Devintoji diena

Devintoji diena (spalio 13-oji)

Ateina kažkoks lūžio taškas. Nesakau, kad pradeda nusibosti, bet pirminis įspūdis jau praėjo. Suku galvą, ką galėčiau padaryti geriau, kur nuspausti geresnį kadrą, parašyti temą… Apima bejėgiškumas. Atrodo, kad tos kelios dienos praleistos savarankiškai Kabule yra tiek beviltiškai mažai, kad nekyla noras net kalbėti apie šalies pažinimą. Visiškai nesinori daryti pigių reportažų ir sau reklamos, nes suprantu kaip tai kvaila.

Rašyti apie basus, alkanus ir elgetaujančius vaikus… ? Na taip… tokie vaizdai graudūs, tačiau klausimas kiek jų realiai čia valkatauja? Kiek tiesiog išeina į tai, kaip į darbą. Karas Kabule? Na nėra čia fronto linijos, nėra gatvių mūšių, neaidi šūviai naktimis… Gal kartais koks nors „suicaideris“ susisprogdina, tačiau panašus skaičius pas mus Lietuvoje žmonių žūsta eismo įvykiuose (lyginant Kabulą ir Lietuvą). Klausimas kur dar didesnis skaičius.

Ar tikrai ta pasauliui suformuota nuomonė yra teisinga? Kuo išties gyvena šis miestas? Šiandien užsukome į parduotuvę. Visi nusiėmėm liemenes. Niekas nežuvo nesprogo, akmenimis neapmetė… Susidomėjimo gal ir susilaukėme, bet tik tiek, kiek pardavėjai norėjo užsidirbti iš mūsų daugiau.

Iki šiol nesuvokiu šios šalies papročių. Suprantu, kad kuo toliau, tuo daugiau medžių bus. Neįmanoma pažinti tokios šalies per tiek laiko. O aš noriu ją pažinti. Noriu suvokti kuo gyvena žmonės. Ką jie vertina, ko nekenčia. Ką myli, ko bijo. Dabar suprantu, kad tik pažinus šalį galima kažką kalbėti, rašyti, fotografuoti ir gauti kažkokį rezultatą.

Reikia kažkaip išeiti iš to bejėgiškumo jausmo ir daryti viską čia ir dabar. Kas yra tas.

Šiandien išvažiavome į miestą apžiūrėti būsimos delegacijos maršruto po Kabulą. Tam, kad logistai žinotų kelią, o apsauga – esamą situaciją. Važiavome pro daugybę apsaugos postų. Žaliąją zoną pervažiavom keletą kartų. Kulkosvaidininkai, automatininkai tapo tokia kasdienybe, kad daug įdomesni tapo vietiniai žmonės.

Ant priekinės panelės užlipdytas geltonas lapukas su automobilių markėmis ir numeriais. Tai spėjami suicaideriai važinėjantys po Kabulą. Nesinorėtų nė vieno jų sutikti.

Apvažiavę visą reikiamą maršrutą sukame link Amino rūmų. Dėkui pulkininkui Juodzevičiui, kad paklausė mano prašymo. Vis diena ne veltui. Vis kažkas naujo.

Vieno iš diktatoriaus Amino rūmus  aštunto dešimtmečio pabaigoje užėmė Tarybų sąjungos spec. daliniai Vimpel ir Alfa. Pačius rūmus saugojo apie 2000 apsaugininkų, „specukų“ dalyvavo apie 500. Žuvo viso labo 4 ar 5. Be rusų specnazą dengė, kiek supratau, musulmoniškas batalionas kalno papėdėje, tuo atveju, jeigu Amino kariuomenė būtų sugalvojusi ateiti į pagalbą.

Dabar tai apleisti, išdaužyti ir išsprogdinti rūmų griuvėsiai. Tiesa, saugomi, kadangi jie yra afganistaniečių kariuomenės dalinio teritorijoje. Į juos patekti galima tik su kariškiais. Beje, stipriai suniokoti jie buvo ne sovietų valdymo metais, o madžohedų kovų metu.

Grįždami į bazę stabtelėjame Romano rekomenduotoje parduotuvėje. Ji kažkuo panaši į mūsų skuduryną, tačiau pilnutėlė naujų drabužių. Iš pirmo žvilgsnio jie lyg ir geri, tačiau žymiai pigesni nei bet kokioje parduotuvėje. Nežinau kas ir iš kur, tačiau kažką nusiperkame beveik visi.

Su Romanu ir Algiu nueiname ieškoti vietinės duonos. Randame viename iš pakelės kioskelių. Šūktelėjus iš kepyklėlės išlenda į vietinius asimiliavęsis tolimųjų rytų veikėjas. Sunku pasakyti kinas, japonas ar mongolas. Perkame vietinį lavašą. Už 50 afganių (kas atitinka vieną JAV dolerį) išeina 5 nemaži blynai lavašo. Sumokame pinigus, o pardavėjęs atskaičiavęs reikiamą skaičių vietinės duonos švysteli mums prieš akis ant numindyto batais kilimo. Mes net žagtelim. Suprantam, kad jis tai daro ne dėl pasityčiojimo. Tai tiesiog natūralu pas juos. „Higiena – vrag afgana“.

Grįžtame į bazę. Skrydis dar kartą atkeliamas. Vėl papildomų pora dienų Kabule. Ima erzinti. Taip gali ir patrulis nuplaukti Čagčarane.