Dvyliktoji diena

Dvyliktoji diena (spalio 16-oji)

Naktį praleidau blogai. Miegojau su streikuojančiu žadintuvu. Keltis reikėjo 5.30 val. Užtat kėliausi maždaug kas valandą ir žiūrėjau į laikrodį. Kad tik nepramiegočiau. Žinoma, žadintuvas, kaip ir turėjo būti reikiamu laiku suskambo…

Atėjau keliomis minutėmis anksčiau, tačiau prie karinio oro uosto jau susirinkę visi skrisiantys į Kandaharą. Gana greitai autobusas nuveža Spartano link. Visi dedamės neperšaunamas liemenes, o rankose šalmai. Pradeda jau erzinti mane tai. Prieš važiuojant čia atrodė krūta vilkėti neperšaunamą liemenę ir dėvėti šalmą. Taip galėjai įsivaizduoti, kad esi „karo žurnalistas“. Dabar nuomonė atvirkštinė. Liemenę deduosi tik tada, kai to reikalauja kariškiai. Jų toks darbas. Jie suteikia man prieglobstį, jie rūpinasi mano saugumu. Turiu klausyti. Realiai liemenė inicidento metu greičiausiai niekuo nepadėtų. O iš vietinių tarpo išskiria ir automatiškai priskiria prie kariškių. Tampi kaip balta varna. Ir jeigu eidamas kaip civilis mieste atkreiptum tik vieno kito dėmesį, tai su tokia apranga jaustumeisi kaip su šarvuočiu važiuodamas Gedimino prospektu.

Sėdame į lėktuvą. Kai kas skundžiasi koks jis nepatogus… Aš matau tik vieną trūkumą – garsas. Negali normaliai kalbėtis. Bet gal tai tik į naudą. Valanda – kita be žodžių dar niekam nepakenkė. Beveik visi skrydi išnaudoja miegui. Net tie, kurie nenori. Tiesiog užliūliuoja.

Atskridę iki Kandaharo dar beveik valandą sukame ratus. Nėra leidimo tūpti.

Nusileidžiame. Iškart gauname instruktažą ką galima fotografuoti ir filmuoti, o ko negalima. Suprantama. Čia bazuojasi Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų padalinys.

Skirtingos nuomonės apie „specukus“. Vieni juos garbina, kiti sako, kad tai tie patys kariai tik vadinasi SOP. Per mažai žinau apie juos, kad galėčiau pritarti vieniems ar kitiems. Iš to ką mačiau, man jie patiko. Nežinau jie patys ar gyvenimo / kovos būdas. Čia nėra geležinių taisyklių kaip tradicinėje kariuomenėje. Nemažai improvizacijos ir kūrybos. Jiems svarbu tikslas ir jį reikia pasiekti su turima ginkluote ir priemonėmis. Galima modifikuoti ginklus, transporto priemones, keisti karinio vieneto struktūrą, taktiką. Galbūt perdėsiu sakydamas, bet man jie – karo menininkai.

Žinoma, žmonių yra įvairių. Vieni užrietę nosį ir greičiausiai manantys, kad be jų kariuomenėje nėra karių arba, kad be jų Lietuva neišgyvens. Kiti – savi tartum sutikai jį prie alaus bokalo ir pažįsti šimtą metų.

Kaip ten bebūtų, tikiuosi pavyks kada įgyvendinti vieną savo svajonių – kartu sudalyvauti nors vienoje operacijoje. Tai aš jau vadinčiau tikra karo žurnalistika.

Vėl skrydis. Dabar į Čagčaraną. Lietuvių vadovaujamą provincijos atkūrimo grupės (PAG) bazę. Leidžiamės vietiniame ir vieninteliame oro uoste. Visoje Goro provincijoje nėra nė vieno kilometro asfalto. Ne išimtis ir oro uostas.

Mus pasitinka įspūdingas keliolikos šarvuotų toyotų karavanas. Įspūdingas dėl to, kad tikėjausi keletos mašinyčių. Taip kaip važinėjome visi Kabule. Čia kitaip. Delegacija pajuda pirmoji, o mes po kiek laiko. Truputį keista, kad dažnai būdavome atskirai.

Kol laukiame pasidarome standartines nuotraukas prie oro uosto lentos „Welcome to Chagcharan“. Netoli, aptvertoje teritorijoje guli keletas lėktuvų griaučių, kuriuos aš jau buvau nužiūrėjęs seniau. Nuotraukose atrodė įspūdingiau, bet vis vien daro įspūdį.

