Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Ar žinote, kodėl turi būti draudžiama sunaikinti nepanaudotus embrionus? Ogi todėl, kad visokie mulkiai bijo degti pragare:

Kita vertus, kai degsiu pragare už tai, kad šiandien tylėjau ir pasyviai stebėjau, kaip griaunamas žmogiškumas mano valstybėje, ar tada kuris nors ateisite užpūsti ugnies po tuo deguto katilu? Tikrai ne. Nes aš Jums nerūpiu, kaip ir daugelis kitų.

Ką manau?

Kaip ir visada, remiantis neteisinga informacija, teisingus sprendimus priimsite tik per klaidą. Tikėjimas pragaru, rojum ir visais kitokiais niekais tikrai nepadės priimti teisingo sprendimo.

Tad, jeigu tikite dievu, nykštukais, pomirtiniu gyvenimu, pasakojimais apie ateivius, homeopatinių vaistų veikimu ar bet kokiu kitu antimoksliniu dalyku, nesikiškite į sprendimų priėmimą, o eikitės mokytis ir aiškinkitės, kodėl pradėjote tikėti tokiais kvailais dalykais. Kone visais atvejais išsiaškinsite, kad tikėjimo pagrindas – ne įrodymai, o visokiausi dalykai skatinantys daryti mąstymo bei argumentavimo klaidas.

Priminimas tikintiesiems

Nebijokite mirties, nustojus veikti smegenims jūs išnykstate. Jūsų niekas nekankins pragaruose. Jūs nenuobodžiausite skaistykloje. Jūs neatgimsite drugeliu. Jūs išnyksite. “Jausitės” taip pat, kaip jautėtės prieš gimdami.

Delfi rašė:

„Man smegenys yra tarsi kompiuteris, kuris nustos veikti tuomet, kai pradės gesti jo detalės. Sugedusiems kompiuteriams nėra nei dangaus, nei gyvenimo po mirties. Tai yra pasaka tiems žmonėms, kurie bijo tamsos“, – sako jis.

Krikščionims: nebijokite mirties, po mirties jūsų tikrai niekas nekankins jokiuose pragaruose (o į rojų net ir savo pasakom tikėdami, ko gero, nesitikite pakliūti, nes akivaizdu, kad pagal savo dievo paliepimus gyventi nesugebate).

Alfa.lt praneša:

JAV šaudykloje filmavimo kameros įamžino kraupų vaizdą, kai pamišusi Marie Moore įrėmė revolverį į nieko neįtariančio sūnaus Mitchello galvą ir nuspaudė gaiduką. Vėliau moteris nusižudė.

M. Moore, maniusi, kad ji yra antikristas, nusivedė dvidešimtmetį sūnų į šaudyklą „Shoot Straight“ Kaselberio mietelyje Floridoje, rašoma dailymail.co.uk. Vaikinui pradėjus popietinę šaudymo treniruotę, 44 metų motina nusitaikė jam į pakaušį ir nušovė.

Ką manau?

Religija plaudama smegenis psichiškai nestabiliems žmonėms juos visiškai sužlugdo. Nieko nuostabaus, kad žmogui prastai sugebančiam atskirti tikrovę nuo pramanų religija gali būti ypač pražūtinga.

CNN praneša:

Ria Ramkissoon, Marylando valstijoje (JAV) gyvenanti moteris, religinės sektos (One Mind Ministries) narė, prisipažino badu numarinusi savo sūnų Javon, bet reikalavo, kad kaltinimai būtų panaikinti, kai jis prisikels iš numirusių.

Ria Ramkissoon ir keletas kitų asmenų kaltinami tuo, kad nedavė maisto Javon’ui tada, kai sektos lyderė paskelbė, jog berniukas yra demonas, kai šis pavalgęs atsisakydavo sakyti „amen“. Ria pristodavo prie jo kiekvieną dieną bandydama įtikinti jį tarti „amen“. Galų gale sektos lyderė įsakė atskirti motiną nuo berniuko.

Manoma, kad berniukas mirė 2006 metų gruodį. Sektos lyderė liepė paskelbė visiems, kad Dievas prikels Javon’ą iš numirusių. Javon’as buvo paliktas kambaryje daugiau nei savaitę, tačiau iš numirusių neprisikėlė.

Ką manau?

Tikėjimas stebuklais prie gero nepriveda.

Padėka

Ačiū, MaikUniversum, pasiūliusiam nuorodą.

LRT rašo:

Vėlinių tradicija siekia pagonybės laikus. Jos kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko.

„Tikima, kad jos apšviečia vėlėms kelią į dangų ir taip susitaikoma su išėjusiais iš šio pasaulio. O ir patys žvelgdami į žvakių liepsną pajuntame gyvenimo trapumą bei daromės geresni“, – teigia etnologas Aleksandras Žarskus.

