Atlantas nėra didelis, kai žiūri nuo žvejybinio laivo denio. Denis žemai, beveik prie pat vandens, bet jį ne visada užpila, nes laivas liuoksi ant bangų. Šiek tiek glumina, kad nežinai, kurioje vandenyno vietoje esi atsidūręs. Gali paklausti stovinčių viršuje, ant tiltelio. Pasakys. Bet kas tau iš to?

Mūsų laivukai – logeriai – ne itin grakštūs. Sunkus aukštas laivagalis, plokščias žemas priekis. Pastatyti Rytų Vokietijoje, o nailono tinklai – iš Korėjos. Jūreiviai – atitarnavę kariuomenėje jauni vyrai iš įvairių Sovietų Sąjungos kampų, trokštantys užsikalti pinigo, nes laivuose mokėdavo gerai. Jeigu pasisekdavo ir nebūdavai švaistūnas, per du tris reisus galėdavai sukaupti kapitalo būstui ir šeimą iš kolchozo ištraukti.

Aišku, mokėdavo tik už sugautą ir į plaukiojančią  bazę atiduotą žuvį. Kol laivas stovi krante, kai yra pakeliui į versloves arba plaukia namo, kai užklupus audrai žvejoti neįmanoma, pinigų  nelauk.

Laivu-baze atplaukęs į kažkurią Atlanto vietą, persėdau į žuvį iškraunantį VŽT 420 (tai vidutinis žvejybinis traleris), mat jiems kaip tik trūko įgulos: vienas koją susilaužė, kitas iš proto išėjo. To tralerio kapitonas buvo Dauknys,  Sibiro lietuvis. Nemokėjo lietuviškai ir tuo nesirūpino. Pasirašinėjo „Davknis“. O jūreiviai jį vadino Seniu.

Laivukas buvo mažas, nuolat jauteisi kaip sūpynėse. Man, atplaukusiam garlaiviu, teko iš  naujo mokytis vaikščioti: plačiai išsižergi, kelius kiek sulenki. Visada numatai, už ko čiupsi, jeigu laivas dar labiau pasvirs.

Atsišvartavę nuo bazės plaukėme visą pusdienį. Staiga Senis paliepė: „Išbert tinklus!“ (Jūroje sakoma ne „išmesti tinklus“, o „išberti“.) Vadinasi, povandeninio lokatoriaus ekrane pamatė žuvų vilkstinę.

Drifterinis tinklas neįtikėtino dydžio: beveik futbolo aikštės pločio ir stadiono ilgio. Jį reikia nuleisti giliai po vandeniu, nes į plūduriuojantį paviršiuje paklius tik priklydusi skumbrė ar užsižiopsojęs delfinas. Žemyn tinklą traukia švino gramzdžiai, o viršutinę jo briauną laiko didelės guminės pripučiamos pūslės ant pavadėlių, kurių ilgį nurodo kapitonas – jam tenka atspėti, kokiame gylyje plaukia žuvys.

Išberti tinklus į jūrą nėra taip paprasta, o ypač nuo mažo VŽT denio. Prie pirmo tinklo rišamas antras, trečias, ketvirtas – kol ta povandeninė „kinų siena“, keliolika tinklų, nusidriekia dešimtį ir daugiau kilometrų.

Tinklas lekia į vandenį net švilpdamas. Jeigu įsipainiosi, kaipmat atsidursi gelmėj. Žvejo auliniai ilgi, ligi pat kirkšnies, prilaikomi petnešų. Apranga – ceratinės kelnės, švarkas ir ceratinė skrybėlė ziuidvestė. Batų aulus liepė atraitoti taip, kad būtų tik iki kelių. Jeigu įtrauks tinklai, vandeny gal bus įmanoma juos nusispirti, o tada gal ir išnerti pavyks.

Kai galų gale visi tinklai buvo išberti ir įmestas galinis žymeklis, lengviau atsidusęs paklausiau Mustafos, dirbančio greta manęs, ar dabar jau galiu eiti į kajutę nusnūsti, mat jaučiausi šuniškai pavargęs. Plačiaveidis totorius tik išsišiepė ir džiaugsmingai pranešė:

– Ne. Dabar… trauksim!

Susimąsčiau: pala, o kaip tuos kilometrus tinklų ištraukti? Pasirodo, labai paprastai – rankomis. Kai banga bloškia logerį žemyn ir per aptvarą į denį plūsteli vanduo, stengiesi įtraukti kuo daugiau tinklo.

