E²

Tyrimų rezultatai atskleidė, kad iki šiol viso labo 22% Lietuvos gyventojų galvoja, jog jų individualios pastangos realiai prisideda prie aplinkos būklės gerinimo. „Eko karta“ iniciatyvinė grupė pasiryžusi įrodyti, jog kiekvienas gali ne tik prisidėti prie švaresnės ir sveikesnės aplinkos kūrimo bet ir sutaupyti, todėl visi norintys, 2010 m. kovo 17 d., trečiadienį, kviečiami į renginį E², kino teatre „Pasaka“. Nuo 16 val. iki 19 val. čia vyks paskaita ir praktinės treniruotės, skirtos saikingam vartojimui namuose. Šį kartą dėmesio centre – elektros energija.

Taupyti namuose galima neprarandant komforto

Nors niekas neabejoja, jog šiandien svarbu taupyti ne tik pinigus bet ir gamtos išteklius – ne kiekvienas ryžtasi žengti konkrečius žingsnius. Dažnai atsakomybę už savo gyvenimo kokybę norime perleisti kitiems, o jai akivaizdžiai negerėjant nusiviliame. Todėl geriausias kelias – patiems pradėti veikti, kuriant savo namus ir aplinką, tokią, kokią patys norėtumėm matyti.

Norint įgyti prasmingus įpročius, pakanka 21 dienos „mankštos“, tą patį veiksmą atliekant kiekvieną dieną. Ar tikrai verta „mankštintis“, kad 21 dieną iš eilės išjungti elektrą išeinant iš kambario, ar nakčiai ištraukti elektros prietaisus iš rozečių, ar tiesiog daugiau laiko praleisti gamtoje nei sėdint prie kompiuterio?… Renginio metu atsakysime į šiuos klausimus, greičiausiai sugriausime kelis mitus ir tikrai duosime peno pamąstymams ir naujoms idėjoms.

Nedarykime dramos!

Renginio E² metu, elektros energijos tausojimo tema bus gvildenama dviem „kampais“. 16 val. – 17.30 val. neabejingus savo aplinkai vilniečius kviečiame  dalyvauti paskaitoje „Energija – kur panaudoti sutaupytą“. Paskaitą ves ekologijos ir aplinkosaugos srities specialistai ir žmonės galintys būti Jūsų kaimynais – tie, kurie jau suprato, kad elektros energijos taupymas – apsimoka. Kalbėsime apie tai, kaip kasdieniniame gyvenime ir veikloje taupyti elektros energiją, taupant gamtos resursus ir savo pinigus. Paskaitos dalyviai bus kviečiami įsijungti į diskusiją – kokia reali yra racionalaus elektros naudojimo nauda ir kaip ta naudą galima išmatuoti bei kiek pakeitę kasdieninius įpročius prisidedame prie aplinkos būklės.

Nuo 17.30 val. prasidės kūrybinės dirbtuvės – „Green drama“. Prie žvakių šviesos čia kursime simuliacines situacijas, į kurias bandysime įsigyventi peržengdami savo nusistovėjusį mąstymą. Simuliaciniame žaidime sukuriama dirbtinė aplinka ir alinkybės, kur žadimo dalyviai priešpastatomi tam tikrai situacijai, kuri priverčia ieškoti išeities taškų, kurie kolektyvinio darbo pagalba dažniausiai randami visiškai nestandartiniai, apie kuriuos kasdieninėje veikloje nesusimąstome. Žaidimo metu surastus sprendimus sieksime perkelti į kasdieninę veiklą.

Ar kada pagalvojai, kaip gyventum vieną dieną dingus elektrai…?

Registruotis galima į visą renginį ir į atskiras jo dalis.

