Nesunku atspėti, štai aš ir vėl kely. Tik šįkart ne aukštai danguj, o ant žemės. Aišku, ekologiškiausia eiti pėstute. Kad būtų greičiau, galima bėgti. Bet nubėgti 2000 km ne man. Bent jau ne dabartinei mano sporto formai.

Važiuoju automobiliu. Norėčiau, kad jis būtų elektrinis. Tikiuosi, po penkių metų tokį turėti.

O kol važiuojam, galima rašyti. Autopilotas tegu vairuoja, kelias juk tiesus.

Jau minėjau, kai nespėju aprašyti kokio nors ekologiško produkto ir su juo patirtų įspūdžių, mėgstu neišmesti tuščios pakuotės. Ir kai jau galų gale parašau, tuomet suteikiu sau oficialų leidimą pakuotę išmesti.

Vieną dieną supratau, kad tuščias indaplovės tablečių indelis tapo neatskiriama virtuvės interjero dalimi. Vadinasi, reikia skubiai aprašinėti, kol jis nesuleido šaknų ir nepražydo velykiniais žiedais.

Taip ilgai suku ratais todėl, kad tai tema, kurios vengiau. Tris metus rašiau blog’ą su patosu, teigiama energina, norėdama skaitytojams įpūsti idėją, kad viskas, kas ekologiška yra tiesiog nuostabu.

Deja, to negaliu pasakyti apie ekologiškas indų plovimo priemones indaplovėms. Kokių aš jų tik neišbandžiau, ir Almawin, ir Klar, ir visokias amerikoniškas ir velnioniškas. Ir tablečių, ir miltukų pavidalu.

Bandymai truko tris metus kasdien. Galiu atsakingai pareikšti – viena indaplovė sugadinta, kita pradėjo gesti po pusės metų, bet vyras kategoriškai užprotestavo, kad šitos tai jau neleis sugadinti.

Išvada, deja, tikrai ne ekologiškų indaplovių skalbimo priemonių naudai. Kadangi produktų išbandžiau tikrai daug ir įvairių, galiu atsakingai pareikšti, kad gamintojai tikrai dar nerado bent kiek padoresnės produkto sudėties, kuri ilgainiui bent iš bėdos tenkintų poreikį plauti indus indaplove ir nevalgyti cheminių nuosėdų nuo plovimo priemonių. Ir neleisti į aplinką vandens su visa puokšte cheminių elementų.

Na, jei ne koks vienkiemis, tai nuotekos turėtų būti išvalomos vandens valymo įrenginiuose. Bet vistiek, juk nereikia remti chemijos pramonės perkant jos produkciją.

Be to, neaišku, ar cheminės medžiagos pilnai išsiplauna skalaujant indus. Tuo labiau, kad tarkim, mūsų naujojoje indaplovėje trumpiausia, ir mūsų dažniausiai naudojama programa yra tik 30 minučių viskam. Mirkymui, plovimui, skalavimui ir džiovinimui. Galima įsivaizduoti, kad skalavimui laiko skirta mažai, maksimum 10 minučių. O gal tik kelios.

Tad įtarimai, kad dalį chemijos priemonių po to pats ir suvalgai, ir dar duodi vaikams, manau, yra gana logiški.

Todėl norisi indus plauti ekologiškomis priemonėmis. Bet, deja, naudojant šiuo metu prieinamas ekologiškas indaplovių priemones, po pusės metų indai būna apėję nenuplaunamu baltų apnašų sluoksniu. Neatrodo estetiškai, ir net nemalonu paimti tokius indus į rankas. O kad valgyti iš tokių nesinori, tai apskritai ne klausimas. Stiklines ir kitu stiklinius indus belieka tik išmesti. Apie svečių vaišinimą iš tokių indų negalima net pagalvoti.

Deja, nuostoliai – ne tik patys indai, bet ir indaplovė. Netgi panaudojus cheminę priemonę indaplovei išvalyti, ji nebeatsigauna ir plauna blogai. Ir tokioj indaplovėj toliau bandant naudoti chemines priemones, deja, nebeatsigauna nei pati indaplovė, nei indai.

Kokia išeitis? Paprastos kaip trys kapeikos išeities nėra.

Jei žiūrėti į problemą iš esmės, tai gamintojai turi ieškoti tokios sudėties, kuri leistų neprarasti indų bei pačios indaplovės naudojant ekologiškas plovimo priemones. Kol tokių priemonių nėra, vienintelė aiški ir paprasta išeitis – plauti indus rankomis su ekologišku tam skirtu skysčiu. Kiek teko naudoti, nei vienas neiškrėtė nei iš tolo nepanašių pokštų. Visi puikiausiai plovė indus, gražiausiai putojo, kvepėjo ir indai blizgėjo. Nors priemonė buvo ekologiška. Ir ilgainiui jokiais apnašų sluoksniais neapaugo.

