Spausdintas žodis kažkaip savaime rimčiau skamba. Bet ir klaidos labiau akis bado.

Originalus tekstas - čia.

Ir jei paaiškėtų, kad Alverde kosmetikos galima nusipirkti tik Vokietijoje DM parduotuvėse, tai žinokit, tikrai verta vien dėl to į Vokietiją atvažiuoti.

Šįkart neparašysiu nieko naujo. Na, kai kam gal ir nuskambės naujai.

Turiu omeny, neparašysiu nieko nuo savęs, nieko originalaus.

Tekstai, kurie bus žemiau, jau yra publikuoti Delfyje. Tik aš juos pateiksiu kita tvarka. Noriu, kad atsiskleistų visuomenę kamuojantys reiškiniai. Ir kad suvoktume, kad toks paprastas dalykas kaip ekologiško produkto pirkimas nėra vien primityvus snobiškumas ar mados ženklas, nusipirktas už kelis litus brangiau.

Ekologija tai nėra paprastas ir primityvus reiškinys. Tai yra didžiuliai procesai, besitęsiantys ir laike ir turintys tokias pasekmes, kurių mes net nematome. Tiksliau matome, bet niekuomet nepagalvotume, kad vienas faktas yra kito fakto pasekmė.

Pasiskaitykit.

Taigi, pirmiausia, komentaras straipsniui:

O dabar – straipsnis, kuriam buvo skirtas šis komentaras:

Pedofilas atrodo labai geras žmogus

Be abejonės, nėra šeimos be dūmų – ir tarp pedofilų pasitaiko blogų, kurie muša, žemina, prievartauja ir šantažuoja vaikus, net juos nužudo. O argi to nedaro kiti – taip pat žemina, muša, ir net užmuša. Apie juos čia nekalbėsime, nes didžioji pedofilų dalis – labai geri. Jie tiesiog labai myli vaikus, ypač valstybės ir tėvų užmirštus, užguitus, skriaudžiamus ir nelaimingus. 
Jie dovanoja vaikams dėmesį, užuojautą, dovanas, vaišina skanumynais, duoda pinigų, parodo pasaulį, nereikalaudami beveik nieko – tik trupučio meilės ir švelnumo. Galbūt kartais tas švelnumas nėra labai malonus, gal net skausmingas, bet vaikai kenčia, juk tiek daug gauna atgal.

Geras dėdė jais žavisi, fotografuoja, filmuoja, o tėvai namuose vadina kvailiu, nevykėliu, bara, baudžia, mokytojai reikalauja, bendraamžiai šaiposi ir žemina. Jis taip pat pagrasina niekam nesakyti, bet tik todėl, kad nenori kad kas nors sužinotų, juk tai, ką jie daro, nėra gerai. Vaikai žino, kad už blogus darbus niekas nepagirs, todėl ši „draugystė“ tampa bendra paslaptimi.

Būtent taip atrodo pedofilas mažo vaiko akimis ir būtent toks – užmirštas, apleistas, meilės, švelnumo, užuojautos, užtarimo stokojantis ir savimi nepasitikintis vaikas dažniausiai atsiduria gero dėdės dėmesio centre.

Pilnas straipsnis

Man asmeniškai, tai buvo gana sukrečianti įžvalga. O jums?

Verta paskaityti.

http://vz.lt/rss/straipsnis/2010/04/11/GMO_vieno_atsakymo_nera

Plaukiau laivu, ir tiesiog prisiverčiau laiką, kuriame nėra interneto, paversti dar vienu geru darbu sau. Ir pagaliau peržiūrėti visą tą reklaminę medžiagą iš Biofach, kurios gerą kilogramą tempiausi su savim.

Ir negalėjau kai ko tiesiog išmesti prieš tai nepasidalinus su ecofreak‘ais.

Pavyzdžiui, radau kelionių katalogą, kuriame reklamuojamos kelionės į ekologiškus viešbučius. Arba į ekologiškus ūkius. Va čia, tarkim, vienas iš tokių destination‘ų.

Arba įmonė, gaminanti visokias ekologiškas ir natūralias priemones daržui ir sodui: trąšas, priemones nuo kenkėjų, netgi ekologiškus miltelius medžių kamienams balinti.

O aš ir nežinojau, kad pasaulyje yra įmonės, kurios kuria ekologiškus atvirukus. Arba stovelius popieriams gražiai susidėti. Namie ar biure. Ekologiškus irgi.