Registracija į renginį ir platesnė informacija el. paštu culture@ozonas.lt

Vakar Kauno oro uoste teko stebėti, kaip vienai merginai oro uosto darbuotojai liepė išmesti… Logonos buteliuką su dar maždaug 1/4 likusio skysčio jame. Ech, kaip gaila, kad žmonės iš anksto nežinojo, kad negalima rankiniame bagaže vežtis skysčių su indeliais, kurių talpa didesnė nei 100 ml. Tikrai būtų pasilikę namie, juk taip gaila gero daikto.

Logona kosmetika šiaip tikrai brangoka, tai tas buteliukas galėjo kainuoti mažiausiai 30 Lt, o gal 40, gal 60 Lt. Ech, žiauru.

Beje, pati dėl tos pačios priežasties negalėjau vežtis skystų ekologiškų putų plaukams, ir kentėti nuo beliakokios plaukų formos. Ką darysi. Beje, mažose pakuotėse kelionėms skirtų kosmetikos priemonių tikrai yra pirkti, o va ekologiškų beveik ne. Kelionėse ekologiška kosmetika besinaudojantiems žmonėms kyla problemų.

Kad ir kai reikia kelionėj netikėtai nusipirkti tokių dalykų kaip paketai, kosmetikos servetėlės ar tos pačios putos. Bet kurioj pirmoj pasitaikiusioj parduotuvėj tokių dalykų negausi. Tai ir tenka po to pirkti neekologiškus, eiti prieš savo įsitikinimus.

Beje, šią savaitę aplėkiau nemažai ekologiškų parduotuvių Vilniuje, o ekologiškų servetėlių kosmetikai nuvalyti. Nes kosmetinio pienelio vežtis negalėjau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tai pakeleivei buvo liepta išmesti Logonos buteliuką.

Mano asmeniniai apgailestavimai tai merginai. Tegu žino, kad ją kažkas suprato. Be to, man buvo smagu atsitiktinai sužinoti, kad aš ne viena naudoju ekologišką kosmetiką. Kad ir tokia kaina.

P.S. kas ten buvo tame buteliuke?

P.P.S. o gal reik vengti tų lėktuvų? Vistiek jie teršia orą, net labiau nei automobiliai.

Foto iš naturisimo.com & 15min.lt

Kiek žinau, tai pats didžiausias pasaulinio lygio renginys. Kažkada atsisakiau važiuoti į Angliją, bet ten, manau, buvo labiau vietinis.

O kadangi gyvenimo keliai ir klystkeliai darbar dažnai mane veda į šią šalį, pamąsčiau, kad būtų tiesiog nuodėmė nepasinaudoti tuo, kad išpildyčiau savo seną svajonę.

Teko anksčiau girdėti, kad vokiškosios messės yra nenusakomų mastų. Bet kai teko tuo įsitikinti savo akimis ir kojomis, tai supratau, kad visko vistiek niekaip neapeisiu. Kad čia ne protingo planavimo reikalas, o kad iš karto geriau susitaikyti, kad tai tiesiog neįmanoma. Aišku, jei tam iš anksto būti paskyrus savaitę laiko, tai įmanoma. Bet per tiek laiko, kiek turėjau aš, buvo be šansų.

Tas, aišku, kažkiek suglumino. Bet po kiek laiko pradėjo ir džiuginti. Nes tai tiesiog ne vieno žmogaus jėgoms!

Ten buvo tiesiog VISKO. Nuo tų pačių seniai visiems besidomintiems gerai žinomų Almawin, iki… ekologiškų hamakų. Buvo keista prisiminti, kad kažkur, pvz. Lietuvoj žmonės ginčijasi iki paraudonavimo – už ekologiškus produktus ar prieš. Ar jie tiek geri, kiek skelbiama, ar tai ne smegenų plovimas, ar verta mokėti tiek didesnę kainą, ar tau turtų kažkam krovimas ir t.t. ir panašiai. Iki paraudonavimo.

Būnant ten, nebuvo jokio klausimo – ekologiška ar ne. Atrodė, kad visas pasaulis yra TIK ekologiškas, ir kad kitaip būti negali.

