Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Delfi rašo:

Vokietijoje kunigai nelaidos krikščioniškai ir neteiks jokių sakramentų, išskyrus ligonio patepimą, tiems, kurie nemoka mokesčio bažnyčiai. Ten gyvenantys ir mokesčio nemokantys lietuviai negalės tuoktis ir krikštyti vaikų ir grįžę į Lietuvą.

[...]

Vokietijoje katalikų bažnyčios hierarchai nusprendė krikščioniškai nelaidoti ir neteikti jokių sakramentų, išskyrus ligonio patepimą, tikintiesiems, kurie nemoka bažnyčios mokesčio. Jis siekia 8 arba 9 procentus pajamų mokesčio. Norintys išvengti mokesčio turi oficialiai atsisakyti Bažnyčios.

Lietuvoje būtina įvesti tokį mokestį (ir panaikinti bažnyčių ir kunigų finansavimą iš bendro katilo). Jis turėtų keletą privalumų:

• savo bažnyčias išlaikytų tikintieji
• netikintieji nebūtų verčiami išlaikyti pramanus skleidžiančių tipų
• statistika rodytų labiau realybę atitinkančius skaičius: atsisijotų, kas – tikintieji, o kas – visgi netikintieji

Delfi rašo:

Tyrimas parodė, kad ateizmas labiausiai paplitęs Skandinavijoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje ir kad tikėjimas Dievu bendrai visame pasaulyje, išskyrus Rusiją, Slovėniją ir Izraelį, nyksta.

Ataskaitoje sakoma, kad tvirčiau Dievu tiki pagyvenę žmonės. Vidutiniškai 43 proc. respondentų, kurių amžius – 68 metai ar daugiau, yra tvirtai įsitikinę Dievo buvimu. 27 metų ir jaunesnių žmonių grupėje tokių yra vos 23 procentai.

„Lyginant amžiaus grupių skirtumus, (matyti), kad didžiausias tikėjimo Dievu padidėjimas dažniausiai įvyksta tarp tų, kurių amžius – 58 metai ar daugiau“, – sakė Tomas Smithas, kuris ir parašė minimą ataskaitą „Belief About God Across Time and Countries“.

„Tai rodytų, kad tikėjimo Dievu padidėjimas ypač tikėtinas vyriausių (žmonių) grupėse, galbūt, reaguojant į didėjančią mirties nuojautą“, – sakė T.Smithas.

Gan įdomu, tai, kad krikščionių pasaulyje pasak kito tyrimo daugėja, o pasak šito tyrimo tikinčių dievu – mažėja.

Man ne vieną kartą teko stebėti diskusijas (tiek gyvai, tiek internete), kuriose žmonės pirmą kartą išgirdo apie kokios nors religijos teiginius ar garbinimo formas ir reagavo taip: „Kokios nesąmonės! Kaip kas nors gali tikėti tokiais niekais.“

Mane tokia reakcija kiek šokiruoja ir kiekvienu atveju bandau žmonėms priminti, kad jie turėtų apsidairyti ir pažiūrėti į mus nuo vaikystės supančias religijas ir jų ritualus, kurie yra tokie pat kvaili, nesąmoningi ir idiotiški. Tik tiek, kad mes nuo vaikystės esame pripratę prie to, kad daug žmonių jais tiki, kad jie pastoviai kartojami iš visų pusių, kad jų naujumas ir idiotikumas nebeatrodo tiesiog prarado naujumo faktorių ir nebesukelia tokių reakcijų.

Pratimas (ypač žmonėms save vadinantiems katalikais)

Pabandykite įsivaizduoti, kad niekad negirdėjote apie jokius dievus, jokias sielas, jokias antgamtines būtybes ir šiandien pirmą kartą išgirdote apie tai, kuo tiki katalikai ir apie jų atliekamus ritualus.

Bernardinai skelbia apie Romos katalikų ir Rusijos ortodoksų vadovų susitikimą:

Rugpjūčio pabaigoje lankydamasis Serbijoje metropolitas Hilarionas, paklaustas apie katalikų ir ortodoksų santykius, vietos dienraščiui „Politika“ sakė, jog laikui bėgant tampa vis akivaizdžiau, jog ortodoksai ir katalikai privalo bendradarbiauti gindami tradicines moralines vertybes šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje. Abiejų Bažnyčių nuostatos daugelio šiandieninių iššūkių atžvilgiu – globalizacijos, liberalios sekuliarizacijos, šeimos vertybės blukimo – yra artimos ir panašios. Abi Bažnyčios turi kartu kalbėti apie abortą, eutanaziją ar medicininius-biologinius eksperimentus, nesuderinamus su pagarba žmogaus orumui.