Judame stovyklos link. Standartinės automobilių patikros procedūros ir mes jau viduje. Visi kaip išprotėję suka ratus apie VIP’us. Atvirai, man dar geriau. Turiu laiko ramiai apsižiūrėti aplink. Man čia mieliau nei KAIA bazėje Kabule. Ir sunku būtų pasakyti kodėl. Gal dėl to, kad tai būtų galima pavadinti kaimu. Per tvorą matosi Čagčaranas. Daugiausia maži vienaaukščiai nameliai. Šalia stovyklos molinėmis tvoromis aptvertos teritorijos. Iš tos serijos, kad pirmiau čia pastatoma tvora, o tik po to namas. Tačiau daugumoje tokių namų valdų namai net nesiruošiami statyti.

Mus pasitinka Žydrūnas. Tas pats, su kuriuo Kabule bendroje palapinėje praleidome kelias dienas. Pasisveikinam kaip su senu pažįstamu. Aprodo mums stovyklą, paaiškina ką galima fotografuoti, o ko ne. Apvaikštome kiekvieną kampelį. Na beveik. Štabas mums uždrausta teritorija. Normalu. Tiesa pasakius, net nelabai įdomi. Kartais netgi pergyvenu, kad atvažiavau čia KAM’o dėka, mano tikslas informuoti apie jo vykdomus projektus ir veiklą provincijoje, tačiau daug labiau rūpi vietiniai gyventojai, jų kultūra, charakteris, gamta.

Nuo stovyklos tvoros sienos pamatau seniai lauktus urvus. Įdomus dalykas, bet kiek kitokie, nei man pasakojo. Supratau, kad daugumai urvai vis dar mistika. Beveik visi sakydami, kad matė gilius urvus turėjo omenyje, kad tie urvai buvo ilgi. Čia taip pat. Tiek, kiek matau iš toli, panašu, kad tai pakankamai birios uolienos geriausiu atveju horizontalūs urvai, o greičiausiai tik grotos.

Stovykla iš visų pusių apsupta vienokių ar kitokių kalnų. Netoli teka upė. Apie ją matosi augantys medžiai. Tai bene vienintelė žaluma matoma iš stovyklos.

Vakare kalbiname čia esančius archeologus Luchtanus. Apie šią kultūrą žino daug. Tačiau man kol kas tai naudos neduoda. Luchtano beriami vietovardžiai man skamba kaip paukščių kalba. Jeigu įsivaizduočiau ar žinočiau kur yra kas ir apie kokias vietoves jis kalba – būtų visai kitaip.

Bandau klausinėti apie urvus. Kaip ir maniau, jų čia gana nemažai, tačiau neaišku kokios dydžio ar gylio. Pats didžiausias, kurį jam teko lankyti ir jo manymu labai didelis, tačiau juo nuėjo viso labo tik kelias dešimtis metrų. Tiesa, jis tęsiasi ir toliau. Netgi gilėja. Tačiau, jam nėra tekę sutikti ar rasti visiškai vertikalių urvų t.y. šulinių. Tai irgi suprantama. Archeologus domina daugiau grotos arba tie urvai, kuriuose akmens amžiuje galėjo gyventi žmonės. Vertikaliuose tikrai nebus. Tiesa, jis paminėjo vieną įdomų dalyką dėl saugumo. Pasak jo pavojingi (t.y. užminuoti) gali būti tik tie urvai, kurie yra šalia ar netoli strateginių objektų – kelių, tiltų, perkėlų ir pan. Kitaip tariant šiuos urvus talibai ar kiti kovotojai galėjo naudoti atsitraukimui ir poilsiui. O kiti, esantys giliau kalnuose, vargiai galėjo būti naudojami. Aš jau beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau čia suorganizuosiu žvalgybinę speleologų ekspediciją.

Kol viešės vipai, teks pagyventi kariškoje palapinėje. Visiems atrodo, kad „teks“. O man net labai patinka. Kelias dešimtis žmonių galinčioje apgyvendinti palapinėje sustatytos metalinės lovos. Šonuose normalios, vienaukštės, o viduryje – dvi eilės dviaukščių.

Klimatas čia kitoks, nei Kabule. Marškinėliais trumpomis rankovėmis gali pavaikščioti nebent trumpą dienos dalį. Vakarais stipriai atšąla, o naktį temperatūra nukrenta žemiau nulio. Mano miegmaišiukas sunkiai atlaikytų.

Savo karinį miegmaišį man paskolina Arvydas. Nustebau koks jis šiltas. Įlindau su drabužiais. Pasidarė net karštą, nors lauke minus trys. Šiltas miegmaišis, tepalinio radiatoriaus besistengiančio šildyti palapinę kvapas, blanki šviesa ir… laptopas su internetu. Romantika ir jausmas, kurį seniai buvau patyręs. Netgi eilinės mano kelionės į kalnus to jau nebesuteikia, nes viskas ten paprastai jau būna žinoma, patirta…

Susirašau su seniai matytais ir girdėtais draugais Lietuvoje. Keista. Nemoku apsakyti to žavesio.

Lūžtu vėlai vakare, kai išsikrauna kompas. Po visų išgyvenimų ir nuovargio miegu kaip balandėlis.