Dvidešimt antroji diena

Dvidešimt antroji diena (spalio 26-oji)

Ryte pažadino Mariaus beldimas į duris. Į stovyklą tėvas atvedė sūnų. Balandžio mėnesį jis apsiplikino verdančiu vandeniu ranką. Nesant reikiamos medicininės įrangos jam buvo pritaikytas kitoks gydymo būdas – pašalinta negyva oda. Vėliau begydama naujoji oda suaugo taip, kad berniukas nebegalėjo ištiesti rankos.

Tuomet, prieš mėnesį skalpelio ėmėsi mūsiškai. Ukrainiečių medikai tuomet jam atliko operaciją, kurios metu atstatė viską į savo vietas ir berniukas jau galėjo ranką judinti. Dabar vyksta pooperacinė priežiūra. Šįsyk buvo apžiūrėti gyjantys randai ir perrišta ranka.

Viskas vyksta greitai, tiksliai ir neskausmingai. Miela malonu žiūrėti į tokį darbą. Tik berniukas išsigandusiomis akimis žiūri į mane. Neaišku ko labiau išsigando – chirurgų ar manęs su fotoaparatu.

Netrukus sužinau, kad medikų laukia dar kitas darbas. Cimic’ai susitarė, kad vietinis berniukas, kuris jau kelios dienos yra komoje būtų nuskraidintas į Herato ligoninę. 12 metų vaikas prieš 4 dienas jojo asilu, jam pasibaidžius nukrito ant žemės ir įsipainiojo į kažką. Asilas jį vilko dar kažkiek metrų. Gauta galvos trauma jam sukėlė komą. Tiesa, vakar apžiūrint ukrainiečių gydytojams jis trumpam buvo atmerkęs akis, bet greitai vėl užsimerkė.

Taigi pažiūrėjus skrydžių tvarkaraštį paaiškėjo, kad į Jungtinių tautų būstinę Čagčarane sraigtasparnis gabena krovinį, o atgal skris tuščias. Buvo nutarta tuo pasinaudoti ir ligonį išskraidinti į profesionalią ligoninę.

Atvažiavus į oro uostą randame daugybę policijos. Net nustembu, kad toks įvykis sukėlė tiek daug jų pajėgų ant kojų. Pasirodo teisus buvau tik iš dalies. Taip jie sukilo ant kojų, bet ne dėl vargšo berniuko. Dėl Goro gubernatoriaus, kuris ką tik nusileido reisiniu Pamyr airlines lėktuvu. Negana keletos visureigių su kulkosvaidžiais apsaugos jis buvo pasitiktas ir mini paradu. Pražygiavo policijos pareigūnai su šalmais. Juokingiausia tai, kad bent jau vieno „garbės kuopos“ policininko šalmas pririštas buvo tiesiog paprastu raiščiu.

Visureigiuose už kulkosvaidžių sėdintys policininkais labiau buvo panašūs į kriminalinius nusikaltėlius, nei į visuomenę ginančius pareigūnus. Daugelis neturėjo jokių uniformų, o veidus slėpė aplink galvą apsuktos skaros ir kurių pro plyšį žvelgė tamsios akys.

Pastebėjau, kad čia gana greitai priprantama prie ginklų. Nekreipiu jokio dėmesio į tai, kad jie užtaisyti koviniais šoviniais ir, kad iš jo išlėkusios kulkos čia ir dabar gali nužudyti daugybę žmonių.

Gubernatorius su savo apsauginiais ir visa svita išvažiuoja pro vartus, o horizonte pasirodo baltas Mi sraigtasparnis su užrašu UN.

Sraigtasparnis nusileidžia, o mes laukiame greitosios automobilio. Po penketos minučių pasirodo. Kad tai greitosios automobilis galima spėti nebent pagal užrašus ant jo šonų. O šiaip – eilinis senas mikroautobusas su gale išimtomis sėdynėmis ir įrengta viena gulima vieta.

Automobilyje sėdi komos ištikto berniuko tėvas ir gydytojas. Pas ligonį įlipa atskridusi gydytoja. Matant tą vaizdą, kaip varganame automobilyje ant antklodės guli komos ištiktas berniukas, o jį apžiūri gydytoja man sudrėko akys. Panašu, kad pasidariau jautrus. Nepamenu, kad man taip dažnai byrėjo ašaros, kaip kad būnant Afganistane ir matant vietinių gyvenimą.