Ir jei paaiškėtų, kad Alverde kosmetikos galima nusipirkti tik Vokietijoje DM parduotuvėse, tai žinokit, tikrai verta vien dėl to į Vokietiją atvažiuoti.

Kai buvau Anglijoj, berods metro radau tokį laikraštuką, ala lietuviško nemokamo 15min atitikmenį. O jame kamputyje pastebėjau įdomų dalykėlį, kuriuo ir noriu su jumis pasidalinti.

Ogi kibiriuką kompostavimui… bute!

Teisingai, jeigu jau ekologiškų produktų vartojimas UK ar Vokietijoje tapo nauja mada, tad kodėl nepabandžius ir kompostuoti? Aišku, ne visi turi kiemus ir galimybę pasistatyti komposto dėžę. Beje, jinai irgi turi ryškių trūkumų, bet apie juos tikiuosi sukurpti atskirą įrašą.

O ką daryti tiems, kurie gyvena bute, bet nori laikytis visų ekogyvenimo priesaikų? Vadinasi, ir kompostuoti organines atliekas?

Viskas įmanoma, pasirodo. O kibiriukas atrodo visai prabangiai. Įsigyti galima čia: http://www.roullierwhite.com/compost-bin-with-charocal-filter-1158-p.asp

Būtų įdomu išgirsti bandžiusiųjų atsiliepimus. Nesmirda? Pelės nepradėjo lakstyti???

Bet matyt, jei butu namie, nebeliktu tiek to malonumo…

Esu bandziusi duso putas. Kiek pamenu, neekologiskas. Viskas labai patiko, tik man atrodo, kad siek tiek grauze, bet i detales nesileisiu…

Sikart bandau Vokietijoje DM tinkle (kazkas tokio panasaus kaipLietuvoje Drogas) pirktas putas kosmetikai nuvalyti. Ekologiskas!

Galiu patvirtinti – kaifas! Nei grauzia, nei dar kas nors keisto darosi, nieko. Puikumelis. Svelnumelis. Prabanga, ne kitaip.

Kosmetika nusivalo puikiai, nelika jokiu druziu su kosmetikos atliekomis, kaip kad pvz. nuo pienelio.

Rekomenduoju.

Ir siaip, jei busit kada prie progos Vokietijoj, tinklas DM vertas pusvalandzio laiko, cia galima rasti kisene tausojancia Alverde serija su dideliu ekologisku higienos produktu pasirinkimu.

Ir dar, DM`e yra visa lentyna ekologisku maisto produktu. Zodziu, vertas sustojimo punktas.

Foto is pinkmelon.de

Ne kartą mąsčiau – būna druska ekologiška ar ne. Juk tręšti jos nereikia. Kiek žinau tik surenkama ir viskas. Ir kad yra gamtoje tiesiog kaip gamtos dalis. Ne taip, kaip Heinz kečupas, kurio tik reklama teigia, kad užaugintas, o ne pagamintas. O iš tikrųjų natūralus reiškinys.

Vis dėlto vieną sykį, berods, užsienyje, teko matyti organic druską. Bet šiandien, kai prireikė nusipirkti druskos mūsų maximoj, ekologiškos nebuvo. Tad kurią pirkti iš tų paprastų druskų?

Tokiais atvejais, kai nelieka jokio objektyvaus kriterijo, kuris produktas natūralesnis, stengiuosi rinktis tą, kuris gamintas arčiau. Vien todėl, kad nebūtų toli vežtas – bent jau sutaupysiu ant gamtos taršos.

Pasiėmiau kelis paprastesnius įpakavimus pažiūrėti, kur išgauta druska. Ir netyčia pastebėjau, kad viename iš jų nurodyta druskos ne mažiau kaip 92 %. Palaukit, o tai kas likę 8 procentai? Kažkoks E356.

Dar vienas siurprizas! Kad dešrelės yra verdamos iš tualetinio popieriaus ir žiurkių uodegų, tokie gandai jau sklandė net tarybiniais laikais. Kad krabų lazdelėse nėra nei lašo krabo, irgi jau daugkas žino.

Mano praeitos vasaros atradimas – kad cukruje ne vien tik cukrus, o farše – ne vien mėsa. Bet kad druskoje yra ne vien tik druska, tai čia man naujiena!

Aš, aišku, pirkau druską, kuri buvo be E536, bet įdomu pasidomėti, kas per velnias tas E ir kokio velnio jis dedamas į druską.

Taigi, žiūrim.