Bet žinoma, mes žmonės šiuolaikiniai, kasgi šiais laikais dar plauna indus vien rankomis? Pamenu, kai įsigijom pirmą indaplovę, šeimoje staiga stojo palaiminga ramybė, nes išvengėme kasdieną tris kartus ištinkančios nemalonios užduoties susitarti, kas dabar plaus indus. Žodžiu, šiuolaikinis išradimas mums patiko ir iškart prigijo.

Tad jei jo neatsisakyt, vienintelis kažkas bent kiek protingesnio, ką galiu pasiūlyt – tai kas antrą kartą naudoti ekologiškas, o kas antrą – chemines indų plovimo priemones.

Gal kas galit pasiūlyti ką protingesnio?

Spausdintas žodis kažkaip savaime rimčiau skamba. Bet ir klaidos labiau akis bado.

Originalus tekstas - čia.

Ir jei paaiškėtų, kad Alverde kosmetikos galima nusipirkti tik Vokietijoje DM parduotuvėse, tai žinokit, tikrai verta vien dėl to į Vokietiją atvažiuoti.

Po dviejų buteliukų pertraukos (geras skaičiuoti laiką sunaudotais kvepalų buteliukais, ar ne?) vėl turiu neekologiškus.

Ką čia slėpti – pasimoviau ant geros reklamos. Patrynei dėmelę kataloge

ir uostai. O aš dar kai tokia išranki kvepalams, tai apsidžiaugiau, kad kvapas patiko.

Paskutiniais ekologiškais kvepalais buvau gana nusivylusi. Na, ne pačiu kvapu, o daugiau naudojimu, konsistencija. Žodžiu, per daug minusų jie surinko, kad būtų aišku – šių daugiau nepirksiu.

O kaip tyčia kitų pakeliui ekologiškų nepasitaikė, tai ir pasimoviau.

Jau anksčiau, būdavo, kai pradėjau pirkti visą buitinę „chemiją“ ekologišką, po kelių mėnesių pastebėjau, kad nebegaliu praeiti tarp buitinės chemijos lentynų prekybos centre. Toks erzinantis kvapas, kad atrodo, tuojau pat užtrokšiu.

Su maistu irgi, kai tik pradėjome stengtis kiek įmanoma pirkti kas ekologiška, ir gamintis namuose, nebegaliu valgyti šaldytos picos iš prekybos centro. Pareina virškinimas iš karto.

O dabar kvepinuosi cheminiais kvepalais. Kai užsipurškiu, tai oho, kvapelis kad pasklinda. O kas svarbiausia, spaudžiu pukštuką tai N kartų mažiau, nei kad darydavau su ekologiškais. Ir užsipurškia tiek daug. Man atrodo, gamintojas čia įvedęs gudrybę, kad vienu kartu susinaudotų kuo daugiau kvepalų, ir greičiau pirktum vėl.

O ką, ir klientai patenkinti – kvepi sau kilometro atstumu…

Prieš tai turėti mano ekologiški kvepalai tokie subtilūs būdavo. Iš dalies, aišku, irgi nepatiko, kad kvapas jausdavosi pusę valandos po panaudojimo ir viskas. Bet sakau, gal pats pripranti, o kiti tai jaučia?

Bet ir šiap, kažkokios chemijos jaučiuosi užsivarius ant savęs ir viskas. Ir tas kvapas, lyg ir būtų nieko, bet jau toks jaučiasi cheminis… Taip ir jaučiu, kaip skleidžiu cheminį debesį aplink save…

Kitą kartą vėl leisiuos į sudėtingą, kupiną pavojų kelionę su neprognozuojamu rezultatu – ekologiškų kvepalų ieškoti.

Nuotrauka iš indiavisitinformation.com

Taip jau gavosi, kad 2010 metų vasaros „Verslo klasę“ skaitau dabar, 2011 metų pradžioje.

Turiu pasakyti, kad keli paskutinio pusmečio VK numeriai nustebino tikrai įdomiomis temomis ir puikiais straipsniais. Jau seniai nejaučiau malonumą skaityti žurnalus, o VK jį man sugrąžino.

Tačiau ypatingą padėką noriu išreikšti straipsnio apie prieskoninius augalus autoriui Giedriui Vilpišauskui.

Kodėl?

Na, be abejo, pats straipsnis parašytas žaismingai, smagiai skaitomas, ir kupinas netikėtų perliukų, pvz., užšaldyti čiobrelio žieduką leduką ir įmesti į gėrimą karštą, klimato atšilimo sindromo kamuojamą vasaros dieną (pravers dar).

