Antroji diena

Antroji diena (spalio 6-oji)

„Diena“ prasideda kokia antrą ar trečią valandą nakties, kuomet mūsų lėktuvas nusileidžia Stambulo oro uoste. Vėl klaidžiojimai. Išlipant iš autobuso mus išdalinami visiškai tušti bilietai. Nė vieno užrašo, nė vieno skaitmens. Pasitikusi oro uosto darbuotoja kurį laiką trypčioja nežinodama ką su mūsų grupe daryti. Pagaliau išsiaiškina ir pasakiusi „Follow me“ pasileidžia tekina per tuštutėlį naktinį oro uostą. Vėl einame kontrolę. Vėl rentgenas, metalo detektoriai… Viso per kelionę į kabulą mes turėsim 6 rentgenus ir kontrolės postus.

Stambule vėl sumaištis. Regis jau pradeda registruoti į lėktuvą ir vėl visi sustoja prie durų. Vėl kažkas negerai. Žodžiu, prie durų pralaukiam dar kokią valandą. Dauguma netgi pradeda juoktis iš esamos situacijos. Po kurio laiko visi pagaliau pasiekiam didįjį lėktuvą. Keturios eilės per vidurį ir po dvi iš šonų. Didesniu nesu skridęs. Užmiegam beveik iškart. Pabundu netoli Kabulo. Kaip tik prasideda dykuma. Vaizdas nerealus. Nenorėčiau čia patekti. Kur užmato – smėlio jūra. Jausmas irgi keistas.

Lėktuvas pradedi leistis. Kabulo beveik nematyti. Tik oro uosto teritorija. Visi šiek tiek apmirę. Vos lėktuvas paliečia žemę beveik visi keleiviai pradeda ploti. Tokį vaizdą esu matęs tik filmuose. Gal jie dažniau skraido ir turi už ką ploti…

Nusileidus dreifuojame oro uosto teritorijoje. Per langą matome prie gretimo keleivinio lėktuvo privažiavusią policijos, greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius. Vyksta kažkoks veiksmas. Iš lėktuvo išneša neštuvus su nukentėjusiuoju. Niekas mums taip ir nepaaiškino kas įvyko. Greičiausiai niekas ir nežinojo.

Iš lėktuvo išlipam į autobusą, kuris mus nuveš į oro uosto patalpas. Autobusas… nežinau, pas mus gal kokio mietelio melioracijos įmonėje ir surastume užmestą už garažų. Kaip metalo laužas. Durys rakinamos dviračio spyna. Priekinis langas daužtas akmeniu ar kažkuo pan.

Po lėktuvo sparnu, šešėlyje, ilsisi vietiniai afganai.

Oro uostas… nežinau ar gali būti skurdesnis. Penkios būdelės, kuriose tikrinami pasai ir vizos. Po gero kambario dydžio salę malasi keletas apsauginių. Vietiniai. Apsauga daugiau išorinė. Vienus tikrina, kitų netikrina. Kai kuriuos tikrina apčiupinėdami, kitus tik papliaukšėdami per kišenes.

Apžiūriu už Lietuvą dešimt kart didesnės valstybės pagrindinio oro uosto tualetą. Per tą laiką prie Luko prieina lietuvė. Tad kol aš akis ganiau į apdaužytas kriaukles tualete, Lukas gėrėjosi lietuvaite. Gėrėjosi taip, kad net  numerio nepaklausė. Vis dėl to vėliau pavyks ją pagauti. Ir ta pažintis mums duos labai daug.

Iš lėktuvo išlipame vieni pirmųjų, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių, eilėje prie pasų kontrolės mes liekame paskutiniai. Pasienietis mus nufotografuoja su web kamera, uždeda antspaudą ant vizos ir paleidžia. Pavyjimui stipriai laužyta anglų kalba paklausia ką mes čia darysime. Nemantau reikalo meluoti. „I am photojournalist“.

Toliau seka bagažo atsiėmimas ir jo kontrolė. Nespėjus mums įeiti į šią patalpą mus sustabdo dar vienas pasienietis. Pasirodo, mums reikia užpildyti užsieniečio atvykimo kortelę. Gerai, kad Reda perspėjo dėl nuotraukų. Prireikia. Kitu atveju nežinia kur jas būtume darę, jeigu būtų reikėję fotkintis. Išduodamas murzinas lapukas su prisegta nuotrauka ir kažkokiu tekstu.