Food-info.net nurodo, kad E536 – tai kalio ferocianidas, kuris gaunamas iš vandenilio ferocianido ir kalio hidroksido. Naudojamas kaip lipnumą reguliuojanti medžiaga ir pašalinti variui iš raudonojo vyno. Leistina paros norma – iki 25 mg/kg kūno masės. Šiose ribose pašalinis poveikis nepastebėtas. Ir kad jį gali naudoti visos religinės grupės, veganai ir vegetarai.

Sveikasvaikas.lt taip pat žymi E536 kaip nepavojingą maisto priedą:

Pavojingi ir kenksmingi maisto priedai ten žymimi baugiais kryžiais. Melsvas paukščiukas – jau geras ženklas.

Dar vienas šaltinis nurodo, kad Potassium Ferrocyanide yra mažai toksiškas. Dar kitur – kad tai lipnumą reguliuojanti medžiaga, kaip pavojinga nepažymėta.

Gerai, jau gerai. Išteisinta. Bet vistiek man patinka tiesiog druska, o ne beveik druska.

Foto is sirmulis.lt

Šiandien gerai padirbėjau ir kūriau planą kaip be automobilio greičiau ir paprasčiau parsigauti namo. Ir mėgavausi neskubėjimu. Kaip retai turiu prabangą per daug neskaičiuoti laiko! Dažniausiai kiekviena minutė suskaičiuota, o aš jau „minuse“, t.y. jau vėl lekiu kažkur akis išdegus ir vėluoju…

Tai tos retos akimirkos, kai galiu judėti link tikslo, bet nežvilgčiodama į laikrodį ir neskubėdama, yra tiesiog neįtikėtinos.

Tada man patinka lėtai eiti, viską apžiūrėti, stebėti, viską į save sugerti ir taip prisirinkti daugybę įspūdžių. O labiausiai patinka tas jausmas, kai atrodo, kad laikas sustojo.

Taip aš pačiame Vilniaus centre – Dainavos gatvėj pastebėjau daugybę metų nematytą ir nelankytą kosmetikos išparduotuvę, kuri prieš keliolika metų, kai iš amerikoniško termino „organic“ tik pažvengdavom kaip iš visiško nesusipratimo, buvo vieta, kur kartais užsukdavau kosmetikos. Ir susigundžiau vėl užsukti, ieškodama kažkokių senų prisiminimų. O ypač kai diena tokia šilta ir saulėta, prisiminimai kyla lengvai ir paprastai.

Paprastai, įėjusi ne į ekologiškos kosmetikos parduotuvč, iš karto klausiu darbuotojos, ar turi ką nors ekologiško. Bet šį parduotuvė man pasirodė tuo klausimu tokia beviltiška, kad aš net nepaklausiau. Ai, maniau, vistiek po poros seundžių išeisiu nusivylusi, neberadusi joje nei vienos net menkiausios užuominos į savo 13 metų senumo gyvenimą.

Aišku, prisiminimų ten nebuvo. Nes jie visi yra tik mūsų galvose. Bet kai ką netikėto tikrai radau.

O gi radau vos ne visą Faith in Nature produktų seriją~ Kas domisi, tai žino, kad tai – nors nesertifikuota, tačiau ekologiškumo principų besilaikant gaminama ekologiška kosmetika.

Smagumėlis- kaip tik reikėjo visko iš eilės – šampūno, dušo želė, putų, kosmetikos pienelio… visko, ko neleidžia neštis į lėktuvą

Beveik visko radau! Netgi intymios higienos želė buteliukas stovėjo. O aš anksčiau maniau, kad tokie produktai išvis negaminami ekologiški. Pasirodo, būna ir tokių~

Žodžiu, pasijutau kaip maža mergaitė, netikėtoje vietoje atkapsčiusi sekretą. Prisimenat, būdavo tokie vaikystėj?!

Tad trys ryškūs įspūdžai iš šios gražios dienos:

1. Geriausia slėptuvė – pačioj matomiausioj vietoj arba tiesiai po akim (po kojom)

2. Gyvenimas duoda viską, ko kiekvienam reikia

3. Kai nieko neieškai, randi tai, ko reikia (kas geriausia)

4. Tikslų pasiekti lengviausia tarsi nieko nedarant.

Ir apskritai, ačiū mamai, kad vaiką pažiūrėjo, kitaip viso to nebūtų nutikę.

Foto iš kažkokios angliškos svetainės, kurios adresas man nenusikopijavo, o pavadinimas buvo per ilgas prisiminti.

Plaukiau laivu, ir tiesiog prisiverčiau laiką, kuriame nėra interneto, paversti dar vienu geru darbu sau. Ir pagaliau peržiūrėti visą tą reklaminę medžiagą iš Biofach, kurios gerą kilogramą tempiausi su savim.

