Dvidešimt pirmoji diena

Dvidešimt pirmoji diena (spalio 25-oji)

Ryte kariškiai eina Dancon žygį. Tai danų karių organizuojamas tradicinis renginys. Jo metu Visi norintys (o tokių būna dauguma) su pilna ekipuote eina 20 km. Bėgti draudžiama. O ir nepabėgsi tokio atstumo ilgai. Tai daugiau socialinis nei sportinis renginys. Skirtas susilipdyti tarpusavyje ir patirti gerų emocijų (po žygio). Einama viduje stovyklos palei vidinę sieną. Po poros valandų ėjimo galima pastebėti ir tyliai murmančių.

Šiandien važiuojame į Čagčarano vietinę televiziją ir radijo stotį. Televizijos pastatas, kaip ir dauguma vietinių statinių, vienaaukštis molinis pastatas. Dar kieme mus pasitinka televizijos direktorius – pusamžis vyras su tvarkingai prižiūrėta trumpa barzda.

Einame į jo kabinetą. Tradiciškai kilimais išklota patalpa atrodo netgi visai neblogai – pakankamai prabangus vadovo stalas, ant gretimo – kompiuteris su spausdintuvu, pokalbių kambario kampelis… Tačiau tai iš pirmo žvilgsnio. Įdėmiau pažvelgus ant stalo esantis dulkių sluoksnis išduoda, kad paskutinį kartą juo buvo naudotasi greičiausiai per tokį patį priėmimą, kaip šis. Kompiuteris su spausdintuvu stovi kaip veikiantys, tačiau…. pagrindiniai laidai net neįjungti į elektros lizdą… Svarbiausia įspūdis.

Net nežinau, kaip reiktų šią problemą spręsti. Lietuviai nuoširdžia nori padėti ir jie tai daro pagal savo supratimą – dovanoją techniką. Tačiau tai technikai valdyti ir prižiūrėti nėra žinių. Ji stovi arba nenaudojama, arba naudojama iki pirmo paprasčiausio sugedimo. Po to tarnauja įvaizdžio dalimi. Pinigai į balą. Vietiniai vėl skundžiasi, kad reikia paramos. Ne daiktų jiems reikia, o mokėjimo valdyti juos ir darbo organizavimo pradžiamokslio.

Direktorius pasakoja apie televiziją. Pasak jo, ji yra matoma maždaug 8 tūkstančiams Čagčarano ir keleto aplinkinių kaimų gyventojams. Kiek tame tiesos – sunku pasakyti. Žinant apytiksliai vietinių gyventojų skaičių, jų elektros problemos ir nemaža dalimi – skurdą, skaičių norėtųsi gerokai pamažinti. Per parą jie transliuoja pusantros valandos vietinės programos. Kita dalis – Kabulo televizijos retransliavimas. Kiek supratau, dirba pas juos keletas žmonių. Aišku, apie žunalistiką mažai kas nutuokia. Ko norėti, Lietuvoje daug kas vargiai elgiasi kaip tikri nešališki žurnalistai.

Po pokalbio mums įteikiamos dovanos – tradiciniai Afganistano chalatai. Kaip idiotas iš džiaugsmo sukišu rankas į rankoves ir iškart suprantu, kad to daryti nevertėjo – jis dedamas tiesiog ant pečių. Ką padarysi… visiems būnas pirmas kartas. Negana, to visą šį vaizdą vietiniai žurnalistai nufilmavo ir pateiks per vietines žinias… Gerai, kad Čagčarano televizijos sklaida nesiekia Lietuvos.

Apžiūrime studiją. Buvau ją matęs Vykinto ir Redos nuotraukose, tad man tokios šoko terapijos, kaip kolegai nebuvo. Maždaug dešimties kvadratinių metrų ploto kambarėlis yra ir televizijos studija, ir montavimo kambarys, ir įgarsinimo patalpa. Degant dviems kaitrinėms lemputėms ir fone pakabintai paklodei už stalo sėdintis diktorius skaito žinias. Jis filmuojamas viena kamera (kiek supratau Čagčarano televizija jų turi dvi).

Keista tai, kad turimi kompiuteriai ir kita įranga jiems leistų dirbti pagal šiuolaikinius principus. Tebūnie vaizdo kamerų kokybė ir nėra gera, bet tai bene vienintelis trūkumas. Net nereikia didelių investicijų. Užtektų pataisyti susiglamžiusią foninę paklodę, pridėti porą papildomų lempų, išmokti naudotis esama technika…

Atsisveikiname. Išeidamas pastebiu dar vieną mini studiją. Krėslas ir mėlynas fonas už jo. Viskas apšviečiama natūralia šviesa sklindančia per langus. Tiesa, ši studija kartu tarnauja ir kaip rūkomasis.

Važiuojame link antros žiniasklaidos priemonės Čagčarane – vietinės radijo stoties. Pravažiuojame miestelio pakraščio policijos postą. Pasirodo, kad čia vyrauja vienas įdomi taisyklė. Sutemus visi vietiniai privalo važinėtis su įjungtais avariniais signalais. Tai tarnauja, kaip ženklas, kad aš vietinis ir čia gyvenu. Jiems nedegant, policija automobilį stabdo patikrinimui, nes greičiausiai tai bus svečias nežinantis vietos papročių.

Radijo stoties pastatą Čagčarano pakraštyje randame užrakintą, nors ir buvo iš anksto sutarta. Po skambučio telefonu atsiranda radijo direktorius. Pačioje pokalbio pradžioje jis vis minko telefoną. Pastebėjau, kad tai gana daugelio susitikimų akcentas. Gal žmonės bando parodyti, kad jie yra užimti ir svarbūs? Kaip kad pas mus prieš gerų dešimt metų.

Užeiname į radijo stoties pastatą. Tradicinis vaizdas. Stovi kompiuterio sisteminis blokas, bet nėra nei monitoriaus, nei laidų. Bet stovi vienoje iš garbingiausių vietų – ant pagrindinio stalo, šalia mikšerio. Juo irgi reiktų pasidomėti. Nenustebčiau, jeigu nedirba.

Direktorius su lietuvių kariškių cimic’u (civilic military cooperation) aptaria kai kuriuos klausimus. Vėliau man paaiškinama, kad direktorius yra tik oficialius prižiūrėtojas. Visą darbą atlieka besimokantis vietinis jaunimas. Viso jų yra keliolika. Kažkaip net ant širdies geriau pasidarė. Būtent tokį kelią aš ir įsivaizduoju – per jaunimą, kuris trokšta išsilavinimo ir kartu yra iniciatyvus. Tokių žmonių reikia Afganistanui. Naujos kartos.

Grįždami į bazę trumpam stabtelėjame vienose iš dviejų Čagčarano kapinių. Kaip ir visur kapinės nėra aptvertos. Apskritai, nežinantis vietinių papročių, vargiai įtartų, kad akmenimis nusėtas kalnas yra daugelio vietinių gyventojų amžinojo poilsio vieta. Antkapinių paminklų provincijoje beveik nesutiksi. Vietoj jo statomi du paprasti lauko akmenys – vienas didesnis (galvūgalyje?), o kitoje pusėje mažesnis. Tie akmenis, kartais surišami medžiagine juostele. Pats kapas apdedamas akmenimis. Jokio užrašo identifikuojančio palaidotąjį dažniausiai nebūna. Toks kapas palaipsniui nunyksta ir po kurio laiko tik patyrusi akis galima įspėti, kad čia būta laidojimo vieta, o ne akmenuotas laukas.