Beje, šiandien su vaikais buvome sename malūne. Ir dar kartą supratau, kad pasaulis iš prigimties yra tik ekologiškas, nes jame yra visko, ko žmogui reikia – ir grūdų, ir didelių akmenų, kurie žmogui tampa girnapusėmis, ir visos tos jėgos, apie kurias pasakojo fizikos pamokoje, bet aš prasvajojau, nes buvo neįdomu (ir malūno pavyzdžiu niekas negrindė sausos teorijos su nesuprantamais terminais), ir žarijos krosnyje, kurios leidžia iš sumaltų miltų išsikepti dieviško skonio bandeles.

P.S. tas malūnas yra normaliai veikiantis malūnas, ir visiškai nesumodernintas, veikia visi originalūs įrengimai. Galima vaikščioti po jį viduje, apžiūrinėti, o šalia darbuotojas dirba, mala miltus. O apačioje galima nusipirkti šviežių bandelių. Čia pat ir labai įdomios formos ekologiškų prekių krautuvėlė.

Jei kada keliai ves pro šitas vietas, labai rekomenduoju aplankyti. Jei aukščio baimė nekamuoja, aišku

P.P.S. tiesa, o jei išmąstysit nuvažiuoti į Biofach kada, tai žinokit, kad ten nieko negalima nusipirkti, nes tai draudžia porodos taisyklės, ir kad ten net kaip lankytojai patekti gali tik įmonių atstovai.

Tai ilgokai skaudus man buvęs kvepalų klausimas.

Kai pradėjau domėtis ekologija, vieną gražią dieną supratau, kad dalykėlis, kurį kasdien naudoja kiekviena, netgi visiškai nesidažanti, moteris – kvepalai – yra tikra chemijos bombelė. Tačiau kadangi vienas iš esminių ekologiško gyvenimo būdo principų skelbia „not overconsume“, tai savo vos ne trilitrinį Gabriela Sabatini „Wild wind“ kantriai ir su pasimėgavimu naudojau iki galo. Ir laukiau, kada pabaigsiu, ir tuo pačiu buvo kažkiek neramu.

Ne be reikalo. Nes kai pagaliau išmečiau tuščią buteliuką ir atėjo laikas pirkti ekologiškus kvepalus, paaiškėjo, kad Lietuvoje yra visiškai tuščia niša! O kažkas man jau pasakojo (ar tik ne universitete?!?), kad tuščių nišų išsivysčiusios ekonomikos šalyse (ar Lietuva – viena iš jų?), nebeliko.

Užtikrintu žingsniu nuėjau į Kvapų namus - ir truputį sutrikau, aplink pamačiusi kalnus visokių kremų ir iš karto nepamačiusi kvepalų. Na, galvoju, aš tik nežinau, į kurią lentyną žiūrėti. Mano sutrikimas buvo begalinis, kai išgirdau, kad kvepalų… nėra.

Tiesa, savininkė mane guodė, kad šiuo metu jie yra kuriami, ir kad kvepalų kūrimo procesas yra ilgas todėl ir todėl… Išklausytas ne toks jau trumpas kvepalų kūrimo kursas manęs nepaguodė. Nes aš tik norėjau nusipirkti kvepalų, kuriais galėčiau pasikvėpinti, o tapti jų kūrėja ir savo poreikį patenkinti po kokių trijų metų, manęs kažkaip nesužavėjo.

Bet visgi iš ten išėjau kiek pralinksmėjusi, nes nupirkau buteliuką grynos miros, kurios aprašymas nuostabioje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Silva rerum“ mane buvo tiesiog užbūręs. Tačiau tai buvo maloni staigmena brangiajam, kuris šią knygą irgi skaitė.

