumas provincijoje yra vos vienas – kitas. Tiksliau beveik Lietuvos dydžio teritorijoje veikia tik dvi ligoninės. Didžiausia jų – Čagčarane teturi 80 lovų…. Apie ką tada gali būti kalba?

Turbūt dalis gydytojų dirbantys Lietuvoje negalėtų pasakyti, kad išgelbėjo kažkam gyvybę. O čia dirbantys medikai turiu daugybę tokių pliusiukų. Geras jausmas turėtų būti…