Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Bernardinai skelbia vyskupo Gintaro Grušo pasvaičiojimus apie ateistus:

Pati kariuomenės vadovybė tai supranta ir to prašo iš mūsų. Kita vertus, kaip ne kartą esu sakęs, cituodamas gana žinomą posakį, „apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus atsiduria mirties pavojuje, jis griebiasi to, ko mes visada ir ieškome – Dievo.

Kadangi, about.com yra parašę gan neblogą straipsnelį angliškai apie šitą kvailą frazę, tai aš daug nesikartosiu, tik pagrindines mintis iš to straipsnelio išsakysiu:

• Ateistai apkasuose ar kitose sunkiose situacijose paprastai nekeičia savo pažiūrų (žinoma, būna ir tokių kurie keičia)
• Kai kurie tikintieji apkasuose ar kitose sunkiose situacijose supranta savo tikėjimo geru dievu absurdiškumą ir išsižada tikėjimo
• Net jeigu apkasuose ir sunkiose situacijose visi ateistai staiga pradėtų tikėti dievais, tai įrodytų tik tai, jog žmogus sunkiose situacijose gali prarasti sveiką nuovoką, o ne ką nors kitą.

Papildomos nuorodos

• Apie C. Hitchins vėžį ir netikėjimą
• Grethan Christina straipsnelis šia tema

Ką manau?

Kad ir kokia kvaila būtų netiesa, jeigu ją sako kunigas, tikintieji jos neanalizuos.

Šiandien Bernardinuose perskaičiau pasakojimą apie Jacques Fesch.

Jackques Fesch buvo mirties bausme nuteistas žmogžudys kalėjime tapęs labai tikinčiu. Katalikų Bažnyčia, dėl to jo tikėjimo, 1993 metais pradėjo jo beatifikacijos procesą.

Beatifikacija yra bažnyčios pripažinimas, kad asmuo pakliuvo į dangų ir gali užtarti maldas, nukreiptas į tą asmenį. Beatifikuotas asmuo būna vadinamas palaimintuoju. Beatifikacija – priešpaskutinis žingsnis prieš ką nors paskelbiant šventuoju.

Gan idiotiškai man atrodo tas krikščioniškas požiūris – štai nugalabijai kažką, tai nieko tokio, svarbiausi tik, kad tikėtum dievu ir gailėtumeisi dėl savo poelgių.

Antra, straipsnelis pradedamas „ateistinio gyvenimo“ aprašymu:

Jokūbas Fešas (Jacques Fesch) gimė ateistų šeimoje. Jo tėvas George‘as didžiavosi savo skeptiškomis ir ateistinėmis pažiūromis ir naudojosi kiekviena galimybe įtikinti kitus. Jokūbas gimė 1930 m. balandžio 6 dieną, Saint-Germain-en-Laye, Paryžiaus priemiestyje. Jo istorija – puikiausias paliudijimas, jog Dievas net didžiausius griuvėsius gali paversti žydinčiu sodu.

Jokūbas, tingus ir neklusnus berniukas, mokykloje niekuo neišsiskyrė. Jo tėvas, pasiturintis bankininkas, pasirūpino, kad jo vaikai materialiai nieko nestokotų. Jis turėjo didžiulę įtaką sūnaus gyvenimui, o ir jaunuolis stengėsi gyventi pagal tėvo pavyzdį. Jis perėmė tėvo amoralią pasaulėžiūrą ir pradėjo į kitus žmones žvelgti su neapykanta bei panieka. Nuo pat paauglystės jis pradėjo lankytis pas prostitutes ir godžiai gėrė iš to amoralaus ištvirkimo liūno, nesunkiai prieinamo pasiturinčiam lėbautojui.

Gan įdomu, kad Jackques tėvo pažiūros apibūdinamos tik kaip skeptiškos ir ateistinės, o antroje pastraipoje jos jau vadinamos amoraliomis, kitus žmones niekinančiomis ir nepakančiomis.