Ir negalėjau kai ko tiesiog išmesti prieš tai nepasidalinus su ecofreak‘ais.

Pavyzdžiui, radau kelionių katalogą, kuriame reklamuojamos kelionės į ekologiškus viešbučius. Arba į ekologiškus ūkius. Va čia, tarkim, vienas iš tokių destination‘ų.

Arba įmonė, gaminanti visokias ekologiškas ir natūralias priemones daržui ir sodui: trąšas, priemones nuo kenkėjų, netgi ekologiškus miltelius medžių kamienams balinti.

O aš ir nežinojau, kad pasaulyje yra įmonės, kurios kuria ekologiškus atvirukus. Arba stovelius popieriams gražiai susidėti. Namie ar biure. Ekologiškus irgi.

O jei jus kartais kankina lytinio potraukio deficitas, galite pagerti ekologiško libido stiprinančio preparato. Nežinau, ar veikia, nebandžiau. Bet turėsiu omeny, jei prireiktų. Mačiau, kad yra ir vyrams, ir moterims. Neseniai skaičiau, kad pasaulyje pirmasis žmogus, išsireikalavęs, kad jo dokumentuose oficialiai būtų užfiksuota, kad jis yra niekatrosios giminės. Bet preparato tokio nėra. Matyt, dar rinka per maža. Bent jau oficiali.

Ko dar senokai pasigendu Lietuvoje – tai ekologiško maisto naminiams gyvūnėliams. O Vokietijoje, pasirodo, toks gaminamas. Va šuniukams ir katytėms Vokietijoje pasisekė. O aš galvoju, ko jie tokie guli patenkinti visur – restoranuose, kavinėse. Dabar man aiškiau, kuo jie pasitenkinę.

Na va, dabar tuos visus bukletus galėsiu ramia sąžine išmesti į popieriaus konteinerį. Gaila buvo kalno tų bukletų, kurie man nepasirodė kažkuo įdomūs, arba tiesiog kartojosi, ir kuriuos laive teko išmesti į bendrą šiukšlių dėžę. Pasirodo, laivai dar neužkariautas bastionas, kur kelių rūšių šiukšlių dėžių nerasta. O vietos ten joms tikrai užtektų.

O dar laive perskaičiau labai įdomų Ozono numerį. Seniai jau skaičiau tokį gerą. Dabar išeina rečiau, tai, matyt, atrenka tik tai, kas tikrai vertinga. Na, ir valio. Bet apie tai, ką perskaičiau, kitą kartą.

Arba tiesiog skaitykit Ozoną patys.

Tai ilgokai skaudus man buvęs kvepalų klausimas.

Kai pradėjau domėtis ekologija, vieną gražią dieną supratau, kad dalykėlis, kurį kasdien naudoja kiekviena, netgi visiškai nesidažanti, moteris – kvepalai – yra tikra chemijos bombelė. Tačiau kadangi vienas iš esminių ekologiško gyvenimo būdo principų skelbia „not overconsume“, tai savo vos ne trilitrinį Gabriela Sabatini „Wild wind“ kantriai ir su pasimėgavimu naudojau iki galo. Ir laukiau, kada pabaigsiu, ir tuo pačiu buvo kažkiek neramu.

Ne be reikalo. Nes kai pagaliau išmečiau tuščią buteliuką ir atėjo laikas pirkti ekologiškus kvepalus, paaiškėjo, kad Lietuvoje yra visiškai tuščia niša! O kažkas man jau pasakojo (ar tik ne universitete?!?), kad tuščių nišų išsivysčiusios ekonomikos šalyse (ar Lietuva – viena iš jų?), nebeliko.

Užtikrintu žingsniu nuėjau į Kvapų namus - ir truputį sutrikau, aplink pamačiusi kalnus visokių kremų ir iš karto nepamačiusi kvepalų. Na, galvoju, aš tik nežinau, į kurią lentyną žiūrėti. Mano sutrikimas buvo begalinis, kai išgirdau, kad kvepalų… nėra.

Tiesa, savininkė mane guodė, kad šiuo metu jie yra kuriami, ir kad kvepalų kūrimo procesas yra ilgas todėl ir todėl… Išklausytas ne toks jau trumpas kvepalų kūrimo kursas manęs nepaguodė. Nes aš tik norėjau nusipirkti kvepalų, kuriais galėčiau pasikvėpinti, o tapti jų kūrėja ir savo poreikį patenkinti po kokių trijų metų, manęs kažkaip nesužavėjo.

Bet visgi iš ten išėjau kiek pralinksmėjusi, nes nupirkau buteliuką grynos miros, kurios aprašymas nuostabioje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Silva rerum“ mane buvo tiesiog užbūręs. Tačiau tai buvo maloni staigmena brangiajam, kuris šią knygą irgi skaitė.

