S. Tamkevčius Bernardinuose paskelbė savo rašinėlį apie tai, kodėl valdiškose mokyklose turi būti leidžiama kabinti kryžius. Tad čia, mano atsakymas jam:
2009 m. lapkričio 3 dienos Europos žmogaus teisių teismo sprendimas drausti religinių simbolių, įskaitant Nukryžiuotojo, naudojimą viešuose pastatuose kelia nerimą dėl galimų šio sprendimo pasekmių mūsų tautos kultūrai, identitetui, tradicijoms ir laisvei. Toks teismo sprendimas sukuria pavojingą precedentą, kai tarptautinės institucijos primeta kultūrų ir tradicijų įvairove pasižyminčioms valstybėms bei visuomenėms tam tikrą „uniforminę“ vertybių sistemą, atspindinčią tik vienos pakraipos pasaulėžiūrą. Minėtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas verčia atkreipti dėmesį į religijos laisvės, valstybės ir Bažnyčios atskirumo, individualių ir kolektyvinių žmogaus teisių klausimus.
Ne, meluoji Tamkevičiau. Draudimas brukti religiją per valstybines institucijas neriboja religijos laisvės, jis tiesiog suteikia daugiau religijos laisvės žmonėms, kurie nori būti laisvi nuo krikščionybės – pvz. ateistai, musulmonai, budistai ir kt.
Tauta ir visuomenė negali egzistuoti be kultūros ir tradicijų. Būtent kultūra ir tradicijos suteikia visuomenei ir tautai savitumą ir tapatybę. Tuo tarpu kultūra ir tradicijos visuomet yra susiję su tam tikromis toje visuomenėje priimtomis vertybinėmis ir moralinėmis nuostatomis, kurios dažnai turi religines šaknis. Kultūrą grindžiančios vertybinės nuostatos negali būti atskirtos nuo kultūros tuo pat metu nesunaikinant pačios kultūros. Savo vertybinių bei moralinių šaknų netekusi kultūra neišvengiamai praranda savo gyvybingumą ir ilgainiui sunyksta.
Tamkevičiau, maišai sąvokas. Religiniai prietarai ir kultūra yra visiškai skirtingi dalykai. Krikščioniškasis kryžius tėra prietarų reklama ir su tradicijomis neturi nieko bendro.
Tauta negali būti laisva, jei ji neturi galimybės privačioje ir viešojoje erdvėje puoselėti savo tradicijų, kultūros ir naudoti šią kultūrą bei tradicijas išreiškiančių simbolių. Tai puikiai suvokė okupantai, siekiantys užgniaužti tautos laisvę, palaužti jos dvasią bei susilpninti tautinę savimonę. Dar visai neseniai mūsų tautai teko išgyventi laikus, kuomet tautiniai, valstybiniai ar religiniai simboliai viešojoje erdvėje buvo naikinami, o jų naudojimas persekiojamas.
Tamkevičiau, niekas nedraudžia privačioje ar viešoje erdvėje naudoti religinių simbolių. Tu gi tik kovoji už teisę reklamuoti savo religiją už valdiškus pinigus.
Šiandien dažnai visuomenės, bendruomenės bei tautos teisė puoselėti savo identitetą, kultūrą, tradicijas, religiją yra bandoma supriešinti su individualiomis žmogaus teisėmis. Tačiau neturi būti pamirštama, kad žmogaus teisės neegzistuoja „beorėje“, vertybiškai neutralioje erdvėje. Jos visuomet egzistuoja konkrečiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Žmogaus teisė puoselėti savo kultūrinį, tautinį, religinį identitetą netektų prasmės, jei nebūtų gerbiama konkrečių tautinių, religinių, pasaulėžiūrinių grupių teisė laikytis savo vertybių, tradicijų ir jas puoselėti. Todėl individualios žmogaus teisės neturi būti įgyvendinamos paneigiant tautos ar bendruomenės teisę puoselėti ir augančiai kartai perduoti jos identitetą, sudarantį kultūrinį bei tradicinį paveldą. Prioriteto suteikimas egocentriniam individualizmui, kuomet individui leidžiama pasinaudojant teisiniais instrumentais apriboti bendruomenės ar visuomenės teisę puoselėti tam tikras vertybes bei tradicijas vien todėl, kad kažkas joms nepritaria ar yra jų trikdomas, neprisideda prie tikros žmogaus teisių plėtros.