Nepamirškite

Ateizmas yra netikėjimas dievais ir su moralumu neturi beveik nieko bendro. Daugelis ateistų yra humanistai (nors, žinoma, nebūtinai).

Moralus elgesys nėra tikinčiųjų bruožas. Pvz. tikintieji, kovodami už abortų draudimą ar prieš eutanazijos legalizavimą elgiasi labai amoraliai.

Kunigui Jonui Lauriūnui netikintieji, tinginiai, apgavikai, girtuokliai – nelabai tesiskiria – visus juos sumala į vieną krūvą:

Kristus sustojo ten, kur užtiko Zachiejų. Mes elgiamės priešingai: išsigandę ar pasišlykštėję užsimerkiame, užsidarome savo namuose, bėgame kuo toliau nuo tokių žmonių.

Be abejo, vaizdas, kurį matome, nėra labai malonus. Mes matome kitų silpnybes, trūkumus, ydas, šunybes, kiaulystes. Mes matome, kaip tas mūsų „artimas“ daro visa, kad tik kuo sunkiau būtų jo atžvilgiu išpildyti meilės įsakymą. Mes sutinkame tiek nemielų žmonių – išdidžių, pavydžių, veidmainių, liežuvingų, melagių, tinginių, apgavikų. (…)

Nori nenori, o reikia su tokiais susitikti, bet bendrauti su tokiais sunku, koktu. Mes bėgame nuo jų, užsidarome savo vienminčių rate, stengiamės su tokiais jokių reikalų neturėti. Jei neišvengiamai susitinkame, viena akimi ir ta pačia kreivai žiūrim į juos. Mes tvirtai nustatome, ko jiems trūksta.

Kas yra tie vargšai žmonės, į kuriuos mes nenorime žiūrėti? Tai neturtingieji, prasigėrę ar šiaip doroviškai nuslydę, ateistai ir visokie kitaminčiai. Jie mums aiškiai nepatinka ir norėtume užtempti juos ant savo kurpalio. Vargas jiems, kad jų elgesys ar pažiūros skiriasi nuo mūsų. Savo sąžinę nuraminame nustatydami nelaimingą diagnozę: nepataisomi, palikti juos ramybėje.

Ką manau?

Manyčiau, kad tas kunigas ir Bernardinai (mielai beskelbiantys jo straipsnį) turėtų atsiprašyti už tokį akiplėšiškumą.

Bet ko norėti iš organizacijos, kuri verčiasi netiesos skleidimu?

Paaiškinimas tikintiesiems

Ateistus tevienija viena savybė – jie netiki dievais.

Moralė (nuoseklus reiškinių skirstymas į gerus ir blogus) nėra išskirtinis tikinčiųjų bruožas. Mes, netikintieji, tiesa, naudojamės kitokiais kriterijais skirstydami priimdami moralinius sprendimus, tačiau daugelių klausimų sprendimai būtų panašūs.

Bernardinai skelbia kunigo Remigijaus Šemeklio pamąstymus apie ateistus:

Ateistai – neigiantys Dievą, ieškantys sau Dievo nebuvimo įrodymų ir taip raminantys savo sąžinę. Aš nežinau kitos tokios grupės žmonių, kuri šitiek laiko ir jėgų skirtų domėjimuisi religiniais dalykais kaip ateistai, net tikintys Dievą prieš juos nublanksta… Deja, iš tiesų ieškoma ne Dievo buvimo įrodymų, o siekiama nuraminti savo neramią sąžinę.

Apklausa

Mieli skaitytojai, palikite komentarą su savo paaiškinimu apie savo sąžinę arba kodėl esate ateistai:

„Esu ateistas mano sąžinė rami“ arba „Esu ateistas ne dėl neramios sąžinės, o dėl religijų teiginių idiotiškumo“.

Kaip jums skambėtų tokia naujiena – „humanistų bendruomenė paskelbė, jog popiežius yra ateistas, bet tai slepia“?