O jei jus kartais kankina lytinio potraukio deficitas, galite pagerti ekologiško libido stiprinančio preparato. Nežinau, ar veikia, nebandžiau. Bet turėsiu omeny, jei prireiktų. Mačiau, kad yra ir vyrams, ir moterims. Neseniai skaičiau, kad pasaulyje pirmasis žmogus, išsireikalavęs, kad jo dokumentuose oficialiai būtų užfiksuota, kad jis yra niekatrosios giminės. Bet preparato tokio nėra. Matyt, dar rinka per maža. Bent jau oficiali.

Ko dar senokai pasigendu Lietuvoje – tai ekologiško maisto naminiams gyvūnėliams. O Vokietijoje, pasirodo, toks gaminamas. Va šuniukams ir katytėms Vokietijoje pasisekė. O aš galvoju, ko jie tokie guli patenkinti visur – restoranuose, kavinėse. Dabar man aiškiau, kuo jie pasitenkinę.

Na va, dabar tuos visus bukletus galėsiu ramia sąžine išmesti į popieriaus konteinerį. Gaila buvo kalno tų bukletų, kurie man nepasirodė kažkuo įdomūs, arba tiesiog kartojosi, ir kuriuos laive teko išmesti į bendrą šiukšlių dėžę. Pasirodo, laivai dar neužkariautas bastionas, kur kelių rūšių šiukšlių dėžių nerasta. O vietos ten joms tikrai užtektų.

O dar laive perskaičiau labai įdomų Ozono numerį. Seniai jau skaičiau tokį gerą. Dabar išeina rečiau, tai, matyt, atrenka tik tai, kas tikrai vertinga. Na, ir valio. Bet apie tai, ką perskaičiau, kitą kartą.

Arba tiesiog skaitykit Ozoną patys.

Vakar Kauno oro uoste teko stebėti, kaip vienai merginai oro uosto darbuotojai liepė išmesti… Logonos buteliuką su dar maždaug 1/4 likusio skysčio jame. Ech, kaip gaila, kad žmonės iš anksto nežinojo, kad negalima rankiniame bagaže vežtis skysčių su indeliais, kurių talpa didesnė nei 100 ml. Tikrai būtų pasilikę namie, juk taip gaila gero daikto.

Logona kosmetika šiaip tikrai brangoka, tai tas buteliukas galėjo kainuoti mažiausiai 30 Lt, o gal 40, gal 60 Lt. Ech, žiauru.

Beje, pati dėl tos pačios priežasties negalėjau vežtis skystų ekologiškų putų plaukams, ir kentėti nuo beliakokios plaukų formos. Ką darysi. Beje, mažose pakuotėse kelionėms skirtų kosmetikos priemonių tikrai yra pirkti, o va ekologiškų beveik ne. Kelionėse ekologiška kosmetika besinaudojantiems žmonėms kyla problemų.

Kad ir kai reikia kelionėj netikėtai nusipirkti tokių dalykų kaip paketai, kosmetikos servetėlės ar tos pačios putos. Bet kurioj pirmoj pasitaikiusioj parduotuvėj tokių dalykų negausi. Tai ir tenka po to pirkti neekologiškus, eiti prieš savo įsitikinimus.

Beje, šią savaitę aplėkiau nemažai ekologiškų parduotuvių Vilniuje, o ekologiškų servetėlių kosmetikai nuvalyti. Nes kosmetinio pienelio vežtis negalėjau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios tai pakeleivei buvo liepta išmesti Logonos buteliuką.

Mano asmeniniai apgailestavimai tai merginai. Tegu žino, kad ją kažkas suprato. Be to, man buvo smagu atsitiktinai sužinoti, kad aš ne viena naudoju ekologišką kosmetiką. Kad ir tokia kaina.

P.S. kas ten buvo tame buteliuke?

P.P.S. o gal reik vengti tų lėktuvų? Vistiek jie teršia orą, net labiau nei automobiliai.

Foto iš naturisimo.com & 15min.lt

Kiek žinau, tai pats didžiausias pasaulinio lygio renginys. Kažkada atsisakiau važiuoti į Angliją, bet ten, manau, buvo labiau vietinis.

O kadangi gyvenimo keliai ir klystkeliai darbar dažnai mane veda į šią šalį, pamąsčiau, kad būtų tiesiog nuodėmė nepasinaudoti tuo, kad išpildyčiau savo seną svajonę.

Teko anksčiau girdėti, kad vokiškosios messės yra nenusakomų mastų. Bet kai teko tuo įsitikinti savo akimis ir kojomis, tai supratau, kad visko vistiek niekaip neapeisiu. Kad čia ne protingo planavimo reikalas, o kad iš karto geriau susitaikyti, kad tai tiesiog neįmanoma. Aišku, jei tam iš anksto būti paskyrus savaitę laiko, tai įmanoma. Bet per tiek laiko, kiek turėjau aš, buvo be šansų.

