Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Bernardinai skelbia vyskupo Gintaro Grušo pasvaičiojimus apie ateistus:

Pati kariuomenės vadovybė tai supranta ir to prašo iš mūsų. Kita vertus, kaip ne kartą esu sakęs, cituodamas gana žinomą posakį, „apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus atsiduria mirties pavojuje, jis griebiasi to, ko mes visada ir ieškome – Dievo.

Kadangi, about.com yra parašę gan neblogą straipsnelį angliškai apie šitą kvailą frazę, tai aš daug nesikartosiu, tik pagrindines mintis iš to straipsnelio išsakysiu:

• Ateistai apkasuose ar kitose sunkiose situacijose paprastai nekeičia savo pažiūrų (žinoma, būna ir tokių kurie keičia)
• Kai kurie tikintieji apkasuose ar kitose sunkiose situacijose supranta savo tikėjimo geru dievu absurdiškumą ir išsižada tikėjimo
• Net jeigu apkasuose ir sunkiose situacijose visi ateistai staiga pradėtų tikėti dievais, tai įrodytų tik tai, jog žmogus sunkiose situacijose gali prarasti sveiką nuovoką, o ne ką nors kitą.

Papildomos nuorodos

• Apie C. Hitchins vėžį ir netikėjimą
• Grethan Christina straipsnelis šia tema

Ką manau?

Kad ir kokia kvaila būtų netiesa, jeigu ją sako kunigas, tikintieji jos neanalizuos.

Bernardinai turi skyrelį „Evangelijos komenataras“, kur iš esmės jie skelbia pamokslus… Šįsyk man užkliuvo pamokslo dalis, kurioje paminėti ateistai:

Pabaigai vienas atsitikimas. Vienoje laiptinėje turėjo butą ateistas, kuris visiškai netikėjo, o šalia jo gyveno katalikas, kuris kas sekmadienį eidavo į bažnyčią. Abu kartu eidavo į darbą ir dažnai kalbėdavosi. Ateistas susirgo, buvo ligoninėje. Tas katalikas nuėjo jį aplankyti, pasakojo apie Dievą ir linkėjo ramybės. Ateistas paklausė, kada jis apie tai sužinojo, katalikas atsakė, kad jis visą laiką tą žinojo. Vargšas ligonis pradėjo jam piktai priekaištauti, kodėl jam anksčiau apie tai nesakė, nes tiek daug laiko kartu praleido ir visada kalbėjosi. Supyko ir paprašė, kad išeitų iš palatos ir uždarytų duris. „Geras“ katalikas išėjo. Kitą dieną tas ateistas mirė. Klausimas: kaip Dievas atsižvelgs į tą „gerąjį“ kataliką, kuris tylėjo, ir kaip į tą ateistą, kuriam niekas nepasakojo apie Gerąją Naujieną?

Ką manau?

Gan įdomu tai, kad pamoksle tikėjimas pristatomas kaip žinojimas, o ateistas rodomas tik kaip lengvatikis mulkis, kuris pasakom apie dievus netikėjo tik dėl to, kad tos pasakos niekad negirdėjo…

Gan apmaudu, kad kunigai ragina šiaip tikinčiuosius verbuoti naujus pinigų aukotojus savo verslui, kuris ne religiniame kontekste būtų vadinamas sukčiavimu.

Neretai man tenka susidurti su klausimais “Jeigu tu netiki Dievu, tai kodėl tau jis taip rūpi? Ar tai nėra įrodymas, kad tu visgi tiki Dievu?”

Ne, tai nėra įrodymas, kad aš tikiu Dievu. Tai tik reiškia, jog man rūpi religijos keliamos problemos ir jų sprendimas.

Mes visi gyvename visuomenėje, tad bet kokie mūsų veiksmai, kuriais nors kiek paveikiame visuomenę bent šiek tiek rūpi visiems visuomenės nariams. Tikintieji dalyvauja visuomeninėje veikloje, bendrauja su netikinčiaisiais, balsuoja rinkimuose ir referendumuose, yra išrenkami į Seimą, dalyvauja įstatymų priėmime.

