Aštuntoji diena

Aštuntoji diena (spalio 11-oji)

Keliamės su nelabai dideliu entuziazmu. Šiandien reiks palikti, mus taip svetingai priėmusių šeimininkų namus. Nebeliks Kabulo pažinimo su civiliais. Gaila, nes tai pats patikimiausias būdas pažinti šalį.

Atsisveikiname su šeimininkais, pasikeičiame kontaktais ir jų žmogus pavežėja mus iki KAIA bazės vartų.  Laukiame kol mūsų paimti atvažiuos kas nors iš mūsiškių. Kokiam penketui minučių liekame vieni. Iki šiol dar taip nebuvo. Būdavome arba su kariškiais, arba su vietiniais gyventojais. O dabar tapome „vienui vieni Kabule„. Lukas iš pradžių dar drąsiai išsitraukė kamerą, bet tuoj net be perspėjimo suprato, kad tai kvaila mintis.

Į mus susmigo daugybė akių. Pro šalį važiuojantys taksistai ir šiaip kas netingėjo signalizavo. Perėjom į kitą gatvės pusę, užlindom už KAIA tvoros kampo, kad nekristume per daug niekam  į akis. Vis dėl to kritome. Kulkosvaidininko bokštelyje sėdintis afganistano kariškis nuo mūsų nenuleido akių nė akimirkai kol nesulipome į šarvuotą Toyotą.

Jausmas buvo nekoks. Nepasakyčiau, kad tai baimė. Netikėjau ir nelabai tikiu, kad kas būtų mus taip „na ura“ grobęs ar daręs ką kitką. Tai daugiau panašu buvo į jausmą, kai nuogas atsistotum viduryje Geležinio vilko gatvės ir stengtumeisi apsimesti, kad čia nieko nebuvo…

Pirmiausia ką padariau – išsimiegojau ir pailsėjau. Kuo daugiau laiko turi, tuo labiau pavargsti.

Vakare išeiname pasivaikščioti po KAIA. Pavalgome pietinėje valgykloje. Žydrūnas aprodo parduotuves, kur vyksta turgelis. Užeiname ant buvusio štabo stogo, nuo kurio matosi visas Kabulo oro uostas. Tiek civilinis, tiek karinis. Nuolat kyla ir leidžiasi krovininiai kariniai lėktuvai, sraigtasparniai. Ant stogo įrengtos netgi kelios kėdės tokiems karinio peizažo mėgėjams. Išgeriame kavos, diskutuojame apie vietinius gyventojus, jų kultūrą. Išties labai nedaug sutikau kariškių, kurie nuoširdžiai domėtųsi Afganistano gyvenimu, jo istorija, kultūra ir žmonėmis. Vienas iš jų kaip tik ir yra Žydrūnas.

Nusileidę nutariame užsukti į bazės alaus barą. Bazėje yra keletas tokių, šis priklauso čekams. Vaizdas kaip iš filmų. Pats interjeras vien ką reiškia. Ant sienų pakabintos daugelio čia tarnaujančių valstybių vėliavos. Ant jų kariškiai dažnai pasirašo vienu ar kitu sakiniu. Muzika tikrai ne iš pačių lengviausių, bet tas ir patinka. Visur girdisi šūksniai riksmai…. Rašau šiuos sakinius ir suprantu, kad ten esančios atmosferos aprašyti neįmanoma. Kaip bebūtų keista, bet šis baras yra vienas iš labiausiai palikusį įspūdį ligšiolinės kelionės metu.

Tvarka bare. Niekas neturi teisės išsinešti uždarytos skardinės. Jeigu karo policija aptiktų netgi pačiam bare ant stalo stovinčią uždarą skardinę barui grėstų sankcijos. Baras uždaromas 22 val. 21.30 val. Garsiu trinktelėjimu į metalinį strypą paskalbiama, kad nustojamas pardavinėti alus. Lygiai dešimtą barmenas  mandagiai praneša, kad baras uždaromas ir visi ramiai atsistoja ir išeina, nors dar prieš kelias minutes čia buvo milžiniškas šurmulys.

Laukiame autobuso. Šalia sustoja į taksi panašus džipas su užrašu „Follow me“. Prasidaro durys ir mes visi sušokę važiuojame į Šiaurinę bazę. Pasirodo tai estas, Žydrūno pažįstamas. Namo važiuojame neįprastai. Prieš pakilimo taką praleidžiame besileidžiantį lėktuvą. Tada važiuojame kirsdami keletą takų ir atsiduriame prieš to pačio lėktuvo nosį. Estas susisiekia su dispečerine ir lėktuvas jau važiuoja paskui mūsų automobilį. Mūsų vairuotojas dar bevažiuodamas užsideda ausines. Jau sustojęs į rankas paima šviečiančias lazdas ir išbėga reguliuoti lėktuvo. Vėl apninka keistas jausmas (šią kelionę tai nutinka gana dažnai) – milžiniškas karinis krovininis lėktuvas važiuoja tiesiai į mus. Ir važiuoja tokiu greičiu, kad regis nepavyks jam sustoti. Apninka baimė. Žinoma, viskas baigiasi gerai ir mes netrukus atsiduriame savo palapinėse, tačiau tie atsiminimai ir vaizdas turbūt dar ilgai išliks atmintyje.