Žurnalistai, galėtų ruošdami straipsnius išdėstyti ir faktus apie tai, kad tas tikėjimas – niekuo nepagrįstas, ir kad moksas teigia, jog protas tėra smegenų veiklos rezultatas, o nustojus veikti smegenims (žmogui mirus) jokia vėlė/siela nuo jo neatsiskiria ir asmuo egzistuoti nustoja.

Lietuvos žinios skelbia apie tai, kaip Klaipėdos senamiestyje Šv. Jono bažnyčios pamatų vietose pastatytas butų kompleksas, o butų žmonės jame neperka.

Apartamentai dabar stovi užkaltais langais, nes norinčiųjų tokios kasdienės egzotikos kol kas neatsirado. Galimiems gyventojams galbūt entuziazmo nekelia ir tai, kad naujieji statytojai savo kūrinį užgriozdė ant visai Klaipėdai svarbios vietos. Juk Šv. Jono bažnyčioje ir jos šventoriuje buvo laidojami kraštą kūrę žmonės.

Kunigas Romas Lechavičius ir praėjus daugeliui mėnesių statybos pradžią prisimena su nuostabos ašara balse: „Gal aš labai jautrus, gal perdėtai jautrus, bet kai gręžė tuos kuolus į žemę – pamatinius strypus su tokia didele mašina, tai atrodė, kad gręžiasi į gyvą mėsą.“

Ar tiesa, kad apartamentų statytojai planavo pirmame aukšte įsteigti restoraną? „Šiais laikais viskas galima. Tikrai nenustebčiau, jeigu atsirastų kas nors tokio, nes šiais laikais žmogaus vertybių struktūra yra sunaikinta ir naikinama iki paskutiniųjų“, – taria kunigas ir priduria: „Net gulage, Sibire, kur yra kapinės – jos neprižiūrimos, bet ir neužstatomos.“

Ar ten buvo kas nors neteisėto su miesto planais ar ne, nežinau ir į tai nesikišiu.

Mane domina kiti klausimai – kodėl žmonės taip nori numirėlių palaikus garbinti? Kuo jiems kliūna tai, kad po pastato pamatais buvo kažkas palaidotas? Kuo kliūna tai, kad palaikai iš brangesnės vietos perlaidojami į pigesnę, ypač atsižvelgiant į tai, kad net tų skeletų giminių ir artimųjų jau, kiek suprantu, nebėra gyvųjų tarpe?

Po mirties, gi, viskas baigiasi – nutrūksta smegenų funkcijos, kūnas belieka tik kaip visiškai nebepataisomai sugedęs, nusidėvėjęs kompiuteris, asmens, kurį mylėjo, brangino draugai ar artimieji – nebelieka. Tad pats kūno pakasimas po žeme yra grynai barbariškas, nereikalingas paprotys. Pakasa kūnus po žeme vien dėl to, kad visi taip daro, ir dėl to, kad mūsų tėvai taip darė, ir mūsų seneliai taip darė.

Ką daryti?

Turintiems pinigų: jeigu žmonės butų neperka, tai ko gero butų komplekso savininkai mažins kainas, jeigu mažins kainas, tai gera proga nebrangiai įsigyti naują butą.

Visiems kitiems, jeigu jums tai nors kiek rūpi, išreikšti savo valią artimiesiems, savo bloguose, dienoraščiuose ar testamentuose apie tai, kad jūs norite, jog jūsų kūno po mirties būtų atsikratyta kitokiu, ekonomiškesniu būdu, neužgriozdinant žemės. Manyčiau kad galimi variantai – padovanoti mokslui, kremuoti ar dar kitaip.

Kunigas Narbekovas pasiskelbė bioetikos specialistu ir dabar visiems aiškina, kaip reikia elgtis su savo organais ir ko su jais negalima daryti:

„Žmogaus kūno dalys niekada negali būti parduodamos, tik dovanojamos. Doriniu požiūriu neleidžiama donorą suluošinti ar numarinti, kad būtų atitolinta kitų žmonių mirtis. Bažnyčia neigiamai pasisako už žmonių gelbėjimą kitų gyvybių sąskaita – naikinant embrionus ar taikant eutanaziją“, – sakė pranešėjas.

Anot jo, bažnyčia niekada nepritars tik dviejų rūšių donorystei – lytinių liaukų bei galvos smegenų persodinimui.

Ką daryti?

• Bažnyčiai nesikišti į etikos klausimus, nes nieko juose nenusimano
• Įteisinti eutanaziją
• Išreikšti pageidavimą būti donoru

Daugiau informacijos apie tapimą donoru: http://www.donoras.lt/