O sau, apimta nevilties, nusipirkau kažkokį aromatinių eterinių aliejų mišinį, kvėpinausi juo. Kokių tik „komplimentų“ nesulaukiau! Kiečiausias buvo toks – man kątik pasikvėpinus giminaitis įėjo į kambarį ir sako: „Koks čia kvapas? Lyg kas žvakę būtų uždegęs…“. Žodžiu, vaikščioti su pagrabinės žvakės aura mane slėgė ne juokais.

Net akmuo nuo širdies nukrito, kai sužinojau, kad vis dėlto viena firma Lietuvoje siūlo gatavus kvepalus – Marmozel. Bet tada vėl – reikėjo pabaigti savo žvakių kvapo mišinį, o tuo tarpu gyvenimo įvykiai vėl lėkė savo greičiu, ir kai reikėjo, aš nebegalėjau nueiti į Rojaus sodą, kur prekiauja Marmozel produkcija, išsirinkti kvepalų…

O man visą gyvenimą išsirinkti kvepalus būdavo didelis ir sunkus darbas. Aš šioj srity išranki kaip nežinau kas. Galiu išuostyti visą Kristijaną kvepalų, jau uoslė atbuks, bet vis aš TŲ vienintelių nebūsiu radus. Vis ne tas ir ne tas kvapas, vis kažkoks ne mano.

Mano viena sesė turi gal dešimt ar dvidešimt kvepalų ir kasdien gali vis skirtingais purštis, ir jausis labai laiminga. Aš ne, ne tokia. Aš jau kai išsirinksiu vienus kvepalus, tai tarsi susitapatinu su jais, jie tampa mano kvapu. Ir po to kelis metus kvepiu tik tuo vienu kvapu.

Nebent jei per tą laiką pradedu lauktis, pasikeičia skonis, ir tenka ieškoti naujų.

Žodžiu, laikas ėjo, o problema tik aštrėjo. Kaip aš pavydėjau bet kuriai moteriai, su kuria prasilenkus kur nors parduotuvėje arba koridoriuje, pajusdavau kvepalų aromatą!!! Bet nė už ką negalėjau nueiti į paprastą eilinę kvepalų parduotuvę ir išsirinkti sau kokius nors, na bent kiek pakenčiamus kvepalus. Juk cheminiai, negaliu.

Matyt, domėjimasis ekologija sukelia kažkokius negrįžtamus pokyčius smegenyse, ir nebegali jau, žmogus būti tik paprastu žmogumi.

Žodžiu, nevilčiai pasiekus aukščiausią tašką ir man jau nebežinant kur lįsti iš nevilties, vieną dieną google surinkau magišką žodžių derinį „ekologiški kvepalai“, šventai įsitikinusi, kad ras lygiai 0 rezultatų. Didžiausiam mano nustebimui, rezultatų buvo.

Netikėtai nelauktai atradau kažkokią tai man iki šiol nežinomą  interneto parduotuvę cosmeticshop.lt, prekiaujančią kosmetika profesionalams. O joje – ekologiškus kvepalus. Užsisakiau nebandžiusi net kvapo! Telefonu persiklausiau, ar tikrai aš, mėgstanti nepadoriai aštriai saldžius kvepalus, išsirinkau tikrai saldžiausius – baltosios orchidėjos, ir užsakymą patvirtinau.

Neslėpsiu, širdelė kiek drebėjo, kai pervedžiau triženklę sumą nežinomam asmeniui už kvepalus ir žodinį pasižadėjimą, kad juos tikrai gausiu. Kaliniai juk savo SMS’uose irgi žada, kad laimėjai 1000 Lt vertės mobilųjį telefoną.

Bet viskas baigėsi puikiausiai. Šiandien iš pašto pasiėmiau mažą siuntinuką. Kuriame manęs laukė nuostabiausi kvepalai. Kvapas pataikė tiesiog tiesiai į širdį! O po visų tų tirštų, lipnių, taukuotų, geltonų eterinių ekstraktų nuostabus, vėsus glotnus buteliukas rankoje ir puikus aromatas ant kaklo buvo tikra palaima.