O sau, apimta nevilties, nusipirkau kažkokį aromatinių eterinių aliejų mišinį, kvėpinausi juo. Kokių tik „komplimentų“ nesulaukiau! Kiečiausias buvo toks – man kątik pasikvėpinus giminaitis įėjo į kambarį ir sako: „Koks čia kvapas? Lyg kas žvakę būtų uždegęs…“. Žodžiu, vaikščioti su pagrabinės žvakės aura mane slėgė ne juokais.

Net akmuo nuo širdies nukrito, kai sužinojau, kad vis dėlto viena firma Lietuvoje siūlo gatavus kvepalus – Marmozel. Bet tada vėl – reikėjo pabaigti savo žvakių kvapo mišinį, o tuo tarpu gyvenimo įvykiai vėl lėkė savo greičiu, ir kai reikėjo, aš nebegalėjau nueiti į Rojaus sodą, kur prekiauja Marmozel produkcija, išsirinkti kvepalų…

O man visą gyvenimą išsirinkti kvepalus būdavo didelis ir sunkus darbas. Aš šioj srity išranki kaip nežinau kas. Galiu išuostyti visą Kristijaną kvepalų, jau uoslė atbuks, bet vis aš TŲ vienintelių nebūsiu radus. Vis ne tas ir ne tas kvapas, vis kažkoks ne mano.

Mano viena sesė turi gal dešimt ar dvidešimt kvepalų ir kasdien gali vis skirtingais purštis, ir jausis labai laiminga. Aš ne, ne tokia. Aš jau kai išsirinksiu vienus kvepalus, tai tarsi susitapatinu su jais, jie tampa mano kvapu. Ir po to kelis metus kvepiu tik tuo vienu kvapu.

Nebent jei per tą laiką pradedu lauktis, pasikeičia skonis, ir tenka ieškoti naujų.

Žodžiu, laikas ėjo, o problema tik aštrėjo. Kaip aš pavydėjau bet kuriai moteriai, su kuria prasilenkus kur nors parduotuvėje arba koridoriuje, pajusdavau kvepalų aromatą!!! Bet nė už ką negalėjau nueiti į paprastą eilinę kvepalų parduotuvę ir išsirinkti sau kokius nors, na bent kiek pakenčiamus kvepalus. Juk cheminiai, negaliu.

Matyt, domėjimasis ekologija sukelia kažkokius negrįžtamus pokyčius smegenyse, ir nebegali jau, žmogus būti tik paprastu žmogumi.

Žodžiu, nevilčiai pasiekus aukščiausią tašką ir man jau nebežinant kur lįsti iš nevilties, vieną dieną google surinkau magišką žodžių derinį „ekologiški kvepalai“, šventai įsitikinusi, kad ras lygiai 0 rezultatų. Didžiausiam mano nustebimui, rezultatų buvo.

Netikėtai nelauktai atradau kažkokią tai man iki šiol nežinomą  interneto parduotuvę cosmeticshop.lt, prekiaujančią kosmetika profesionalams. O joje – ekologiškus kvepalus. Užsisakiau nebandžiusi net kvapo! Telefonu persiklausiau, ar tikrai aš, mėgstanti nepadoriai aštriai saldžius kvepalus, išsirinkau tikrai saldžiausius – baltosios orchidėjos, ir užsakymą patvirtinau.

Neslėpsiu, širdelė kiek drebėjo, kai pervedžiau triženklę sumą nežinomam asmeniui už kvepalus ir žodinį pasižadėjimą, kad juos tikrai gausiu. Kaliniai juk savo SMS’uose irgi žada, kad laimėjai 1000 Lt vertės mobilųjį telefoną.

Bet viskas baigėsi puikiausiai. Šiandien iš pašto pasiėmiau mažą siuntinuką. Kuriame manęs laukė nuostabiausi kvepalai. Kvapas pataikė tiesiog tiesiai į širdį! O po visų tų tirštų, lipnių, taukuotų, geltonų eterinių ekstraktų nuostabus, vėsus glotnus buteliukas rankoje ir puikus aromatas ant kaklo buvo tikra palaima.

Na štai, primosios grūstys naujai atidarytoj parduotuvėj prasisklaidė, laikas į žygį. Ir kągi gero, t.y. ekologiško rasiu Prismoj?

Neslėpsiu, lūkesčiai buvo nemaži: nauja parduotuvė, didelis plotas, o tai reiškia ir didelį pasirinkimą, be to, suomių kilmės, o skandinavai visada propagavo ekologišką gyvenim būdą.

