Keturioliktoji diena

Keturioliktoji diena (spalio 18-oji)

Ir vėl diena bazėje. Nepasakyčiau, kad labai gailiuosi dėl to. Pagaliau turėjau galimybę apsitvarkyti savo medžiagą ir viską sukelti į internetą, kuris čia nėra labai patikimas, tačiau skųstis labai irgi negaliu.

Ryte buvo pokalbis su vadu. Pristatė bendrą situaciją. Papasakojo apie misijos veiklą, veiklos taktiką, įdomesnius nutikimus. Įdomi informacija bendram supratimui. Prisipažinsiu, kad važiuodamas čia žinojau tik tiek, kad čia veikia PAG-9 ir dirba keli URM’o darbuotojai. Dabar pradeda dėliotis mozaika.

Dar ką įdomesnio nuveikėm – susipažinom su vietiniu gyventoju kučių genties šunimi Pagu. Jį štabo viršininkas įsigijo pirmąjį šios rotacijos misijos mėnesį. Kitaip tariant prieš penkis mėnesius. Dabar Pagas jau gerokai paaugęs, galima sakyti tikras šuo. Jo gyvenamoji vieta – štabo teritorija. Iš jos išeiti jis turi teisę tik retais atvejais, kai išvedamas pasivaikščioti arba tada, kai… pabėga.

Įsigijo jį iš vietinių. Užvedė visus reikiamus dokumentus, tačiau vargu ar ryšis skraidinti jį į Lietuvą. Greičiausiai pačiam Pagui ten nelabai tiktų klimatas, kaip mūsiškiams šunims čia.

Netgi minų ieškoti išmokyti ir atvežti iš Europos šalių šunys nesugeba savo darbo atlikti, nes čia esančios meteorologinės sąlygos ir karštis keičia kvapą. O tie, kurie vis dėl sugeba aptikti, paprastai sunkiai perneša tuos pačius karščius ir neprisitaiko. Po to, kai didelė dalis tokių šunų mirė, nustota juos vežti. Dabar visi minų ir sprogmenų ieškoti skirti šunys dresuojami čia pat vietoje.

Po pietų gaunu raktus nuo naujųjų „namų“. Kaip man pasakyta vipinio kambario konteineryje. Aš pamirštu visas savo romantines nuotaikas bendroje palapinėje ir nešu kudašių į civilizuotą patalpą su elektra, kondicionieriumi ir sateletine televizija.