Bet ne šiaip kažkokių pakaitalų, kažkokių dalykėlių, kuriuos bandoma prastumti už čipsus, o pačių tikriausių normaliausių čipsų. Tik ekologiškų, sertifikuotų vokišku sertifikatu.

Gaila, kad niekad nesu mačiusi dar tokių tikrų ekologiškų čipsų pirkti Lietuvoje. Šie pirkti Vokietijoje. Kadangi čia tenka dažnokai būti pastaruoju metu, stengiuosi prie progos nuvažiuoti vis į kitą ekologiškų prekių parduotuvę.

Beje, keista, kad Vokietijoje esančias ekologiškų prekių parduotuves suradau angliškoj interneto svetainėj. Na, bet čia neesmė, svarbu, kad informacijos apskritai buvo.

O surastos parduotuvės man teikia daug džiaugsmo ir puikią pramogą. Jau esu mačiusi ekologiškas putas plaukams, ala nutella, bet tikri čipsai tikrai nustebino.

Ir skonis normalus, tikrų čipsų!

Nereik apsimetinėti, kad vaikai nemėgsta čipsų. Mėgsta, ir progos juos kremta. Stengiamės, kad tokios progos pas mus namie būtų retokai. Tačiau kartais juk reikia paisyti ir vaikų norų (kaži, čia už tokį sakinį manęs kokia nors vaikų teisių apsaugos tarnyba nesupakuos?).

Tad buvo ne galo smagu pirmą kartą gyvenime nei kiek nesigraužti matant savo vaikus kišant pilnas burnas čipsų. Vyresnėlis su pasitenkinimu patvirtino: „visai nesijaučia, kad bio“. Suprask, normalaus skonio. O ne kažkokia nesąmonė, kurią mums bando prakišti kaip čipsus.

Lietuvoje esu mačiusi pirkti tik obuolių traškučių. Na, ne tas pats, kaip kaime džiovinti tokie tamsiai rudi obuoliai, bet vis dėlto jie obuolių skonio, o ne bulvių. Ir vaikams neįrodysi, kad ten – čipsai.

Beje, ant pakelio parašyta „Baked in 100% sunflower oil“. Tikrai, įdomu, o kame gi šiaip kepa „normalius“ čipsus???

Įdomu, kuo dar mane artimiausiu metu nustebins ekoparduotuvės. Būtinai pasidalinsiu.

Nuotraukos iš: fzorganicfood.com, meica.de

P.S. jei yra kažkokios temos, kurios jums labai rūpi, rašykit komentaruose, pasistengsiu ta tema parašyti, ką žinau.

P.P.S. žiauriai geras straipsnis

Rugpjūčio mėnesį buvau Madonnos koncerte. Seniai gerbiu šią moterį. Labiausiai – už beprotiškas pastangas nepaklusti fizikos dėsniams. Ir kaip puikią verslininkę ir talentingą vadybininkę. Smalsu buvo, ar iš tiesų ji dainuoja taip blogai, kaip kad sklando gandai.

Prasidėjus koncertui, paaiškėjo, kad buvo Madonnos gimtadienio išvakarės. O lenkų fanai buvo gerai pasiruošę ir visas auditorijos priekis mirgėjo baltomis širdelėmis. Ant vienos iš jų buvo parašyta „Adopt me“. 

O jei sužinotumėt, kuo maitinasi Madonnos vaikai, užsinorėtumėt ir patys, kad ji jus įvaikintų!

Kai vaikus pasiėmė jos buvęs vyras Gajus Ričis (Guy Ritchie), ji prisakė, kad vaikams duotų tik ekologišką maistą, vat! Pažiūrėjus kaip atrodo pati Madonna, galima daryti logišką išvadą, kad ji žino, ką ir kaip daryti. Belieka sekti jos pavyzdžiu.

O kad kandus skaitytojas nesakytų „ji tai gali sau leisti, o aš tai ne, nes matai ekologiški maisto produktai brangūs“, tai aš išduosiu vieną triuką. Gerai, du.

