
Kurioms ideologijoms rūpi žmogus? Pasak krikščionių – tik kirkščionims. Štai, pvz. Alfa skelbia, kad Seimo pirminkė bandė įtikinti:
Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kalbėdama apie socialinės rinkos plėtros perspektyvas, pareiškė tikinti, kad krikščioniškas mokymas, kuris akcentuoja žmogiškųjų vertybių svarbą, yra svarbesnis už liberalios ekonomikos plėtrą.
„Krikščioniškas socialinis mokymas sudėlioja akcentus ir ekonomikos tikslu tampa ne nuolat didėjantis apsirūpinimas prekėmis, o žmogiškųjų, socialinių vertybių puoselėjimas. Tuo jis yra priimtinesnis ir labiau siektinas už liberaliąją nereguliuojamąją rinkos ekonomiką arba planinės socialistinės ekonomikos modelį, kurį mes jau turbūt baigiame pamiršti“, – penktadienį tardama įžanginį žodį Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje apie socialinės rinkos plėtros perspektyvas kalbėjo I. Degutienė.
Ką manau?
Derėtų pastebėti, kad absoliuti dauguma šiuolaikinių ideologijų stengiasi pasiekti, kad žmonėms būtų geriau. To siekia ir liberalai, ir konservatoriai, ir socialistai, ir krikščionys, ir humanistai, ir laisvosios rinkos šalininkai, ir dar krūvos kitų ideologijų atstovų. Kiekvienos šių ideologijų tikslas yra žmonių gerovė.
Esminis skirtumas tarp daugumos ideologijų, yra ne tikslas, ko siekiama, o priemonės ir procesas, kaip tų tikslų siekiama.
Deja, nepaisant to, kad tikslas „žmonių gerovė“ yra aprašomas lygiai tais pačiais žodžiais, nereiškia, kad visada siekiama tų pačių tikslų. Čia, žinoma, labiausiai išsisikiria visokių religijų atstovai, mat jų žmogaus gerovės supratimas apima ne tik realybę, bet ir pramanytą pomirtinį gyvenimą, kuriam, deja, priimdami sprendimus jie teikia prioritetą.
Kai kitos ideologijos vienom ar kitom priemonėm siekia žmonių gerovės, krikščionys savo pastangas sklaido tarp realių ir pramanytų pomirtinio gyvenimo poreikių tenkinimo, o iškilus pasirinkimui, kai pagalba realiam žmogui prieštarauja jų religiniams pramanams, jie žmogaus poreikius nustumia į šoną ir prioritetus skiria savo religinių pasakų personažo reikalavimams.
Kiekvienąsyk, kai tik krikščionys pasisako prieš žmonių teises, laisves ar mokslo pasiekimų taikymą medicinoje, man galvon vis lenda šūkis „ne darbais, o žodžiais mes žmogų mylim“.