Dešimtoji diena

Dešimtoji diena (spalio 14-oji)

Šiandien dar viena beprasmiškai praleista diena. Beveik ima pyktis ant savęs. Visa diena bazėje. Kai tiek nedaug laiko yra norisi jį kuo geriau išnaudoti…

Pusdienis šiaurinėje KAIA stovykloje bemiegant ir kitas pusdienis pietinėje dalyje sėdint logistų ofise. Visi juda kruta. Ruošiasi VIP’ų atvažiavimui. Plaunamos grindys, automobiliai. Chebra linksminasi.

Bevaikščiodama apžiūriu po prieš kelias savaites buvusio savižudžio sprogimo likusius pažeidimus ant vagonėlių. Sprogimas vyko maždaug 100 metrų nuo ofiso. Nukrito lempos, atsirado skylė lubose. Tačiau niekas iš jų per daug nesureikšmina to įvykio. Nepasakoja, kaip kad daugelis mūsų turbūt sakytų „per plauką nuo mirties“. Dauguma žmonių per daug neakcentuoja pavojaus, nors gyventi tikrai visi nori. Niekas nenori per daug rizikuoti. Nekyla noras, kaip mums be ginklo, šarvuotų automobilių ir apsaugos bastytis po miestą. Visi nori tiesiog atitarnauti reikiamą laiką ir grįžti atgal pas šeimas.

Nesinori rytojaus dienos praleisti veltui, kaip šiandienos. Atvažiuoja iš Lietuvos VIP’ai, tačiau jų delegacijoje mums nebus vietos. Paskambinu su iš anksčiau gautu vietinių žurnalistų telefono numeriu. Sunkiai kalba tiek angliškai, tiek rusiškai. Galų gale jo ištartas „Net problem, net problem. Zavtra desit utra budu u aeroporta y vam pazvaniu“ pabaigia pokalbį ir kartu sukelia nerimo. Labai jau įtartinai skamba tas „Net problem“ iš vietinių lūpų…

Vakare vėl einam į vietinį čekų barą. Pasikartosiu, bet man tai vieta, kuri padarė vieną iš didžiausių įspūdžių per kelionę.