Visi šie dalykai įtakoja netikinčiuosius, tokius, kaip aš. Jeigu balsuodami ar priimdami įstatymą žmonės remiasi pramanais (dievo egzistavimas, sielos nemirtingumas, sielos atsiradimas apvaisinimo momentu, pragaras, iš aukščiau nuleistos nekintančios moralės normos), tai natūralu, kad jie priims neefektyvius ar neoptimalius sprendimus (išrinks netinkamus Seimo narius, priims prastesnius įstatymus).

Keletas konkrečių pavyzdžių:

• Mokslo ir medicinos pažangos stabdymas (priešinimasis kamieninių ląstelių tyrimams)
• Priešinimasis moterų teisėms (abortų draudimas)
• Žmonių kankinimas (eutanazijos draudimas)
• Įvairių asmenų diskriminavimas (draudžiamos vienos lyties asmenų santuokos, draudžiamos lyties keitimo operacijos)
• Socialinių problemų kėlimas (Priešinimasis kontracepcijai)
• Trukdymas mokslui (ribotų mokslui skirtų resursų naudojimas kovai prieš kreacionizmą, proto ir smegenų dualizmą ir kt.)
• Kenkimas sveikatai (egzorcizmo naudojimas vietoj to, kad būtų suteikiama psichiatrų pagalba)

O ką jau bekalbėti apie tokį sunkiai išmatuojamą dalyką, kaip bažnyčios įtaka trukdant racionalaus mąstymo vystymui visuomenėje? O mokesčių pinigų naudojimas socialiniam kunigų draudimui, bažnyčių remontų finansavimui, tikybos pamokoms?

„Mes nepritariame ateizmui. Dievas yra didis, ir nesvarbu, koks jūsų tikėjimas. Svarbu tik tikėti“

Turkijoje neužilgo prasidės laida su gan įdomia idėja:

Televizijos laidoje „Atgailaujančių nusidėjėlių varžybos“ (Penitents Compete) skirtingų konfesijų atstovai mėgins atversti „paklydusias aveles“ į savo tikėjimą?

Dalyviai, kurie sutiks su kurios nors religijos dvasininko argumentais, laimės kelionę į savo priimtos naujos religijos šventąsias vietas – musulmonai keliaus į Meką, krikščionys aplankys Vatikaną, budistai -Tibetą.

Tačiau Turkijos religinių veikėjų, kur dauguma gyventojų išpažįsta islamą, šioji idėja pernelyg nedžiugina, o religijų reikalų ministerija atsisakė į šį šou nusiųsti savo imamą.

Ką manau?

Norėčiau pamatyti tokią laidą (tik, žinoma, suprantama kalba). Įdomu, ar ateistai galės išsakyti savo nuomonę apie dvasininkų argumentus.

Turkija turi savo valdiškus imamus? Dar sekuliarėti jai ir sekuliarėti.

Bernardinai skelbia kunigo Remigijaus Šemeklio pamąstymus apie ateistus:

Ateistai – neigiantys Dievą, ieškantys sau Dievo nebuvimo įrodymų ir taip raminantys savo sąžinę. Aš nežinau kitos tokios grupės žmonių, kuri šitiek laiko ir jėgų skirtų domėjimuisi religiniais dalykais kaip ateistai, net tikintys Dievą prieš juos nublanksta… Deja, iš tiesų ieškoma ne Dievo buvimo įrodymų, o siekiama nuraminti savo neramią sąžinę.

Apklausa

Mieli skaitytojai, palikite komentarą su savo paaiškinimu apie savo sąžinę arba kodėl esate ateistai:

„Esu ateistas mano sąžinė rami“ arba „Esu ateistas ne dėl neramios sąžinės, o dėl religijų teiginių idiotiškumo“.

Shri savo bloge rašo:

„Yra neįmanoma surasti gryno ateisto. Ateistas yra tas, kuris netiki niekuo, kas nėra konkretu ir apčiuopiama.“

Jeigu trumpai – tai toks įsivaizdavimas yra nesąmonė, nes ateistai tiesiog netiki jokiais dievais. Yra ateistų, kurie tiki visokiais kitokiais niekais – vaiduokliais, horoskopais, ateivių vykdomais žmonių grobimais, astralinėm kelionėm ir pan. Tad panašu, kad yra žmonių, neskiriančių ateistų nuo skeptikų.