Kai banga pakelia  laivą aukštyn, ištrauktą tinklo dalį reikia sugriebus laikyti, kad neišsprūstų. Vadinasi, taip: laivas žemyn – tinklas atsipalaiduoja, greitai traukiam. Laivas aukštyn – laikom.

Jeigu užrašytum žodžius, kuriuos traukdami tinklą šūkauja vyrai, turbūt užsidegtų popierius.

Ištrauktą tinklo dalį reikia kuo plačiau paskleisti ankštame denyje ir gerai išpurtyti. Beveik kiekvienoje tinklo akyje – silkė. Ne tinklas, o sidabru žvilgantis šarvas.

Kai kurios silkės iškrenta pačios, kitos įstrigusios, taigi tenka purtyti tinklą kuo stipriau, kad žuvų galvos nutrūktų. Purtai priekin atkišęs ištiestas rankas, kito būdo nėra. Netrukus nebejauti rankų. Vis tiek purtai.

– Kratyk, ne glostyk! Kratyk kaip velnias prostitutę! – šaukia kažkas. Turbūt man.

Denyje silkių jau iki kelių. Laivui kraipantis, ta masė irgi laksto tai į vieną šoną, tai į kitą. Žuvį reikia sudėti į statines, vis perpilant druska, nuleisti į triumą ir ten tvarkingai sukrauti.

Pažadino papurtę už peties. Pasirodo, į kažką atsišliejęs užsnūdau. Tinklai vėl išberti, tuojau trauksime atgal į denį.

Mano rankos lyg švino pripiltos, aukščiau strėnų  nepakeliu. Tačiau plaštakos tarytum pačios čiumpa pirmą tinklo saują, paskui kitą. Matau, kad  ir tie buvę kareiviukai šlitiniuoja, ir jiems akys merkiasi.

Į talką atėjo virėjas, du šturmanai, du mechanikai. Ant tiltelio liko vienas Dauknys.

Radistas mane pašaukė į viršų, į radijo kabiną. Iš to, kad mįslingai šypsojosi, supratau, jog būsiu gavęs radiogramą.

„Buvau su tėte ir mama Palangoje. Susitariau su žuvėdromis, jos priėmė mane į būrį. Tai aš tupėjau tavo laivo stiebo viršūnėje. Šaukiau: „Nenoriu būti žuvėdra, noriu būti tavo mergina.“

Vasarą Atlante nėra nei dienos, nei nakties. Debesuota, sykiais truputį tamsiau, sykiais kiek šviesiau. Bet niekam tai nerūpi. Žuvis eina! Jau ir aš porą kartų riktelėjau ant užsižiopsojusiųjų.

Kai vyrai būriu medžioja, atsiranda vertybių, svarbesnių už tave patį. Gal tas jausmas atėjo iš urvinių laikų, kai buvo medžiojama drauge, ir nuo to, nudobsi stumbrą ar ne, priklausė genties likimas?

Dabar vyrukams tas „stumbras“ buvo keliolika tūkstančių rublių ir pabėgimas iš kolchozo.

O man? Kai mūsų VŽT sustos prie laivo-bazės, galėčiau išlipti, pasakyti vyrams „ačiū“ ir palaukti laivo į Klaipėdą. Nepasikars. Tačiau kas paskui? Apie jokią literatūrą ar teisybės ieškojimą jau nė minties nebuvo. Apskritai jokios abstrakčios  minties ilgiau negu minutę nesugebėdavau galvoje išlaikyti. Jaučiau savo geltonsnapiškumą. Tačiau žinojau: jeigu pabėgsiu, paskui ilgai negalėsiu žiūrėti į veidrodį. Instinktas sakė: kai ištveri iki galo, dažniausiai viskas išeina į gera. Lanko

timpą reikia gerai įtempti, jei nori, kad strėlė lėktų toli.

Laive poilsio dienos būdavo per audrą.

Vandenyne bangos nėra labai stačios, kampas gal kokie 30 laipsnių, tik jų šlaitai labai ilgi, ant vieno tilptų du vienas paskui kitą plaukiantys logeriai. Mūsų VŽT 420 atsukęs nosį į bangą kopia tuo šlaitu kaip alpinistas. Didysis dyzelinis variklis – laivo širdis – dunksi sunkiai, nes stumia laivą į kalną. Geras jausmas apima, kai girdi ritmiškai dundantį dyzelį.