Pirmas, jei norite gerti ekologiškas sultis, tačiau jos atrodo per brangios, pirkite sultis iš kūdikių skyriaus. Ieškokite ekologiškų. Man atrodo, kad lengviausia rasti Hipp. Didelis butelys ekologiškų sulčių kūdikiams kainuoja pigiau nei ekologiškos sultys iš ’suaugusiųjų’ skyriaus.

Antras, kokius tik įmanoma nusipirkti ekologiškus produktus, pirkite prekybos centruose. Vis dėlto ten tie patys produktai kainuoja pigiau nei specializuotose parduotuvėlėse. Aišku, čia pažeidžiam dėsnį, kad svarbu remti smulkų verslą, o ne ir taip klestinčius monopolininkus. Bet jei ieškome geresnės iš blogesnės išeities, jei ne pagal kišenę pirktis viską iš mažos specializuotos parduotuvės, tai tikrai mažesnė blogybė pirkti ekologiškus produktus iš didelio prekybos centro. Verčiau jau tegu šeima ir vaikai maitinasi ekologiškai.

Na, o jei norit pasijust kaip Madonos vaikai, tiesiog eteikit į seminarą. Ten dar ne to sužinosit Iki susitikimo tenais!

PS Madonna dainuoja tikrai blogai. Na, gal 1% geriau nei tikėjausi, bet tikrai blogai. Beveik visą laiką atidainuoja gerai atrinktos labai panašaus balso back vokalai. O ten kur girdisi Madonna, tai jau geriau ir nesigirdėtų… IMHO.

Nuotrauka iš: theinsider.com

Taigi tai, kas buvo išplėšta iš visokių laikraščių ir žurnalų apie ekologiją, šiandien iš tos krūvelės nuo stalo keliauja čia.

Man patinka Balsas, kurie dažnai net visą gerą didelį puslapį puikios poligrafijos skiria ekologijos temoms. Viename iš lapkričio ar gruodžio mėnesio numerių išsiplėšiau lapą apie tai, kad amerikiečiai jau išrado naujos kartos ateities elektros lemputes. Štai straipsnelis ir internete: http://www.balsas.lt/naujiena/309983/jav-israsta-ateities-elektros-lempute-video. O aš, beje, pažįstu labai daug žmonių, kurie tiesiog fiziškai kenčia nuo to, kad ES uždraustos senosios kartos kaitrinės lemputės. Tikra tiesa, kad žmonės kaip velnias kryžiaus vengia ne lempučių, o tiesiog pokyčių. Nesvarbu, kad senosios lemputės prigeneruoja kartais daugiau išlaidų elektrai. Žmonės pasiryžę ir susimokėti už tai, kad nereiktų keistis. Neduok dieve.

Teko keltu plaukti į kelionę, tai, kaip žinia, užtrunka  netrumpai. Džiaugiausi, su savim pasiėmus žurnalą NUO-IKI. O ten radau Kristianos reklamą, kad galima įsigyti Pure Altiture ekologiškos kosmetikos seriją „Bio-organic“. Skamba daug žadančiai, bet mes tokių visokių pseudo-organic jau matę. Tačiau pasieškojus daugiau informacijos, atrodo, kad tas Bio-organic neblogas. Nuorodos įkopijuoti nepavyko, jei kam bus įdomu susirasit Kristianos puslapy. Beje, nuotrauka irgi iš ten.

Besigilinant į kremus, veido odą, atrodo, pradėjo tiesiog tempti, buvo jausmas, kad sausa kaip popierius. Nuėjau į vonią, pasitepiau išdidžiai puikiu Alterra kremuku veidui ir dabar sėdžiu sau laiminga.

