Dvidešimtoji diena

Dvidešimtoji diena (spalio 24-oji)

Ryte pėstysis patrulis po Čagčaraną. Tikslas – patikrinti situaciją mieste, padalinti vietiniams ISAF leidžiamų laikraščių ir tiesiog parodyti savo pajėgas.

Važiuojame keliais automobiliais. Viename važiuoja pats patrulis, kitame apsauga ir trečiame – mes. Netgi tokiam paprastam patruliui reikalinga mini kolona. Tai reikalinga tam, kad įvykus užpuolimui ar apšaudymui būtų įmanomas greitas atsitraukimas.

Judame iš Vakarinės miestelio pusės link centro. Pakeliui sutiktiems žmonėms dalijami laikraščiai. Laikraščius ima visi ir noriai ir stengiasi ne po vieną. Kyla klausimas, jeigu, kaip teigia statistika, 80 proc. gyventojų neraštingi, tai kam jiems tie laikraščiai? Nors pati idėja man visai patinka. Tik vat klausimas kodėl jiems nedalijami oficialūs vietiniai leidiniai… Arba nefinansuojama tokio laikraščio leidyba…

Judame viena iš miesto pagrindinių gatvių. Čia įsikūręs vietinis turgus. Gatvelės šonuose įvairios parduotuvėlės ir gatvės prekeiviai. Keletoje vietų suversti drabužiais. Žmonės eina ir renkasi. Lygiai kaip, kad mažesniuose Lietuvos kaimeliuose.

Marius užveda į vietinę duonos kepyklėlę. Joje dirba keli žmonės. Vienas iš tešlos minko blynus, antras užmeta juos ant medinio dangčio ir kiša į požeminę krosnį, o trečias traukia ir deda ant prekystalio – kiek aukštesnės patalpos vietos uždengtos numindžiotu kilimu. Labai panašus vaizdas į tą, kurį matėme Kabule. Tiesa, duona čia kainuoja pigiau. Už vieną dolerį (100 afganių) galima nusipirkti septynis lavašo paplotėlius. Retai kada tiek gali prisireikti, nes ji skani būna tik tol kol šilta. Vėliau sukietėja ir valgymas gaunasi tik iš bėdos.

Judame per tiltą automobilių link. Skaidriavandenėje Harirudo upėje stovi keletas automobilių. Du jų policijos pikapai. Pasirodo tai įprastas vaizdas čia. Kadangi upė negili, automobilius įvaro į jos vidurį ir nuplauna.