Bet vistiek žmogus juk skaitai straipsnį tuomet, kai tema yra aktuali.

Kai maždaug prieš tris metus pradėjau aktyviau domėtis ekologišku gyvenimo būdu, pirmiausia pabaigiau visus turėtus prieskonius. Taip garbingai „krito“ paskutinis mano gyvenime pakelis Vegetos ir kitokie mišiniai bulvytėms, raudonai mėsai ir panašūs.

Tik pabaigusi tokio mišinio pakelį, pirkdavau grynus prieskonius, atskirai papriką, atskirai česnako miltelius, atskirai bazilikus ir t.t. Savaime suprantama, kad natrio gliutamato atskirai nepirkau. Nors, kaip bebūtų keista, mačiau jį reklamuojamą viename vokietijos prekybos centrų reklaminiame žurnale!

Tada mane ištiko vietinės reikšmės tragedija – KOKIUS prieskonius naudoti ruošiant maistą? Kadangi ir šioje srityje nebuvau patyrus, tai užduotis skambėjo kaip senovės liaudies pasakoj – „nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką“.

Tuo labiau, kad nemažoje dalyje mano surinktų receptų aprašymas skamba maždaug taip: „…apibarstome prieskoniais vištienai…“. O kokie prieskoniai tinka vištienai, atsiprašau?!

Per tą laiką buvau radusi tik vieną straipsnį, kokie prieskoniai tinka kokiems patiekalams ruošti. Tad be galo apsidžiaugiau atradusi ir skaitydama G. Vilpišausko straipsnį.

Garantuotai, visas subraukytas ir sužymėtas jis atsiras mano receptų segtuve. Be kurio aš nebegaliu gyventi.

P.S. teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad prieš Provanso žolelių mišinį neatsilaikiau. Bet jis buvo ekologiškas.

Kai buvau Anglijoj, berods metro radau tokį laikraštuką, ala lietuviško nemokamo 15min atitikmenį. O jame kamputyje pastebėjau įdomų dalykėlį, kuriuo ir noriu su jumis pasidalinti.

Ogi kibiriuką kompostavimui… bute!

Teisingai, jeigu jau ekologiškų produktų vartojimas UK ar Vokietijoje tapo nauja mada, tad kodėl nepabandžius ir kompostuoti? Aišku, ne visi turi kiemus ir galimybę pasistatyti komposto dėžę. Beje, jinai irgi turi ryškių trūkumų, bet apie juos tikiuosi sukurpti atskirą įrašą.

O ką daryti tiems, kurie gyvena bute, bet nori laikytis visų ekogyvenimo priesaikų? Vadinasi, ir kompostuoti organines atliekas?

Viskas įmanoma, pasirodo. O kibiriukas atrodo visai prabangiai. Įsigyti galima čia: http://www.roullierwhite.com/compost-bin-with-charocal-filter-1158-p.asp

Būtų įdomu išgirsti bandžiusiųjų atsiliepimus. Nesmirda? Pelės nepradėjo lakstyti???

Visada diziavausi lietuvisku kosmetikos gamintoju Biok, kurio garsiausius kremus Margarita yra isbandziusios bene visos Lietuvos moterys. Tik jie mane buvo gerokai uzsiutine, isleide sampunus ir berods duso zele pavadinimu Organic, nors tie gaminiai tikrai nebuvo ekologiski.

O siandien perskaiciau, kad jie isleidzia kelis produktus is tiesu ekologiskus! Aciu mamai Europos sajungai, kad sumete puse sumos, ir stai, galesime megautis ir dziaugtis lietuviska ekologiska kosmetika.

Gal kas jau matet parduotuvese, bandet? Kaip atrodo ipakavimai? Net internete dar neradau vaizdu. Nekantrauju isbandyti!

PS prizadu, kad nuo kito iraso jau rasysiu lietuviskai, nebe sveplai!

Bet matyt, jei butu namie, nebeliktu tiek to malonumo…

Esu bandziusi duso putas. Kiek pamenu, neekologiskas. Viskas labai patiko, tik man atrodo, kad siek tiek grauze, bet i detales nesileisiu…

Sikart bandau Vokietijoje DM tinkle (kazkas tokio panasaus kaipLietuvoje Drogas) pirktas putas kosmetikai nuvalyti. Ekologiskas!

Galiu patvirtinti – kaifas! Nei grauzia, nei dar kas nors keisto darosi, nieko. Puikumelis. Svelnumelis. Prabanga, ne kitaip.

Kosmetika nusivalo puikiai, nelika jokiu druziu su kosmetikos atliekomis, kaip kad pvz. nuo pienelio.

Rekomenduoju.