Po prabangios kosmetikos padarykim inetikėtą minties vingį link to, kad pomidorus galima tręšti žmogaus šlapimu. Bet šia tema nesiplėsiu, nes nenoriu, kad šis interneto dienoraštis netaptų antro galo metraščiu. Kam įdomu, pasiskaitysit: http://www.balsas.lt/naujiena/308034/zmoniu-slapimas-puikiausia-trasa-pomidorams . Ir kalu sau į galvą, kad tik apie tai neužsiminčiau per seminarą.

Kitos nuotraukos iš: recruitingofficer.com, littleorangekitchen.typepad.com

„Sveikuose produktuose“ dabar – 40% ekologiškos kosmetikos išpardavimas. Tikrai kokybiška kosmetika, pati esu turėjusi lūpų blizgį, o dabar nusipirkau lūpdažį.

Lūpdažis, kainavęs 47 Lt, dabar kainavo 33 Lt. Kai tokia kaina, tai kodėl nepirkti?

Kai naudojau lūpų blizgį, tai galiu pasakyti, kad po standartinio lūpų blizgio lūpos būdavo išsausėjusios dar labiau. Norėjosi tepti dar. Po to – dar sausesnės, dar labiau norisi tepti, ir taip be galo. Net pradėjau galvoti, kad gal specialiai ten kažko įdeda, kad skatintų naudojimą?!

Tuo tarpu kai pasinaudoju ekologišku lūpų blizgiu, tai ir po to lūpos lieka ne tokios sudžiūvusios kaip kad prieš naudojimąsi.

Tik vienas pastebėjimas – kadangi juose nėra cheminių priemonių, kurios reguliuoja pasiskirstymą, tai per laiką natūraliai blizgis ir lūpų dažai pasklinda maždaug milimetrą aplink. Tiesiog turėkit omeny, ir dažykit šiek tiek siauriau, ir viskas bus ok

Daug daugiau visokios praktinės informacijos, kaip gyventi ekologiškiau, šio ekogyvenimo dienoraščio autorės vedamame seminare: http://www.asmeniska.lt/seminaras.php . Registruokitės! Ir susitiksime tenais

Visada maniau, kad apie praktinę ekologiją reikia kalbėti labai paprastai, netgi buitiškai. Skambias frazes su nesuprantamais, bet užtai labai rimtai skambančiais terminais paliekant Aplinkos ministerijai bei politikams.

Na, ir dar linksmai. Nes bandyti gyventi ekologiškai – tai nuotykis. Ir visai linksmas.

Bet kad tokį bajerį suskels brazilai, tai tikrai nesitikėjau.

Nevyriausybinė Brazilijos organizacija „SOS Mata Atlantica“ sukūrė vaizdo klipą, kuriame reginama rytais šlapintis ne į klozetą, o tiesiog maudantis duše. Šis klipas buvo išplatintas per Brazilijos televiziją. Jame duše šlapinasi visi: maži ir dideli, sportininkai ir žvaigždės. Klipą galima pažiūrėti čia: http://www.youtube.com/watch?v=XZ_DNc1zbxI

Pirmieji iš brazilų, gelbėjančių sparčiai nykstančius Atlanto vandenyno pakrantės miškus, šaipytis pradėjo ispanai. Tačiau ir jie nesiginčija, kad kad toks įprotis padėtų sutaupyti vandens. Netgi labai daug vandens. O daugiau vandens upėse ir ežeruose padėtų augti miškams.

Kas kartą mums nuleidžiant vandenį klozete, į kanalizacijos vamzdžius nubėga 12 litrų geriamojo vandens. Rytais šlapindamiesi ne į klozetą, o duše, per metus sutaupytume 4380 litrų vandens.

Info iš Lietuvos rytas, 2009 m. (tikslios datos neišsaugojau)

Daugiau praktinių patarimų (tikrai praktinių!) – seminare „Kaip paprastam žmogui gyventi ekologiškai?“ š.m. lapkričio 26 dieną. Plačiau apie seminarą: http://www.asmeniska.lt/seminaras.php