Pasiekęs bangos keterą, logeris persisveria per ją ir ima čiuožti nuo kalno žemyn. Laivo nosis atsitrenkia į vandenį, virpuliai nueina visu logerio kūnu, per priekį į denį plūsteli vanduo. Laivagalis staiga pakimba ore, vandenyje sunkiai dirbęs sraigtas pradeda suktis perkūniškai greitai, kaukia, traška išniręs iš vandens kaip ir vairas. Laivas tampa nebevaldomas – tarytum skiedra. Štai tada ir suklūsti. Tačiau po kelių sekundžių laivagalis vėl nusileidžia į vandenį, variklis suniurzgia lyg kaulą gavęs šuva ir vėl ima ritmiškai dunksėti.

Dideli laivai per didelę audrą irgi stengiasi laikytis nosim į bangą ar bent atsistoti įžambiai. O mes kitaip nė negalėdavome, mat jeigu logeris pasisuks šonu, pirma didesnė banga jį gali apversti net tada, kai plaukia su sunkiu kroviniu, kai statinės triume tvarkingai sudėtos ir gerai pritvirtintos.

Tą vasarą Atlante nepražuvo nė vienas Klaipėdos laivas, bet iš visos sovietų flotilės nuskendo trys. Vienas – su visa komanda, iš antro pusę žmonių pavyko išgelbėti, trečio laivo įgula liko gyva sveika. Apie tokius įvykius žinodavome – radistai papasakodavo.

Audra – proga išsimiegoti. Truputį svaigina, bet šitaip netgi geriau. Gultai logeryje su aptvarėliu, bet dėl siūbavimo vis tiek porą kartų buvau nusviestas ant grindų. Įširdau, nutariau: būsiu gudrus.

Surišau tris rankšluosčius, apsijuosiau per pažastis, o galus pririšau prie gulto aptvarėlio galvūgalyje. Dabar manęs ant grindų tikrai nenumes.

Pabudau nuo šalčio. Čiupt – nėra antklodės. Ir čiužinio nėra. Ogi išslydo iš po manęs. Guliu ant plikų spyruoklių persijuosęs rankšluosčiu kaip koks piršlys per vestuves.

Po kelių mėnesių vis dėlto ėmiau silpti. Rankos ir kojos pasidarė kaip virvės, bet kai reikėdavo dirbti, jos paklusniai atlikdavo darbą tarytum roboto galūnės. Subjaurojau rankas – iki šiol matyti.

Visi logeryje nustojome ne tik šypsotis, bet ir galvoti. Zombiška būsena. Bet, pasirodo, ir prie to galima priprasti. Pradėjau girdėti motinos balsą – kasdienišką, įprastą. Ne, ji niekur nekvietė, tiesiog kalbėjo su manimi. Gyvenimas tarsi išbluko, pasidarė nebesvarbus.

Tarpusavyje visai nesikalbėdavome, nebent urgzdavome. Ir galvos būdavo nukarusios. Beveik nustojome valgyti, nes maistas buvo labai prastas: bulvės, morkos susmulkintos ir išdžiovintos, pasenę svogūnai, mėsa iš konservų dėžučių arba džiovinta. Vanduo surūdijęs. Virėjas – ne profesionalas. Gero virėjo į logerį neprisiviliosi, todėl tas darbas būdavo pavedamas senesniam jūrininkui, iš kurio prie tinklų mažiausiai naudos. Bet ir virėjas iš tokio nekoks. Kartais šviežios žuvies pasikepdavome. Bet ilgainiui ir ji ėmė gerklėj strigti.

Kartą Žvejybos valdybos nurodymu krovėme žuvį į lenkų garlaivį „Tobruk“. Man liepė kopti į jo denį ir skaičiuoti statines. Truputį mokėjau lenkiškai, tad įsikalbėjau su jūrininkais. Jie ir pasakė, kad „Tobruk“ kapitonas – irgi vilnietis ir tuo, regis, didžiavosi. Vilnietis ar ne, man buvo nesvarbu. Koks skirtumas? Vaikščiojau vos vilkdamas kojas. Lenkų jūrininkai keistai dėbčiojo į mane, paskui vienas vidaus telefonu pranešė kapitonui, esą aš noriu jį pamatyti, nors tokio pageidavimo nebuvau pareiškęs, ir palydėjo mane iki kapitono kajutės.