Ir siaip, jei busit kada prie progos Vokietijoj, tinklas DM vertas pusvalandzio laiko, cia galima rasti kisene tausojancia Alverde serija su dideliu ekologisku higienos produktu pasirinkimu.

Ir dar, DM`e yra visa lentyna ekologisku maisto produktu. Zodziu, vertas sustojimo punktas.

Foto is pinkmelon.de

Apie kvepalus visuomet malonu rašyti. Kaip ir juos naudoti. Čia kažkas tokio panašaus kaip saldumynai.

Visu pirma, pats reiskinys savaime – kad Lietuvoj atsirado kazkokia ekologisku kvepalu pasiula, yra labai ir labai sveikintinas.

As bandau jau antrus ekologiskus kvepalus. Nors isigijimo dziaugsmas buvo ne maziau iskilus nei perkant pirmuosius, ispudziai pazere ir kitokiu, ne vien sviesiu spalvu.

Prisimenant tai, kad as kvepalams isranki, buvo smagu tarp nauju rusiu rasti sau miela kvapa. Taciau grizus namo ir pradejus naudotis kasdiena, malonumai prislopo.

Sikart issirinkau Mon Bebe d’Amour (gamintojas – Provence et Nature). Kas nepatiko?

Pirmiausia, kvapas jauciamas tik koki pusvalandi po naudojimosi. OK, cia tualetinis vanduo, bet vistiek. Antra, purskiant kazkaip suputoja ir isejus is vonios, atrodo, kad mane katik apsaude kazkas, kas tuo metu maudesi pilnoj putu vonioj.

Net purskiantis is tikrai toli, vistiek susidaro kazkiek burbulu. Lyg noreciau pasikvepinti duso zele.

Trecia, ant rubu lieka demes. Kurios iki galo neisnyksta net isdziuvus! Sitie kvepalai man apgadino gimtadieni, kai as pamaciau, kad ant mano naujos sukneles is priekio buvo demes! Cia tai buvo ziauru. Bet nenorejau gadintis sau nuotaikos nei tada, nei dabar, tad sia tema nesiplesiu. Manau, visi suprato, kad pliusu siems kvepalams tai nepridejo.

Kas netingejo ir perskaite iki cia, matyt, pagalvojo – ot, protas, tai kam purkstis ant rubu. Gal man vaidenasi, bet lygtai siaip kvepalus reik purksti ant odos.

Bet man nuo siu kvepalu po 15-20 minuciu po pasinaudojimo jais, ima siaubingai niezteti oda! Itariu, kad taip pasireiskia alergija. Ir tas nieztejimas ne siaip, kad niezti, o siaubingai dirgina ir erzina, ir atrodo, kad toj vietoj norisi oda nusidergti.

Apibendrinant, reiskinys geras, ipakavimas grazus, pirkti malonu, taciau naudotis siais kvepalais yra tikrai problematiska. Daugiau nepirksiu ir kitiems nerekomenduosiu.

Siandien sventasis rastas pries miega sveplas, nes mano svajoniu kompas dar nekalba lietuviskai. Bet kokiu atveju, smagumelis vel rasyti!

Labanaktis. Saldziu sapnu!

KKN

P.S. O dabar turiu Douglas dovanų čekį. Ooops, ką daryt???

Rundapas netinka, nesiūlykit – prieštarauja mano įsitikimams.

Išbandyti būdai:

1) druska – nelabai žolės jos bijo, o pas mus plotai nemaži, neaišku, kiek tonų tos druskos reiktų

2) rauti rankomis – šitą kovą aš pralaimiu. Daugelis žolių nusirauna tik viršūnėlės, lapai, o po savaitės toje pačioje vietoje puikuojasi dar gražesnis lapų vainikas… Be to, nuravėjus kelis kvadratinius metrus, skauda plaštaką nuo specifinių judesių. Žodžiu, savęs apgaudinėjimo būdas, kurio laimėtojas aiškus – žolė prieš žmogų 1:0.

3) žolės nudeginimas ugnimi specialiu aparatu su dujomis. Klausimas – kokios ten dujos? Bet manau, kad vistiek geriau, nei rundapas. Procesas lėtas, reikia išdeginti kiekvieną žolelę asmeniškai. Tačiau skiriant pakankamai laiko, žolės išdega efektyviai. Kartoti maždaug po mėnesio. Didžiausias minusas – Lietuvoje nėra pirkti, o patiems dėl dujų neišeina nei paštu atsisiųsdinti, nei lėktuvu atsiskraidinti.

4) ???????

Su nekantrumu laukiu idėjų ir pasiūlymų. o jei atsirastų įmonė, kuri apsiimtų prižiūrėti aplinką ekologišku būdu, tai nusivožčiau iš laimės!