Tas, aišku, kažkiek suglumino. Bet po kiek laiko pradėjo ir džiuginti. Nes tai tiesiog ne vieno žmogaus jėgoms!

Ten buvo tiesiog VISKO. Nuo tų pačių seniai visiems besidomintiems gerai žinomų Almawin, iki… ekologiškų hamakų. Buvo keista prisiminti, kad kažkur, pvz. Lietuvoj žmonės ginčijasi iki paraudonavimo – už ekologiškus produktus ar prieš. Ar jie tiek geri, kiek skelbiama, ar tai ne smegenų plovimas, ar verta mokėti tiek didesnę kainą, ar tau turtų kažkam krovimas ir t.t. ir panašiai. Iki paraudonavimo.

Būnant ten, nebuvo jokio klausimo – ekologiška ar ne. Atrodė, kad visas pasaulis yra TIK ekologiškas, ir kad kitaip būti negali.

Beje, šiandien su vaikais buvome sename malūne. Ir dar kartą supratau, kad pasaulis iš prigimties yra tik ekologiškas, nes jame yra visko, ko žmogui reikia – ir grūdų, ir didelių akmenų, kurie žmogui tampa girnapusėmis, ir visos tos jėgos, apie kurias pasakojo fizikos pamokoje, bet aš prasvajojau, nes buvo neįdomu (ir malūno pavyzdžiu niekas negrindė sausos teorijos su nesuprantamais terminais), ir žarijos krosnyje, kurios leidžia iš sumaltų miltų išsikepti dieviško skonio bandeles.

P.S. tas malūnas yra normaliai veikiantis malūnas, ir visiškai nesumodernintas, veikia visi originalūs įrengimai. Galima vaikščioti po jį viduje, apžiūrinėti, o šalia darbuotojas dirba, mala miltus. O apačioje galima nusipirkti šviežių bandelių. Čia pat ir labai įdomios formos ekologiškų prekių krautuvėlė.

Jei kada keliai ves pro šitas vietas, labai rekomenduoju aplankyti. Jei aukščio baimė nekamuoja, aišku

P.P.S. tiesa, o jei išmąstysit nuvažiuoti į Biofach kada, tai žinokit, kad ten nieko negalima nusipirkti, nes tai draudžia porodos taisyklės, ir kad ten net kaip lankytojai patekti gali tik įmonių atstovai.

Bet ne šiaip kažkokių pakaitalų, kažkokių dalykėlių, kuriuos bandoma prastumti už čipsus, o pačių tikriausių normaliausių čipsų. Tik ekologiškų, sertifikuotų vokišku sertifikatu.

Gaila, kad niekad nesu mačiusi dar tokių tikrų ekologiškų čipsų pirkti Lietuvoje. Šie pirkti Vokietijoje. Kadangi čia tenka dažnokai būti pastaruoju metu, stengiuosi prie progos nuvažiuoti vis į kitą ekologiškų prekių parduotuvę.

Beje, keista, kad Vokietijoje esančias ekologiškų prekių parduotuves suradau angliškoj interneto svetainėj. Na, bet čia neesmė, svarbu, kad informacijos apskritai buvo.

O surastos parduotuvės man teikia daug džiaugsmo ir puikią pramogą. Jau esu mačiusi ekologiškas putas plaukams, ala nutella, bet tikri čipsai tikrai nustebino.

Ir skonis normalus, tikrų čipsų!

Nereik apsimetinėti, kad vaikai nemėgsta čipsų. Mėgsta, ir progos juos kremta. Stengiamės, kad tokios progos pas mus namie būtų retokai. Tačiau kartais juk reikia paisyti ir vaikų norų (kaži, čia už tokį sakinį manęs kokia nors vaikų teisių apsaugos tarnyba nesupakuos?).

Tad buvo ne galo smagu pirmą kartą gyvenime nei kiek nesigraužti matant savo vaikus kišant pilnas burnas čipsų. Vyresnėlis su pasitenkinimu patvirtino: „visai nesijaučia, kad bio“. Suprask, normalaus skonio. O ne kažkokia nesąmonė, kurią mums bando prakišti kaip čipsus.

Lietuvoje esu mačiusi pirkti tik obuolių traškučių. Na, ne tas pats, kaip kaime džiovinti tokie tamsiai rudi obuoliai, bet vis dėlto jie obuolių skonio, o ne bulvių. Ir vaikams neįrodysi, kad ten – čipsai.