Ar tai būtų biznis, ar mokslas, ar menas – visame tame esama kažkokios dalies prielaidų, spėliojimo ir intuicijos. Visų šių dalykų esmė yra neapčiuopiama ir nemateriali. Momentą, kai ateistas, nors ir nežymiai, pripažįsta nepaaiškinamą sritį, jis nustoja buvęs ateistu.

Pradėkime nuo to, kad „nepaaiškinama sritis“ ir „nepaaiškinta sritis“ yra visiškai skirtingi dalykai.

Nepaaiškinama sritis yra ta, kurioje neįmanoma išsiaiškinti dėsningumų, priežastingumo, tarpusavio priklausomybės. Filosofiniu požiūriu tai dalykai, kurių paaiškinti neišeina, net turint visus duomenis.

Nepaaiškinta sritis yra tiesiog ta sritis, kur mes dar nepaaiškinome, nes neišsiaiškinome visų veiksnių arba priežastingumo ryšių. Tačiau nepaaiškinta sritis ir yra nepaaiškinta tik tiek, kiek mes dar neatlikome tyrimų.

Imant neapibrėžtumą versle ar mene, tai tiesiog yra sritys, kuriose veikia gan daug sudėtingų mechanizmų – žmogaus smegenų. Natūralu, kad ten, kur veikia daug skirtingų sudėtingų tarpusavyje sąveikaujančių sistemų tikslumą sunku pasiekti, tačiau, vėlgi, tai nereiškia, jog tai yra nepaaiškinami dalykai.

Neišaiškinti dalykai moksle (bei prielaidos, intuicijos dėka iškeltos hipotezės) yra labai normalus dalykas. Mokslas neduoda mums kažkokios absoliučios tiesos, to tikėtis ko gero net neverta. Tačiau mokslas mums pateikia tiksliausias šiuo metu turimas žinias ir išvadas. T.y. jeigu mokslas dar nepaaiškino ko nors, tai paaiškinti kitokiu būdu išeina tik išgalvojant atsakymą.

Sveiki, Lietuvos ateistai bei agnostikai, kviečiu prisijungti prie Facebook grupės Lietuvos ateistai.

Kad prisijungtumėte turite būti užsiregistravę Facebook svetainėje.

Tikiuosi, kad ši grupė, padės susiburti žmonėms, kuriems rūpi racionalumas.

Delfi rašo apie tai, kad Lietuva – „drungnų“ katalikų kraštas. Ir tuo pačiu pateikia statistikos:

Praėjusias metais Teisingumo ministerijos užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ vykdyto sociologinio tyrimo metu paaiškėjo, kad 80,2 proc. respondentų išpažįsta Romos katalikų tikėjimą, 2,7 proc. – ortodoksų (stačiatikių). 0,7 proc. apklaustųjų nurodė esantys sentikiai, 0,6 proc. – evangelikai liuteronai, 0,4 proc. – evangelikai reformatai. Kas dešimtas respondentas pareiškė netikintis, 4,4 proc. į klausimą neatsakė.

Nepriklausomai nuo to, eina į bažnyčią ar ne, 78,6 proc. apklaustųjų save apibūdintų kaip tikintį, 16,4 proc. – kaip netikintį (abejingą religijai). Įsitikinusiais ateistais save laiko 1 proc. Lietuvos gyventojų.

Sociologė, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Rūta Žiliukaitė teigė:

Jeigu žiūrėsime detaliau, aktyvių katalikų, nuosekliai besilaikančių Katalikų bažnyčios mokymo, dalis žymiai mažesnė. Tyrimai leidžia sakyti, kad tokių pas mus visuomenėje – maždaug penktadalis. Jie turi stiprią katalikų tapatybę, susijusią su žmogaus asmenybės tapatybės dalimi. Tai nėra tik krikštas.

Trumpai tariant, kiekvienam ateistui tenka apie 15-20 aktyvių katalikų ir dar apie 60 drungnų katalikų, o tai reiškia, kad mums tenka veikti labai nepalankioje aplinkoje. Taip pat tai reiškia, kad ne nebandant nukreipti informacijos apie tikėjimą/netikėjimą/logiką jokiai konkrečiai grupei pasiekiame krūvas tikinčiųjų.