Deja, dideli lūkesčiai subliūško vos ne iš karto tik įžengus į parduotuvę. Bulvių buvo gal 5 rūšių, bet nei viena iš jų neekologiška. O gal, sakau, suomiams tai savaime suprantama, ir jie tiesiog net nerašė, kad jos ekologiškos? VISOS, pavyzdžiui.

Toliau, pamačiusi lentyną, kurioje vis dėlto buvo pažymėta viena kita prekė kaip ekologiška, supratau, kad spėlionės nepasitvirtino. Ekoprekių lentyna vis dėlto tokia egzistuoja, bet tokiame dideliame plote atrodo tokia mažytė, kad net graudu.

Teisybės dėlei turiu pripažinti, kad Dobilo varškės, pieno ir grietinės nusipirkti pavyko. Mačiau, kad gulėjo ir Dobilo sūris. Pirkau ir Mambo sauskelnių. Šių produktų kainos visiškai tokios pačios kaip ir kituose prekybos centruose.

Tačiau tuo ekologiškų prekių pasirinkimas ir baigėsi. Tiesa, dar buitinės chemijos skyriuje mačiau kažkokių nematytų tipo green tablečių indaplovei. Pavarčius pakuotę jokių ekologiškumo sertifikatų nesimatė. O sausų ekologiškų OHO dribsnių, kas šiaip yra man gana savaime suprantama, ten negavau.

Žodžiu, didelė nauja parduotuvė, pasivaikščioti smagu. Tačiau ekologiškų produktų pasirinkimas tikrai skurdus. Teisybės dėlei reik pripažinti, kad, skirtingai nei maximoj, kur saldainiai be cukraus sudėti ekologiškų prekių lentynoj, Prismoj jie atskirti teisingai. Sąmoningai ar ne, tačiau jie nepainiojami su ekologiškais. O šaip tai galėjo pasiūlyt ir daugiau.

Foto iš vilniaus.diena.lt

Vakarykštis apsilankymas IKI parduotuvėje priminė ko gero iš ekologinės pusės turi IKI, ir įkvėpė apie tai parašyti įrašą. Nes vis ruošiausi aprašinėti ir vietas, kur ir ko gero galima įsigyti.

O prieš kelias dienas pamačiusi, kad Neutral šampūnas vaikams IKI išparduodamas po 4,99 Lt, nusipirkau ir jo. Pabandysiu, pažiūrėsiu, o gal man patiks ir galvą plauti šiuo šampūnu. Kam pirkti brangų Š atsiprašant, kai geras daiktas akis bado už juokingą kainą?!

Dar IKI galima nusipirkti tokio ala švelnaus deserto AMASAKE. Man labai patiko iš pirmo karto. Tik už tokią salsterinčią košelę (nenuvertinant to, kad ji tikrai skani) mokėti beveik 20 Lt man atrodo brangoka. Va, jei kainuotų iki kokių 8 Lt, tuomet nusipirkčiau tikrai dažniau.

Esu IKI pirkusi ekologiškos penkių grūdų košės. Deja, turiu prisipažinti, kad taip ir nesugalvojau, ką su ja daryti. Jei dar neprisiveisė vabaliukų, ir jei pakeliui nepasitaikys koks receptas, reiks atiduoti į maisto banką.

Visgi IKI man tuo ir patinka, kad jie nereklamuoja savęs kaip be galo ekologiškos parduotuvės. Tačiau net mažoje nuošalioje IKI galima rasti Neutral higienos priemonių, ekologiškos arbatos, ekologiškos japoniškos Miso sriubos, tos pačios Amazake. Vis dėlto teisybės dėlei tenka pasakyti, kad Dobilo pieno pas juos nebūna. Čia jau minusėlis, nes mūsų šaldytuve tai kaip ir privaloma atributika.

Tačiau vistiek IKI ekologiškų produktų klausimais tikrai turi ką pasiūlyti. Verta atidžiau panaršyti po lentynas.

Nuotraukos iš: iki.lt, goodnessdirect.co.uk, vegetarian.co.uk.

Vakar specializuotoje parduotuvėje negavau pirkti nei savo mėgstamos Chai arbatos, nei Natracare paketų su sparneliais.

Paprastam prekybos centre užvakar turėjau pirkti paprastą grietinę ir pieną, nes Dobilo nebuvo. Ekologiško cukraus irgi neradau!

Ekologiškos dešros ir dešrelių bei ekologiškos mėsos nebematau jau keli mėnesiai. Bet pastarosiomis dienomis dingo net ir dešros bei dešrelės „be E“.

 Kas čia dabar darosi???