Pasak metropolito, vis svaresne tampa krikščionofobijos problema – krikščionių žmogaus teisių nepaisymas dėl jų religinės priklausomybės. Deja, dabartinėje Europoje galima stebėti atvirai skelbiamas antireligines nuostatas, bandant kai kurioms politinėms jėgoms išstumti religiją iš viešojo gyvenimo į privataus gyvenimo sferą. Ir čia abiejų Bažnyčių sutarimas yra svarbus.

Ką manau apie žmogaus orumą?

Žmogaus orumas yra labai svarbu. Žmogaus orumo sąvoka apima daug dalykų. Vienas iš jų – proto ir mokslo pasiekimų naudojimas spręsti problemoms. Deja, įvairios religijos be perstojo kovojo ir tęsia kovą prieš žmogaus orumą. Štai, kad ir šis aukščiau paminėtas susitikimas:

• jie nori kovoti, už tai, kad į netiesos skleidimą būtų žiūrima teigiamai (prieštarauja žmogaus orumui, skatina nenaudoti proto ir mokslo)
• jie nori kovoti, už draudimus žmonėms naudotis mokslo ir medicinos pasiekimais spręsti problemoms ir gerinti gyvenimo kokybei (skatina nespręsti problemų, kurias galime išspręsti)

Aš suprantu, kad visokio kirpimo tikintiesiems labai norisi monopolizuoti sąvoką „žmogaus orumas“, bet žmogaus orumas yra sekuliari sąvoka. Orumas yra oraus žmogaus būklė. O „orus“ žodyne apibrėžiamas, kaip „turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę“.

Tad, krikščionims siūlau nesisavinti sąvokų, o visiems kitiems tik priminsiu – tikėjimas niekais menkina žmogaus orumą.

Delfi praneša, kad Lietuvoje atsiranda dar vienas judėjimas pasisakantis “už tradicinę šeimą”.

Nejučiom į galvą įkyriai lenda šitas komiksas:

• Mes ne prieš vienos lyties asmenų vedybas, mes už tradicinę santuoką.
• Mes ne prieš juodaodžius, mes tik už tradcinę vergovę.
• Mes ne prieš moteris, mes tik už tradicines lyčių roles.

Kadangi net pora tikinčiųjų pasigedo straipsnelio apie šią studiją, tai teks pacituoti Lietuvos rytą:

Dviejų Oksfordo universiteto profesorių vadovaujama studija, kuriai atlikti prireikė 1,9 mln. svarų sterlingų, atskleidė, jog žmogus iš prigimties linkęs tikėti į Dievą. Bet mokslininkų teigimu, išsivysčiusių valstybių didelių miestų gyventojams tikėjimas į Dievą nėra toks būdingas kaip primityvesnėmis sąlygomis gyvenantiems žmonėms.

[...]

Paaiškėjo, jog vaikams iki penkerių metų pasaulį interpretuoti gerokai paprasčiau tikint nežemiškų būtybių egzistavimu, mat žmonių nustatytų taisyklių kontroliuojamą pasaulį tokio amžiaus vaikui perprasti pernelyg sudėtinga.

[...]

Anot R. Triggo, bet kurios religijos krizės neabejotinai yra laikinos, nes atrodo, jog žmogus iš prigimties linkęs į tikėjimą neįprastų galių turinčiomis būtybėmis, protu nesuvokiamais reiškiniais, pomirtiniu ar ankstesniu gyvenimu, ir anksčiau ar vėliau šis polinkis išryškėja net ir tuo atveju, jei yra slopinamas iš šalies.

Ką manau?

Žmonės iš prigimties yra linkę persivalgyti ir turėti regėjimo sutrikimų. Iš prigimties žmonės nemoka kalbėti skirtingomis kalbomis, neišmano daugelio dalykų ir nesugeba tinkamai atskirti priežastingumo ryšių. Visų šių dalykų reikia mokytis.

Tai, kad visos šios bėdos yra įgimtos ir persekioja žmoniją per amžius, nereiškia, kad reikia džiūgauti dėl tokios prigimties. Absoliučią daugumą šių problemų galima ištaisyti švietimu bei įvairiausių mokslų pagalba.

Džiūgaujantys dėl to, kad žmonėms tikėjimas yra įgimtas, džiūgiasi ne kuo kitu, o tik tuo, kad neišmanymas ir patiklumas yra įgimti.

Skeptikams

Manau, kad ši studija mums neparodė nieko naujo – apie tai, kad žmonės yra prietaringi, kad tingi mokytis mąstyti ir kad daro krūvas loginių klaidų išmano kiekvienas skeptikas. Ši studija tik primena, kad mums, skeptikams, darbo nepritrūks, ko gero, niekada. Žmones reikės mokyti ir mokyti. Žmonėms vis reikės pirštu rodyti į visas tas kvailystes, kuriomis jie tiki.

