Aštuonioliktoji diena

Aštuonioliktoji diena (spalio 22-oji)

Naktis buvo šalta, bet rami. Girdėjau kalbant, kad termometro stulpelis buvo nukritęs iki -11 laipsnių. Karšta nebuvo, bet ir nešalau.

Koks rytas be kavos. Visuomet žaviuosi tokia iniciatyvą, kurią dabar rodo vienas karys. Kol didžioji dalis kariškių miega, jis užkaičia vandenį ir paruošia viską kas reikalinga kavai. Tie, kurie pabunda vėliau, kavą gauna tiesiai į lovas.

Po truputį pakuojamės ir ruošiamės šios dienos darbams. Turime susitikti su atsakingu už sportą žmogumi ir perduoti paramą, patikrinti ar tinkamai įsisavinta parama suteikta mokytojų kvalifikacijos kėlimo centrui ir išsiaiškinti kitas problemas, kurios kamuoja vietinius gyventojus.

Prasideda asmens, atsakingo už sportą paieškos. Nors miestelis matosi kaip ant delno ir visi visus pažįsta, tačiau šios paieškos užtrunka maždaug valandą. Vieni siunčia į mokytojų centrą. Čia mums paaiškina, kad darbo diena prasidės tik nuo 10 ryto. Vėliau paaiškėja, kad tas žmogus ryte dėsto mokykloje, o čia būna tik po pietų. Klausiame kur ta mokykla. Siunčia mus į miestelio galą. Čia, aišku, nieko nėra. Pagaliau randame mokyklą. Su direktoriumi važiuojame į kitą miesto galą važiuoti jo ieškoti. Tada paaiškėja, kad nei to žmogaus, nei jo pavaduotojo šiuo metu miestelyje nėra. Žodžiu, darbo administravimas švelniai tariant yra nekoks.

Jurijus sėda kalbėtis su vietiniais mokytojais. Aiškinasi įvairius dalykus ir problemas. Pasirodo, kad nemažai vaikų trūksta ne tik mokymosi priemonių, bet elementaraus maisto. Dažnai ne ką geriau gyvena ir patys mokytojai. Vietiniai mokytojai prašė juos remti tiesiogiai, o ne per provincijos centrą Čagčaraną. Nors ir jiems skirta parama būna, bet jų nepasiekia. Mokytojams paliekami kamuoliai ir penalai.

Apžiūrime mergaičių mokyklą. Šalia pradėta statyti didelė ir erdvi mokykla, tačiau visos mergaitės mokosi kieme. Paaiškėja, kad mokyklos statybos sustojo dėl kažkokio biurokratinio proceso. Gaila žiūrėti į tokiu šalčiu kieme sėdinčias mergaites…

Važiuojame tikrinti paramos įsisavinimo mokytojų tobulinimo centrui. Net keista, kad vietinis taip nuoširdžiai ir sąžiningai viską pristato. Nupirktos visi baldai, o kompiuteris su spausdintuvu iš Kabulo parvažiuos už keletos dienų. Miela malonu žiūrėti į taip dirbančius žmones.

Visa „mloto“ grupė susirenka į vieną vietą. Ruošiamės kelionei atgal į Čagčaraną. Būtų gerai iki tamsos grįžti į bazę.