Dvidešimt trečioji diena

Dvidešimt trečioji diena (spalio 27-oji)

Šįryt iš lovos išgynė… lietus. Neįtikėtina, bet lyja. Neįmanoma miegoti Afganistane, kai už matai lašais nusėta langą ir jauti drėgno oro kvapą. Kažkas neįtikėtina. Tiesa, lietus čia ne toks kaip Lietuvoje. Bent jau šįkart. Nepliaupia kaip iš kibiro. Jo užtenka tik tiek, kad nekiltų dulkės. Kai pagalvoji… pasiilgau lietaus.

Atšaukiamos planuotos varžybos tarp kariškių ir vietinių gyventojų. Sakoma, kad dėl lietaus. Gal Man tokiu oru, kaip tik būtų smagiau žaisti. Bent jau dulkės nelenda į burną ir nosį.

Eilinį kartą guliu be nuotaikos lovoje. Vėl „tuščia“ diena. Per garsiakalbį į štabą kviečiamas vienas vyresnysis, antras, trečias, ketvirtas… Keista. Paprastai eina po viena. O dabar visi vienu metu. Kyla įtarimas. Kiek žinau, neplanuotų susitikimų čia taip paprastai nešaukiama. Po 15 min per langą matau, kaip iš metalinių dėžių kariai traukia skydus ir gumines lazdas. Gal pratybos? Vis dėl to susieju tuos du įvykius, pasiimu fotoaparatą ir į lauką.

Iš pokalbių nuogirdų sužinau, kad mieste susirinko didelė protestuojanti minia.

Pasirodo, spalio 14-tąją dieną, Vardako provincijoje JAV karys neva sudegino Koraną. Oficialiai tiek ISAF vadovybė, tiek Vardako provincijos valdžia šį pranešimą paneigė. Nežinia kaip ten iš tikro. Žinant JAV kariuomenės propagandos stilių teisybės nesužinosi. Nenustebčiau nei dėl to, kad karys išties sudegino Koraną ir visas incidentas bandomas nuslėpti, kad nekiltų neramumai, nei dėl to, kad talibų galvos žinodami vietinių Afganistano musulmonų silpnas vietas, tiesiog pasinaudojo išgalvota žinia ir bando destabilizuoti padėti. Čia juk karas. Tiek kulkomis, tiek propaganda.

Visi kariai rengiasi tam, kad sutikti minią prie vartų. Kaip kad prieš pusantrų metų. Tiesa, po Jarmalavičiaus žūties, greičiausiai situacija buvo išanalizuota iki smulkmenų ir parengti įvairūs planai. Sprendžiant iš kalbų apie dujokaukes, spėju, kad kai kuriais atvejais galbūt gali būti panaudotos dujos. Greičiausiai bandytų vietinius praskirstyti taip lyg tai būtų riaušės. Spėju. Konkrečių veiksmų plano niekas neatskleis. Bet kokiu atveju tai daug protingesnis būdas, nei šaudyti kovinėmis kulkomis.

Užlipu ant pakylos. Iš čia matosi visas Čagčaranas. Kurioziška, bet būtent šioje vietoje žuvo lietuvių karys. Sako kraujo dėmė išnyko tik visai neseniai. Kas jam nutiko – neaišku. Arba neskelbiama. Kulka pataikė ten kur nedengė neperšaunama liemenė. Spėjimų įvairių būta, nuo vietinių policininkų netyčinės kulkos (jie šaudė į orą įspėjamuosius šūvius) iki snaiperio nuo gretimų kalvų.

Bežvalgant aplinką pro teleobjektyvą priėjęs karys su žiūronais perspėja, kad nekiščiau galvos vienoje vietoje daugiau kaip du kartus. Trečio gali nebūti… Paklausau dėl viso pikto.

Per visą savo buvimo Afganistane laiką vis galvoju, kurie iš mūsų teisūs. Aš, manantis, kad po Afganistaną galima laisvai keliauti su vietinio pagalba ir be jokios apsaugos ar kariškiai, kurie praėjo pasirengimo kursą su automatiniais granatsvaidžiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir be šių daiktų bijo palikti bazės teritoriją…

Karys stebi teritorija ir tyliai komentuoja… ant kalvos juda žmonės… iš ten būtų labai gerai koreguoti ugnį į štabą. Turguje tupi kažkoks žmogėnas, nieko nedaro. Greičiausiai kažko laukia…. Bėgioja vaikai, čia jų ryšininkai paprastai būna… Nežinojau ką atsakyti. Patylėjau.

Prie kelio stovi maždaug aštuoni benzinvežiai. Paprastai jų čia nebūna. Pasirodo iš Kabulo į Čagčaraną atvyko kuro papildymas žiemos laikotarpiui. Tačiau dėl susidariusios padėties jų į bazės teritoriją kol kas neleidžia. Bijoma, kad kilus gaisrui čia būtų tikras pragaras.

Bazės vartais iš vidaus užremti šarvuota technika. Kad neprasiveržtų žmonių minia. Visuose sargybos bokšteliuose paskelbtas aliarmas ir sustiprinta apsauga. Žodžiu, minios priėmimui kariškiai pasiruošė kaip reikiant.

Ačiū dievui, ta minia iki bazės taip ir nepriėjo. Kaip vėliau sužinojau, maždaug 300 žmonių, daugiausia jaunimo susirinko vienoje iš mokyklų ir joje kažkokiu būdu protestavo prieš tariamą Korano sudeginimą. Viskas baigėsi taikiai ir nutarta įteikti peticiją gubernatoriui.

Išties keista ir kartu džiugu. Netgi Lietuvoje tokia minia sausį šturmavo Seimo rūmus. O čia, kur bene kiekvienuose namuose guli po kalašnikovo automatą visi nusprendė pasitenkinti petecija. Pažanga.

Situacija po truputį rimsta ir stovykloje, tačiau prie kariškių durų vis dar stovi paruoštos guminės lazdos, skydai ir šalmai.

Vakare vėl prasideda lyti. Šįkart kiek stipriau. Susidaro balos, pažliunga gruntas. Dangus užsitraukia debesimis. Primena Lietuvą…