Pravėręs duris išgirdau urzgimą. Šiepė dantis ir ruošėsi pulti vilkinis šuva. Kapitonas – jo pavardė, regis, buvo Lavrinovič – čiupo šunį ir uždarė vonios kambaryje. Tada pasodino mane į odinį krėslą, prieš tai atsiprašęs išklojo jį laikraščiais – toks gražus, švarus ir kvapnus buvau. Neatsimenu, apie ką kalbėjomės, tik jis pritardamas vis lingavo galva. Manau, suprato mane geriau negu aš pats save.

Paskui pasakė:

– Ale to u pana szkorbut! (Bet juk jūs sergate skorbutu!)

Papjaustė ant lėkštutės svogūnų, česnakų, citrinos, padėjo šaltos, bet tikros – o, dangiška palaima! – mėsos kotletą, privertė išgerti pusę stiklinės degtinės. Išeinant į vatinuko kišenę prikišo česnako skiltelių, įdavė maišelį svogūnų ir citrinų.

Akyse tapo šviesiau. Gal dėl vitaminų, o gal todėl, kad pusvalandis kapitono kajutėje priminė, jog yra ir kitas pasaulis, į kurį kada nors grįšiu.

Dirbau dar du mėnesius, kol baigėsi pusmečio sutartis. Jos nepratęsiau. Bet norinčiųjų likti vandenyne netrūko, tarp tokių buvo ir kapitonas Dauknys. Jam buvo tas pats, kur dirbti – sausumoj ar jūroj, per audrą ar per štilį.

Mudviem taip nė sykio ir neteko pasikalbėti. Kartą su nežinia kokiu reikalu pasibeldžiau į jo kajutės duris. Į mano „Labas“ piktai atrėžė: „Ko reikia?“ Gal manė, kad lengvatų prašysiu.

Pasibaigus sutarčiai gavau nurodymą persėsti į VZT, plaukiantį Klaipėdon.

Buvo gruodžio pabaiga. Apsiblaususioje pasąmonėje švystelėjo prisiminimai – Naujieji metai, tostai, bučiniai. Apie bučinius ir apskritai apie intymius dalykus tikri jūrininkai laive niekada nesikalba ir atsiminimais nesidalija, nors sausumos žmonės mano kitaip. Laive vyrai vienas kitą supranta be žodžių, o pliurpaliai greitai nutildomi. Bet praplaukus Drogdeno švyturį, paskutinį Zundo sąsiauryje, ir atsidūrus ant Baltijos jūros slenksčio tie atsiminimai vėl išplaukė iš atminties gelmių.

Pasitarę nuėjome pas kapitoną ir paprašėme leisti pakelti bizanę – trapecinę laivagalio burę. Ji beveik nenaudojama, tad brezentas buvo prarūdijęs, skylėtas. Mums tai buvo nė motais – svarbu, kad laivas greičiau plauktų. Tačiau ir to pasirodė per maža, tad paprašėm leisti pakelti kaip burę ir triumo brezentą. Kapitonas neprieštaravo. Jis irgi labai norėjo iki Naujųjų grįžti namo. Mechanikai savo ruožtu padidino variklio apsukas – dyzelis net daužėsi.

– Nieko, – juokavo vyrai. – Klaipėdoje paremontuosime.

Sutemo anksti. Baltija mus pasitiko tokia, kokia visada būna gruodį: ledinis lietus, stiprus vakaris, sluoksniuota migla.

Greitai pasidarė nebeaišku, koks mūsų laivo greitis, kokio stiprumo vėjas ir apskritai į kurį šoną mus nunešė. Apskaičiuoti, kur atsidūrė laivas, buvo neįmanoma, nes žvaigždžių nesimatė, pelengatoriai ir lokatoriai anais laikais buvo netobuli, o po kelerių darbo Atlanto vandenyne metų beveik išėję iš rikiuotės, rodė vien angeliukų šešėlius.

– Nuimt tuos skudurus! – sukomandavo kapitonas, tarytum jie būtų buvę iškelti be jo sutikimo. – Kas leido įjungt avarinį greitį?

Dyzelinis variklis kiek pritilo. Paskui įjungėme tifoną – sireną, skirtą signalizuoti per rūką. Ištęstas gomurinis „Tu-u-u-u“ jūrine kalba skelbė: „Esu čia, čia, aš plaukiu.“ Patūtuojam ir klausom ištempę ausis – gal koks laivas atsilieps.

Tapo akivaizdu, kad kapitonas nebežino, kur esame. O kai šitaip, nebeaišku, ir kur link plaukti. „Pasiklydę migloje“ – tos sąvokos jūreiviai nekenčia nuo senų senovės.

