Kaip sužlugdyti verslą – vadovėlis

Sergu ir guliu lovoj… Bet pasiekė štai mane gandas, kad Lietuvoj iki -20C būna šiom dienom, tad neturėčiau čia labai jau skųstis ane?

Kadangi nenuėjau į darbą tai galėčiau produktyviai bent išnaudoti dieną. O tai reikštų – reikia padirbėti ant savo disertacijos. tiksliau pats metas būtų ją bent pradėti. Bet niekaip negaliu susikaupti….

Galiu drąsiai sakyti, kad mane susargdino darbas. nes dirbu pačioje nelogiškiausioje vietoje pasaulyje. Žodžiu pardavinėjam rūbus internetu – ir ne šiaip rūbus, bet visokias dizainerių kolekcijas, kur suknelė kainuoja po tūkstantį svarų ir t.t. (Tai pabrėžiu ne tam, kad girtis ar kažką, bet kad pristatyti aplinką ir kad suprastumėte, kad mūsų klientai pageidauja žiauriai gero aptarnavimo).

Kompanija egzistuoja jau beveik keturiasdešimt metų, o internetinį verslą pradėjo prieš kokius penkis. Tad dabar visa įmonė susidaro iš kelių parduotuvėlių centriniame Londone vyrams ir moterims ir internetinio puslapio. Internetinis skyrius tai auganti verslo dalis, tik vat savininkai tikisi kad ji auga, bet visai neinvestuoja i šią diviziją. Žodžiu yra taip.

Kai kas nors užsisako kąnors internetu tas pats daikatas tuo metu gali kaboti parduotuvėje ar būti kokios nors klientės rankose, puošti parduotuvės manekenus ir t.t. Kitaip tariant – atskiro sandėlio internetiniams pirkėjams nėra. Tai reiškia, kad internetiniam skyriuj dirbančios panos (mano kolegės) turi eiti ir ieškoti tų daiktų. Kas kartais yra ganėtinai ilgas procesas. Labai dažnai tas pats daiktas gali būti nuperkamas parduotuvėj, tad tenka skambinti interneto klientams, kurie kaip įsivaizduojate nebūna patenkinti, nes tarkim paieškos truko pora dienų, o gerų naujienų nėra, ir sakyti, kad sorry bet jau išparduota.

Bet kad to nepasirodytų maža yra dar daugiau nesklandumų. Iki šiol mūsų skyrius turėjo savo ofisus virš parduotuvės, tai būdavo ganėtinai patogu – nubėgi laiptais žemyn, paieškai, grįžti. bet štai sugalvojo mus perkelti į naujus ofisus kitam gatvės gale (atstumas panašus kaip nuo Katedros iki Gedimino 9. O visų prekių tai neperkėlė gudručiai. Ir beje sugalvojo mus perkelti ne bet kada, bet per patį užimčiausią – Kalėdinį periodą. kai gaunam vietoj penkiasdešimties – tris šimtus užsakymų per dieną. jooo.. tenka nemažai gatve pasilakstyti. Ir dar vienas neblogas bajris – pakeitė visą prekių sistemą – instaliavo naują. taip pat savaitę prieš Kalėdas. Ir niekam neparodė kaip ja naudotis ir joje žiauuuriai daug klaidų. pvz. – nusiperka kasnors suknelę 38 dydžio. ieškai ieškai nerandi. paskambini žmogui ir sakai – sorry neturim, tada klausia, o tai gal 40 turit? patikrini sistemą ir matai kad dar bent dvi turėtų būti – eini ieškoti ir nei vienos nėra. ir vėl skambini sakai, sorry neturim. tau sako, o tai ko sakei kad turit? sakai, sorry mūsų sistema yra nekas.

neblogai ką?

ir dar vienas geras bajris – mes turim tokį kaip logą, kur užrašai (ranka) visus užsakymus ir pažymi ar turim ar neturim jų prekes ar sukontaktavom ir t.t. kad žinot kas vyksta. tai va per šitą užimčiausią periodą mūsų viršininkai liepia nedaryti logo, nes laiko nėra. tai dabar net nebežinom kuriuos užsakymus jau išsiuntėm kurių dar ne it t.t. žodžiu skundai pareina. visi serga.

guliu lovoj

vis galvoju kad kadanors parašysiu knygą apie tai kaip sužlugdyti verslą…