Šalia vietinio policininko sėdi Luko jau matyta lietuvė. Užkalbinu. Susipažįstam. Gintarė atskrido į Kabulą pas motiną švęsti savo gimtadienio ir apžiūrėti šalies.

Užklausiu kaip čia su alkoholiu. Turime vieną butelį viskio lauktuvių. Vietinis pasienietis paaiškina, kad tai yra „problem, big problem“ ir susirūpinęs krato galvą.

Bet pasirodo, kad čia problemos gali būti išsprendžiamos labai paprastai. Gintarė kažkam nusišypso, tas „kažkas“ nusišypso man. Vietinis policininkas paaiškina „Eik paskui tą žmogų pilku kostiumu. Jo veido užteks prasinešti butelį“. Neįtikėtina, bet taip ir buvo.

Be eilės sudedam savo kuprines po rentgeno aparatu (6-asis per šią kelionę toks patikrinimas). Žmogus pilku kostiumu be žodžių pastovi prie tikrintojų anoje pusėje. Viskas. Laisvi. Vėl apsikeičiam šypsenomis ir atsisveikiname. Suprantame, kad planuoti negalima. Viskas atsitiktinumas.

Laukiamojoje salėje pamatau stotingą vyriškį, kariška uniforma. Prieinu, pasisveikinu. Suprantu, kad ne lietuvis. Kalbame angliškai. Paklausiu iš kur. Pasirodo Romanas iš Ukrainos. Apsidžiaugiu. Rusų kaba man sklandžiau einasi, negu anglų.

Praeinam nedidelę aikštę ir įsukam į automobilių stovėjimo aikštelę. Čia jau laukia šarvuotas džipas su lietuviu logistu Algiu. Sukam KAIA (Kabul International Airiport) gyvenvietės link. Pakeliui stovi keletas policijos patikrinimo postų. Visur užtenka pakišti ISAF pažymėjimą. Kelias laisvas.

Įspūdžio „wow“ pamačius pirmuosius Kabulo vaizdus nėra. Stebiu kaip filmą. Per tamsintus ir šarvuotus Toyotos stiklus nuspaudžiu keletą kadrų. Važiuojame pro pietinius KAIA vartus. Romanas rodo duobę. Prieš tris savaites čia susisprogdino savižudis. Sužeisti keli kariškiai. Vėliau teko matyti tas sudegusias toyotas. Sunku įsivaizduoti, kad po to galėjo kažkas išgyventi. Likę tik pajuodę metalo rėmai.

Postą pravažiuojame ir už poros šimtų metrų sustojame prie lietuvių ofiso. Susipažįstame su Lietuvos NPE (nacionalinis paramos elementas) vadu – pulkininku leitinantu Juodzevičiumi, kitais kariškiais.

Sužinome, kad čia turėtų greitai pasirodyti dar archeologai. Bet niekas dorai nežino nei kas, nei prie ko.

„Uostausi“ situaciją ir aplinką. Jaučiuosi kaip šlapias viščiukas išspirtas už šiltos vištidės ribų. Žinau, kad tai tik kol kas. Nežinau, nei kas galima, kas ne. Ko tikėtis, o ką pamiršti, apie ką nė nesvajoti. Žodžiu, aklimatizuojamės.

Iš pietinės KAIA dalies važiuojame į šiaurinę. Čia įsikūręs palapinių miestelis. Vadinamos „tranzitinės“ palapinės. Kadangi čia pat yra tiek civilinis, tiek karinis oro uostas. Tad čia laikinai apsigyvena atskrendantys ir išskrendantys kariškiai, civiliai tarnautojai ir kt.

Apsigyvenom palapinėse, kuriose palei sienas sustatytos dviaukštės lovos su čiužiniais. Palapinėse oro temperatūrą palaiko oro kondicionieriai. Kaip perspėjo kariškiai, čia reikėtų pasaugoti daiktus. Kariškiai tikrai nevogs, bet čia yra nemažai dirbančių vietinių, kurie remontuoja, tvarko ir stato bazę.

Įsitaisom palapinės galę. Aš antram, Lukas pirmam aukšte. Apsitvarkome. Netoli stovinčiame konteineryje įrengtas dušas, tualetai. Sąlygos tikrai geros. Šiandien likusi dienos dalis paskiriama poilsiui. Naktį virš galvos leidžiasi lėktuvai. Karts nuo karto pabundu nuo šio garso.