Beje, ant pakelio parašyta „Baked in 100% sunflower oil“. Tikrai, įdomu, o kame gi šiaip kepa „normalius“ čipsus???

Įdomu, kuo dar mane artimiausiu metu nustebins ekoparduotuvės. Būtinai pasidalinsiu.

Nuotraukos iš: fzorganicfood.com, meica.de

P.S. jei yra kažkokios temos, kurios jums labai rūpi, rašykit komentaruose, pasistengsiu ta tema parašyti, ką žinau.

P.P.S. žiauriai geras straipsnis

Niekada darbo metu nerašau blog’o. Tačiau šiandien teks taisykles laikinai ignoruoti. Nes negaliu pamiršti, ką pamačiau.

Nuvežiau vaiką į mokyklą. Kol jis nuėjo, kol apsukau automobilį, akis patraukė neįprastas vaizdelis.

Gražutė mergaitė. Tik tik pradėjusi virsti mergina. Matyt, ketvirtokė. Nes prie pradinės mokyklos, kur vyresnių tiesiog nėra. Po kelių metų bus verta kultinio kino filmo pagrindinio vaidmens. O šiandien, matyt, visos mokylos berniukai į ją seilę varvina.

Ji laužė ir niokojo medelį. Ar krūmelį. Su tokia jėga ir įniršiu. Ir jai sekėsi puikiai. Bematant nusirovė gan didelę šaką. Ji buvo pilna žiedų. Tada ėmė drėksti nuo šakos šakeles su žiedais. Supratau, kad jai reikėjo pagalio.

Prie kito medelio pastebėjau tą patį darantį vaikinuką. Gražuolė mergaitė, pamačiusi, kad vaikinukui sekasi kiek geriau, metė ne iki galo nusdraskytą šaką ir puolė niokoti vaikinuko medelio.

Po kelių akimirkų atbėgo daugiau vaikų. Visi jie puolė laužyti šakas.

Atsipeikėjusi po pirminio šoko, išlipau iš automobilio paimti numestos šakos. Pagailo, kad vaikai bėgdami laužyti šakų, ją trypia.

 - Vaikai, kodėl laužote medelius? – paklausiau.

- Mokytoja liepė.

 Rytas medeliams prasidėjo blogai. Man irgi.

Prieš porą savaičių gavau šią nuorodą su prierašu „Pažiūrėk, nesigailėsi“: http://www.youtube.com/watch?v=9lp0IWv8QZY&feature=related . Dabar jau visi žino apie ką aš. Aišku, kad nesigailėjau pažiūrėjusi!

Bet moteriškės išvaizda stebino ne mažiau nei balsas.

Bet mes juk čia apie ekologiją, tai ir kalbėkim apie tai.

Plaukai natūralūs. Žili, nes nedažyti. Moteriškė atrodo 20 metų vyresnė nei yra iš tikrųjų. Bet užtai nenaudojo kalno chemijos, kurią mes naudojame maždaug nuo 14 metų vis keisdamos plaukų spalvą su viltimi patikti kam nors. Bent jau sau!

Suknelė – matyt dar mamos palikimas. Žmonės tikrai neserga šiuolaikine dirbt – vartok – mirk liga. Na, dirbk ir mirk dalys matyt neišvengiamos. Bet vartojimo dalis ryškiai už borto. Labai ekologiška, nes suknelė paveldima iš kartos į kartą. Ir nesisuka dar didesnė tekstilės pramonė, nerūksta dūmai iš kaminų, tonos pesticidų neberiama į dirvą medvilnei auginti.

Moteriškė pati neslepia, kad yra is kaimo glūdumos. Matosi, kad kątik nusiplovė rankas po karvės melžimo. Labai ekologiška – natūrinis nedidelis ūkis kaime. Karvės melžimas rankomis. Nenaudojama elektra, nesisuka gamyklų turbinos gamindamos melžimo aparatus. Ūkis nedidelis, vadinasi, masiniai galvijų bezdalai nedidina ozono skylės danguj. O srutos ir kiti blogiai neteršia aplinkinių gyvenviečių.

Ekologijos prasme ši moteriškė yra grynuolis.

Bet… užteko jos talentui būti išgirstam, ir teko priimti XXI amžiaus taisykles. Šiandien ji jau dažytais plaukais.

Ir su dizainerių rūbais. Na, dizainerių rūbai savaime nėra blogybė, aišku. Netgi visai gėris, sakyčiau. Nes jie ne masiniai.

Bet kad moteriškė karvių nebemelš, galiu lažintis.

Ką tik prieš Jūsų akis paskutinis dinorauzas pavirto homo šiandienus.

Foto iš huffingtonpost.com