Realybės šou "Ekogyvenimas"

Kol ši skaudi ir užsitęsusi problema neišsisprendė, niekaip nesinorėjo imti ir rašyti apie ją.

Tai ilgokai skaudus man buvęs kvepalų klausimas.

Kai pradėjau domėtis ekologija, vieną gražią dieną supratau, kad dalykėlis, kurį kasdien naudoja kiekviena, netgi visiškai nesidažanti, moteris – kvepalai – yra tikra chemijos bombelė. Tačiau kadangi vienas iš esminių ekologiško gyvenimo būdo principų skelbia „not overconsume“, tai savo vos ne trilitrinį Gabriela Sabatini „Wild wind“ kantriai ir su pasimėgavimu naudojau iki galo. Ir laukiau, kada pabaigsiu, ir tuo pačiu buvo kažkiek neramu.

Ne be reikalo. Nes kai pagaliau išmečiau tuščią buteliuką ir atėjo laikas pirkti ekologiškus kvepalus, paaiškėjo, kad Lietuvoje yra visiškai tuščia niša! O kažkas man jau pasakojo (ar tik ne universitete?!?), kad tuščių nišų išsivysčiusios ekonomikos šalyse (ar Lietuva – viena iš jų?), nebeliko.

Užtikrintu žingsniu nuėjau į Kvapų namus - ir truputį sutrikau, aplink pamačiusi kalnus visokių kremų ir iš karto nepamačiusi kvepalų. Na, galvoju, aš tik nežinau, į kurią lentyną žiūrėti. Mano sutrikimas buvo begalinis, kai išgirdau, kad kvepalų… nėra.

Tiesa, savininkė mane guodė, kad šiuo metu jie yra kuriami, ir kad kvepalų kūrimo procesas yra ilgas todėl ir todėl… Išklausytas ne toks jau trumpas kvepalų kūrimo kursas manęs nepaguodė. Nes aš tik norėjau nusipirkti kvepalų, kuriais galėčiau pasikvėpinti, o tapti jų kūrėja ir savo poreikį patenkinti po kokių trijų metų, manęs kažkaip nesužavėjo.

Bet visgi iš ten išėjau kiek pralinksmėjusi, nes nupirkau buteliuką grynos miros, kurios aprašymas nuostabioje Kristinos Sabaliauskaitės knygoje „Silva rerum“ mane buvo tiesiog užbūręs. Tačiau tai buvo maloni staigmena brangiajam, kuris šią knygą irgi skaitė.

O sau, apimta nevilties, nusipirkau kažkokį aromatinių eterinių aliejų mišinį, kvėpinausi juo. Kokių tik „komplimentų“ nesulaukiau! Kiečiausias buvo toks – man kątik pasikvėpinus giminaitis įėjo į kambarį ir sako: „Koks čia kvapas? Lyg kas žvakę būtų uždegęs…“. Žodžiu, vaikščioti su pagrabinės žvakės aura mane slėgė ne juokais.

Net akmuo nuo širdies nukrito, kai sužinojau, kad vis dėlto viena firma Lietuvoje siūlo gatavus kvepalus – Marmozel. Bet tada vėl – reikėjo pabaigti savo žvakių kvapo mišinį, o tuo tarpu gyvenimo įvykiai vėl lėkė savo greičiu, ir kai reikėjo, aš nebegalėjau nueiti į Rojaus sodą, kur prekiauja Marmozel produkcija, išsirinkti kvepalų…

O man visą gyvenimą išsirinkti kvepalus būdavo didelis ir sunkus darbas. Aš šioj srity išranki kaip nežinau kas. Galiu išuostyti visą Kristijaną kvepalų, jau uoslė atbuks, bet vis aš TŲ vienintelių nebūsiu radus. Vis ne tas ir ne tas kvapas, vis kažkoks ne mano.

Mano viena sesė turi gal dešimt ar dvidešimt kvepalų ir kasdien gali vis skirtingais purštis, ir jausis labai laiminga. Aš ne, ne tokia. Aš jau kai išsirinksiu vienus kvepalus, tai tarsi susitapatinu su jais, jie tampa mano kvapu. Ir po to kelis metus kvepiu tik tuo vienu kvapu.

Nebent jei per tą laiką pradedu lauktis, pasikeičia skonis, ir tenka ieškoti naujų.

Žodžiu, laikas ėjo, o problema tik aštrėjo. Kaip aš pavydėjau bet kuriai moteriai, su kuria prasilenkus kur nors parduotuvėje arba koridoriuje, pajusdavau kvepalų aromatą!!! Bet nė už ką negalėjau nueiti į paprastą eilinę kvepalų parduotuvę ir išsirinkti sau kokius nors, na bent kiek pakenčiamus kvepalus. Juk cheminiai, negaliu.

Matyt, domėjimasis ekologija sukelia kažkokius negrįžtamus pokyčius smegenyse, ir nebegali jau, žmogus būti tik paprastu žmogumi.

Žodžiu, nevilčiai pasiekus aukščiausią tašką ir man jau nebežinant kur lįsti iš nevilties, vieną dieną google surinkau magišką žodžių derinį „ekologiški kvepalai“, šventai įsitikinusi, kad ras lygiai 0 rezultatų. Didžiausiam mano nustebimui, rezultatų buvo.

Netikėtai nelauktai atradau kažkokią tai man iki šiol nežinomą  interneto parduotuvę cosmeticshop.lt, prekiaujančią kosmetika profesionalams. O joje – ekologiškus kvepalus. Užsisakiau nebandžiusi net kvapo! Telefonu persiklausiau, ar tikrai aš, mėgstanti nepadoriai aštriai saldžius kvepalus, išsirinkau tikrai saldžiausius – baltosios orchidėjos, ir užsakymą patvirtinau.

Neslėpsiu, širdelė kiek drebėjo, kai pervedžiau triženklę sumą nežinomam asmeniui už kvepalus ir žodinį pasižadėjimą, kad juos tikrai gausiu. Kaliniai juk savo SMS’uose irgi žada, kad laimėjai 1000 Lt vertės mobilųjį telefoną.

Bet viskas baigėsi puikiausiai. Šiandien iš pašto pasiėmiau mažą siuntinuką. Kuriame manęs laukė nuostabiausi kvepalai. Kvapas pataikė tiesiog tiesiai į širdį! O po visų tų tirštų, lipnių, taukuotų, geltonų eterinių ekstraktų nuostabus, vėsus glotnus buteliukas rankoje ir puikus aromatas ant kaklo buvo tikra palaima.