Hm… kam derėtų teikti prioritetą – žmogui ar kvailumo reklamai už valdiškus pinigus? Sunkus pasirinkimas…
Dažnai viešosiose diskusijose minimas valstybės ir Bažnyčios atskirumas nereiškia, kad religiniai simboliai ir tradicijos, sudarančios valstybėje gyvenančios ir valstybę kuriančios tautos kultūrinio paveldo bei identiteto dalį, turi būti pašalintos iš viešų erdvių, įstaigų ar mokyklos. Visa kas sudaro mūsų tautos kultūrinį paveldą turi teisę būti puoselėjama visuomenėje, valstybėje ir mokykloje. Neįmanoma vienu metu pasisakyti už nacionalinės kultūros puoselėjimą ir tuo pat metu uždrausti naudoti tą kultūrą išreiškiančius simbolius. Uždraudusi naudoti religinius simbolius mokyklose, visuomenė prarastų galimybę perduoti tų simbolių išreiškimo tapatybę ir vertybes būsimai kartai, tuo pačiu rizikuodama prarasti savo tapatybės šaknis bei identiteto išsaugojimo ateityje perspektyvas.
Mokyklose vaikus reikia mokyti, o ne kvailinti. Kryžių kabinimas mokyklose vaikams simbolizuoja tai, kad tikėjimas visokiais religiniais paistalais yra priimtina, tai, kad dėl kažkokių priežasčių tai, kas yra pramanas yra sulyginama su kitais, mokykloje mokomais dalykais
Mokyklose kvailumas ir tikėjimas pramanais neturėtų būti reklamuojamas!
Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pasaulietinės valstybės principas nereiškia, jog valstybė turi būti priešiška tautos istorinio bei kultūrinio paveldo dalimi esantiems religiniams simboliams ar religinių tradicijų puoselėjimui viešojoje erdvėje. Reikalavimas iš viešosios erdvės ar mokyklų pašalinti religinius simbolius nerodo, kaip kartais mėginama teigti, valstybės neutralumo bei neužtikrina tikro pliuralizmo. Toks reikalavimas tik rodo, kad prisidengiant neutralumo ir pasaulietiškumo šūkiais prioritetas atiduodamas ateistinei pasaulėžiūrai bei sekuliarizmo ideologijai.
Ne, Tamkevičiau, kryžiaus nebuvimas klasėje tereiškia, kad iš mokyklų bus pašalinta viena iš krikščionybės reklamos priemonių. Taip, tai susiję su sekuliarumu – valstybė verčiama nekelti nė vienos religijos ar ideologijos aukščiau kitų: islamo, budizmo, pagonių, sekuliaraus humanimzo ir kt.
Nukryžiuotasis simbolizuoja paties Dievo, tapusio tikru žmogumi ir atidavusio savo gyvybę vardan žmonijos ateities, meilę kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo tautybės, rasės, lyties, amžiaus, padėties. Kryžiaus simbolis liudija Dievo žmogaus asmens vertę Dievo akyse. Būtent ant žmogaus, kaip asmens sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą sampratos pagrindo susiformavo Europos kultūra bei Vakarų civilizacija. Kryžiaus simbolio buvimas viešojoje erdvėje bei ugdymo įstaigose liudija šias Europos, o kartu ir mūsų tautos kultūros šaknis. Pamatinis religijos laisvės principas reiškia laisvę išpažinti pasirinktą religiją, jos laikytis ir ją skleisti. Tačiau pats kryžiaus buvimas viešojoje erdvėje negali jokio asmens priversti priimti tikėjimą, apriboti jo laisvę išpažinti kitą religiją ir ją skleisti. Todėl nerimą kelia Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, pakeičiantis religijos laisvės sampratą ir sukuriantis iš esmės naują „žmogaus teisę“ nebūti trikdomam nepatinkančių religinių simbolių. Tokio precedento įtvirtinimas reikštų, jog kiekvienas individas, nepatenkintas krašto, kuriame gyvena kultūrą atspindinčiais simboliais, be pagrįstos priežasties galėtų kelti bylą prieš valstybę Europos žmogaus teisių teisme.
Tamkevičiau, tai, kad tau nukryžiuotasis simbolizuoja meilę, nereiškia, jog kitiems, tai simbolizuoja tą patį. Kitiems žmonėms, nukryžiuotasis gali simbolizuoti krikščionybės primetimą, dar kitiems – tikėjimo pramanais triumfą prieš racionalumą. Simboliai ir yra simboliai – jie skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus, tad nereikia jų brukti visur.
Todėl sveikiname Lietuvos Vyriausybės sprendimą kartu su kitomis šalimis palaikyti Italiją Europos žmogaus teisių teisme, dalyvaujant trečiąja šalimi bei siekiant apginti valstybių ir tautų teisę puoselėti savo kultūrą, pasirinktas tradicijas ir vertybes. Europa gali išlikti tik jei bus gerbiama ją sudarančių tautų laisvė puoselėti savo kultūrą ir krikščioniškas kultūros šaknis.
Tad apmaudu, kad Lietuvos Vyriausybė imasi kovoti prieš žmogaus teises.
Komentarai (49) 