„Tu-tu-tu-u“ vėl rikteli laivas – ir vėl tyla. Niekas neatsiliepia. Tik aplinkui šniokščia vanduo. Nespėsime. Naujuosius metus artimieji sutiks be mūsų.

Kapitonas nusiuntė vieną jūreivį į laivo priekį.

– Žiūrėk ir klausyk! Jei ką nors pamatysi, rėk ir skambink varpu!

Laivo priekyje visada kabo varpas.

Po dviejų valandų atėjo mano eilė budėti. Buvo jau vidurnaktis. Spoksau išplėtęs akis, ar nesušmėžuos kokio nors laivo ugnys. Rūkas drauge su vėju ir baltakepurėm bangom tapo čiurlioniškus paveikslus.

Atėjo pamaina. Atidaviau vyrukui kailinius ir nuėjau vakarienės. Virėjas buvo piktas, mat jam teko manęs laukti.

– Ką valgysi? Makaronų su šiukšlėm ar grikių?

Makaronai su šiukšlėm – tai makaronai su konservuotos mėsos pabirom. Ne kažin kokio gardumo.

– Ir to, ir to.

– Arba grikiai, arba makaronai. Rinkis.

– Juk po valandos kitos būsim Klaipėdoj. Vis tiek viską už borto išversi.

– Nėr čia ko! Kaip visiems, taip ir tau.

Prisikroviau į lėkštę makaronų, stovėdamas kabinu šaukštu. Logeryje retai valgai sėdom, mat ant stalo lėkštės nepasidėsi – lakstys. Jeigu sriubą srebi, tai dubenėlį turi kraipyti atkartodamas laivo siūbavimą, o pats stovi kojas sulenkęs per kelius. Kajutkompanijoje (laivo valgomajame) net puodas su koše būdavo virvėmis pririštas, kad neslankiotų.

Spėjau praryti porą šaukštų, kai staiga pasigirdo duslus garsas, ir laivas net sudrebėjo. Kažkas sudžeržgė, variklis nutilo, užgeso elektra.

Spėkite, ką padariau?

Vėliau kelerius metus girdėjau jūreivius baruose apie tą mano poelgį pasakojant, tik jau buvo užmiršta, kuriam taip nutiko ir kokiame laive. Net man pačiam pasakojo.

Juodoje tamsoje aš paskubomis puoliau ryti makaronus.

Man tai atrodė labai logiška. Tuojau atsidursime vandenyje. Tokioje šaltoje jūroje, kokia ji buvo tuo metų  laiku, žmogus išlieka gyvas 14 minučių. Visi kiti pavalgę, jie išsilaikys ilgiau. O aš alkanas.

Tai nebuvo ilgi apmąstymai, tiesiog tokia reakcija. Na, ir komanda sau: tik nepradėk panikuoti.

Beje, toks įprotis paskui labai pravertė. Po trisdešimties metų, man jau dirbant „Gimtajame krašte“, kai Mitkinas, tada antrasis CK sekretorius, iškviesdavo „ant kilimo“ ir imdavo svaidyti žaibus su perkūnija, žiūrėdavau į jį ir galvodavau: tegul plėšosi, blogiau negu logeryje nebus. Nė karto neišgąsdino.

Dunkst – vėl trenkė į dugną, dar sykį ir dar.

Patamsyje nusigavau iki įkypai pasvirusių laiptų ir apgraibom užkopiau į denį. Degė avarinis deglas, vyrai triūsė prie gelbėjimo valčių, kurių laikikliai, žinoma, buvo užrūdiję. Kiti ruošė metalinį tuščiavidurį plaustą, visi rėkavo taip, kad nieko negalėjai suprasti. Laivuose toli gražu ne visada dirba užsigrūdinę jūrų vilkai.

Užsivilkau gelbėjimosi liemenę.

Laivas užplaukė ant povandeninių uolų ir buvo aišku, kad bangos jį tuoj sudaužys į šipulius, atsidursime vandenyje ir galėsime pradėti skaičiuoti savo 14 minučių.

Bet mums buvo paruošta naujametinė dovana.

Dunksėjimai į dugną darėsi retesni ir silpnesni. Mechanikai išdrįso nusileisti į mašinų skyrių ir nustebę pranešė, jog ten vandens nėra. Jie netgi įjungė avarinį generatorių. Perkrypusiame logeryje užsidegė šviesos.