Nuoroda

• Straipsnis angliškai iš Oksfordo svetainės (manyčiau, kad kiek tikslesnis, nei Lietuvos ryto vertimas)

Šiandien susiradau įrašą bloge Apostazė apie šiųmetinį gyventojų surašymą.

Visų pirma kviečiu visus žmones, tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius atsakyti į šį klausimą nemeluojant.

Jeigu esate auklėtas pagal katalikų katekizmą, tačiau nepritariate katalikų dogmoms (pvz. netikite, kad per mišias valgote Jėzaus kūną ne perkeltine, o tiesiogine prasme arba nepritariate celibatui) arba manote, jog katalikų vadovybė elgėsi neteisingai slėpdama kunigų vykdytus vaikų prievartavimus, tai ir atsakykite, kad esate nedenominacinis krikščionis. Jeigu esate laisvamanis ar netikintysis, atsakykite, kad nepriklausote nė vienai religijai.

Jeigu esate netikintis – nerašykite, kad priklausote džedajams ar pastafarams, taip tik iškraipysite ir šiaip realybę nelabai atitinkančius duomenis.

Taip pat, šis klausimas nesuteiks jokio normalaus vaizdo apie tai, kuo žmonės tiki. Nė vienai religijai nepriklausantys žmonės dažnai būna tikintys. Krūva netikinčių žmonių gali priskirti save vienai ar kitai religinei bendruomenei vien dėl to, kad jie auklėti pagal tos religijos tradicijas. Ir, galų gale, tėvai savo vaikus įrašo į savo religiją, nepaisant to, kad tai analogiška pažymėti savo penkiamečius vaikus kaip koservatorius ar socialistus.

Tikintieji diskutuodami apie religijas taip ir nesuvokia esmės:

Mokslas yra geriausias mūsų turimas įrankis formuoti patikimus įsitikinimus apie pasaulį, tačiau jis skiriasi nuo religijos ne tuo, jog atskleidžia paprastą tiesą, kurią religijos pridengia kliedesiais. Tiek mokslas, tiek religija yra simbolinės sistemos, tarnaujančios žmogaus poreikiams – mokslo atveju, gebėjimui numatyti ir valdyti. Religijos pasitarnavo daugeliui tikslų, tačiau pats svarbiausias iš jų – prasmės poreikis.

Esmė – paprasta: religijos skleidžia netiesą.

Jeigu jūs savo prasmės poreikį grindžiate melu, tai sunku jums net ir palinkėti išsiaiškinti tiesą. Žmogui turėtų būti gan skaudi krizė suprasti po kelių dešimčių metų, kad jo gyvenimas grįstas nieko vertais religiniais pramanais.

Lietuvos rytas rašo:

“Draugams paprašius būti jų vaiko krikštatėviu, buvau nuėjęs tuo reikalu į maldos namus, tada, prisimenu, gavau nuo kunigo barti už tai, kad neužeinu šiaip kada, nepaklausiau jo, ar jis kada užeina į parodas, kurias rengiu, pažiūrėti mano paveikslų, ir nežinau, ar galėčiau jį barti”, – naujoje savo knygoje ironizuoja dailininkas Marius Jonutis.

Komentatorius rašo:

Į bažnyčią einama ne pas kunigą, o pas Dievą. Tai ponui Jonučiui kunigas ir norėjo pasakyti. O save išsikelti iki Kūrėjo lygio ir reikalauti, kad į asmeninę parodą ateitų kaip į bažnyčią einama pas Dievą – šventvagystė.

Ką manau?

Į bažnyčią skirtingi žmonės eina skirtingų dalykų. Netikintys žmonės eina ten architektūros pažiūrėt, paspoksoti į visokius ritualus atlikinėjančius mulkius ar palaikyti savo artimųjų jiems svarbiomis progomis (vestuvės, krikštynos, laidotuvės).

Suprantu, kad tikintiesiems bet kokios kitos darbo ar renginio vietos palyginimas su bažnyčia gali pasirodyti įžeidus. Bet tai ne dėl to, kad bažnyčia yra nesulyginama su paroda ar biuru, o dėl to, kad tikintieji yra prisigalvoję visokių niekų trukdančių jiems atlikti tokius palyginimus. Jeigu aš tikėčiau, kad mano biure gyvena nykštukai, irgi piktinčiausi, kad žmonės į darbą ateina tik kaip į darbą, o ne su nykštukais kalbėtis…

Taip pat, reikėtų pastebėti, kad tas „susilyginimas su dievu“ irgi būna tik tikinčiųjų galvose – netikintieji nelygina savęs su dievais. Net jeigu tikėtume tokiom antgamtinėm, piktom, niekšiškom, pagiežingom, ksenofobiškom būtybėm, kaip krikščionių ar musulmonų dievas, tai tikrai nenorėtume nusileisti iki jų lygio.