Ko gero taip pat, kaip man skamba šitas popiežiaus pasakojimas skelbiamas Bernardinuose:

Visai neseniai pas mane Ad limina vizito buvo atvykę vyskupai iš šalies, kurios daugiau nei pusė gyventojų save laiko ateistais ar agnostikais. Tačiau, pasak vyskupų, iš tikrųjų visi šie žmonės trokšta Dievo. Šis troškulys egzistuoja, jis tik yra paslėptas.

Žodynėlis

Ad limina vizitas – privalomas tam tikrų vyskupų reguliarus apsilankymas pas popiežių. Apsilankymo tikslas – pateikti ataskaitą apie jų prižiūrimas teritorijas.

Iliustracija (dėl licenzijavimo pateikiama tik nuoroda).

Norėjau pranešti, kad, pasak kai kurių tikinčiųjų, jūs, ateistai, esate netikri ateistai:

Dažnai klaidingai ateistais vadinami žmonės, kurie netiki religijų sukurto dievo įvaizdžiu. Tikras ateistas yra tas, kuris sako, kad neverta gyventi ir gyvybė nieko verta.

Tolimesniam skaitymui

• „Ateizmo“ apibrėžimas lietuvių kalbos žodyne

Shri savo bloge rašo:

„Yra neįmanoma surasti gryno ateisto. Ateistas yra tas, kuris netiki niekuo, kas nėra konkretu ir apčiuopiama.“

Jeigu trumpai – tai toks įsivaizdavimas yra nesąmonė, nes ateistai tiesiog netiki jokiais dievais. Yra ateistų, kurie tiki visokiais kitokiais niekais – vaiduokliais, horoskopais, ateivių vykdomais žmonių grobimais, astralinėm kelionėm ir pan. Tad panašu, kad yra žmonių, neskiriančių ateistų nuo skeptikų.

Ar tai būtų biznis, ar mokslas, ar menas – visame tame esama kažkokios dalies prielaidų, spėliojimo ir intuicijos. Visų šių dalykų esmė yra neapčiuopiama ir nemateriali. Momentą, kai ateistas, nors ir nežymiai, pripažįsta nepaaiškinamą sritį, jis nustoja buvęs ateistu.

Pradėkime nuo to, kad „nepaaiškinama sritis“ ir „nepaaiškinta sritis“ yra visiškai skirtingi dalykai.

Nepaaiškinama sritis yra ta, kurioje neįmanoma išsiaiškinti dėsningumų, priežastingumo, tarpusavio priklausomybės. Filosofiniu požiūriu tai dalykai, kurių paaiškinti neišeina, net turint visus duomenis.

Nepaaiškinta sritis yra tiesiog ta sritis, kur mes dar nepaaiškinome, nes neišsiaiškinome visų veiksnių arba priežastingumo ryšių. Tačiau nepaaiškinta sritis ir yra nepaaiškinta tik tiek, kiek mes dar neatlikome tyrimų.

Imant neapibrėžtumą versle ar mene, tai tiesiog yra sritys, kuriose veikia gan daug sudėtingų mechanizmų – žmogaus smegenų. Natūralu, kad ten, kur veikia daug skirtingų sudėtingų tarpusavyje sąveikaujančių sistemų tikslumą sunku pasiekti, tačiau, vėlgi, tai nereiškia, jog tai yra nepaaiškinami dalykai.

Neišaiškinti dalykai moksle (bei prielaidos, intuicijos dėka iškeltos hipotezės) yra labai normalus dalykas. Mokslas neduoda mums kažkokios absoliučios tiesos, to tikėtis ko gero net neverta. Tačiau mokslas mums pateikia tiksliausias šiuo metu turimas žinias ir išvadas. T.y. jeigu mokslas dar nepaaiškino ko nors, tai paaiškinti kitokiu būdu išeina tik išgalvojant atsakymą.