Negalėjo taip būti. Pakrautas laivas su milžiniškais dyzeliniais varikliais, kuro ir vandens atsargomis, triumas prigrūstas statinių su žuvimi, bangų iškeliamas ir svaidomas į uolas smūgiams atsparus tiek, kiek kalėdinis žaisliukas. Povandeninės uolos net ledlaužius suaižo.

Įjungėme prožektorių. Vėjas buvo kiek praplėšęs rūką ir ilgas siauras prožektoriaus spindulys atsirėmė į kažin ką, juoduojantį tolumoje.

Maždaug už pusantro kilometro nuo mūsų driekėsi balto smėlio juosta  ir žalias miško ruoželis. Neringa!

Baltijos dugnas ir jos krantai uolėti. Tačiau Lietuvos pakrantėje, tarp Nidos ir Smiltynės, yra smėlėto dugno liežuviai. Neįtikėtina, bet mes pataikėme ant vieno jų. Todėl, kai rytą atplaukė penki gelbėtojų laivai, jie negalėjo prie mūsų priartėti – kairėj ir dešinėj buvo akmenys. Mūsų logeris sėdėjo ant dugno smėlio tarsi ant sofos.

Laivas buvo išlaisvintas tik po dviejų savaičių, mat reikėjo iškrauti statines, išpumpuoti kurą, vandenį. Bet pirmiausia gelbėtojams perdavėme tris mūsų ligonius.

Vienas tų vyrų nesikirpo nagų nei barzdos, nėjo valgyti ir negalėjo žiūrėti į žmones. Kitas irgi nelipo iš gulto, visą kelią dainavo latviškas dainas. Klaipėdoje jo laukė greitoji, atsiųsta iš Rygos. Trečias buvo pusė bėdos, net padėdavo dirbti, tik po nosim murmėdavo eilėraščius ir vis pasakodavo, kad jis – Maironio sūnus.

Jie iš Klaipėdos buvo išplaukę ne su mano pamaina ir net nesu ankstyvesne, o prieš tris pamainas. Kiekvieną kartą grįžusius iš jūros juos ištikdavo „jūreivio sindromas“.

Po tokio sunkaus darbo jūroje, paklusnumo, monotonijos, krante staiga tampi visiškai laisvas. Tau būtina atsigriebti. Turi tapti dideliu, reikšmingu. Tau po kojomis tvirta žemė, vien nuo to galva

sukasi. Pinigų turi gausybę, kelis virvutėmis perrištus banknotų paketus. Iš kažkur atsiranda žvitraakės panelės ir labai daug visų rūšių alkoholio. Tada reikia visą restoraną pavaišinti. Kai važiuoji, būtina bent penkis taksi iškviesti. Į vieną įmeti savo kepurę, į kitą – švarką, dar kituose prisigrūdę nepažįstamų draugų – ir visi į Palangą šampano.

Viltys pakeisti gyvenimą būdavo prašvilpiamos per savaitę. Nelikdavo pinigų nė išsipagirioti. Tada jūreivis nugvelbdavo ryšulėlį žuvies, suvyniodavo į laikraštį – neš į turgų paslėpęs po drabužiais,

bet prie vartų įkliūdavo sargybai. Valdybai – negarbė, jai reikia gražios statistikos. „Baudą išskaitysim iš uždarbio“, – pareikšdavo viršininkai ir pamėlusį nuo gėrimo jūreiviuką įsodindavo į pirmą jūron išplaukiantį logerį. Po pusmečio grįžus į krantą viskas pasikartodavo iš naujo.

Vilniuje išsipėriau pirtyje, švariai apsirengiau, mama sočiai pavalgydino. Nieko neklausinėjo, tik žiūrėjo tarsi pirmą kartą mane matydama.

Rytą sėdau prie stalo ketindamas pradėti rašyti, bet nieko neišspaudžiau. Mėginau visą savaitę. Nieko.

Nutylėti apie žmonių menkinimą, savanorišką vergovę būtų buvę melas. Rašyti teisybę – literatūrinio gyvenimo pabaiga. Na, išstenėjau kelis apsakymus: bangos, vėjai, jūreivių ryžtas… Nelabai jais didžiuojuosi.

Vis dar buvau naivus. Maniau, kad graži, gryna tiesa toje „mūsų“ valstybėje vis dėlto yra. Tik aš kol kas nemoku jos rasti. Vadinasi, privalau geriau ieškoti.