Devynioliktoji diena

Devynioliktoji diena (spalio 23-oji)

Ilsimės po patrulio. Nors nežinau ar yra nuo ko ilsėtis. Kariškiai atvirkščiai eina danų kariškių organizuojamą DANCON žygį. Jo metu su visa ekipuote einama 20 km. Siūlė ir man. Atsisakiau. Nesinori nuvaryti save nuo kojų ar dar blogiau – pasitempti ką. Tada likusi savaitės dalis praeitų visiškai veltui. O ir taip jau norisi link namų. Kiek per tuos metus keliauta, supratau vieną dalyką, kad 3 savaitės yra optimalus laikas kelionei. Po tiek laiko pasibaigia šalies egzotika, muostab ir prasideda tiesiog gyvenimas toje šalyje.

Panašiai ir dabar yra. Praėjo beveik trys savaitės ir aplinkui žiūri lyg čia gyventum. Nematai ir nesistebi. Viskas atrodo savo vietoje. Tas pats ir su nuotraukomis. Tačiau tas pripratimas tik į gerą. Daugelis nuotraukų iš kelionių žavi ne dėl to, kad jos turėtų vertę. Jos žavi savo egzotika. Ir paprastas vaiko musulmono portretas sukels didesnį dėmesį, nei daug geresnė nuotrauka iš Lietuvos. Daug kas tuo dalyku manipuliuoja. Gal net nemanipuliuoja, bet tai gaunasi natūraliai. Fotografuoji tai kas įdomu. Po to kai viskas tampa įprasta – pradedi ieškoti kadrų. Deja, bet aš dar jų neradau. Sunku. Vietiniai vos pamatę fotoaparatą arba tampa kuolais bežiūrinčiais naiviom akim į objektyvą arba tiesiog slepiasi nuo jo. Nėra natūralumo, kaip kad Vakarų šalyse, kur visi pripratę prie fotografijos. Realiai gaunasi daug sunkiau nei, tarkim išeiti į Vilnių ir ten daryti gražius kadrus.

Po pietų bazės aikštėje vyksta ceremonija. Misijoje tarnavusiems kariškiams įteikiami apdovanojimai. Visi su nekantravimu jau laukia skrydžio namo. „Atsibodo per tuos pusę metų“ prasitars vienas. Visiškai suprantu jį.

Likusią dieną praleidžiu kambaryje. Rašau dienoraštį, tvarkau nuotraukas. Nuotaika krenta. Norisi į Lietuvą.