Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Lietuvos rytas rašo:

Programišiai iš „Anonymous“ grupės trečiadienį atakavo oficialų Romos katalikų bažnyčios aukščiausios dvasinės hierarchijos rezidencijos tinklalapį (www.vatican.va). Dėl to jis kelias valandas buvo užblokuotas.

Ką manau?

Apmaudu, kad prieš religijos žalą pasisakančių žmonių pusėje yra asmenų, kurie nusirita iki tokių metodų. Tikiuosi, kad šio blogo skaitytojų darbai yra gerokai labiau civilizuoti.

Kviečiu visus kovoti prieš kvailas idėjas jas pašiepiant (kai jos akivaizdžiai kvailos) ir švietimu. Taip pat kviečiu prisiminti, kad absoliuti dauguma tikinčiųjų tikrai siekia gėrio ir jiems tai nepavyksta tik dėl to, kad jie nesupranta savo klaidų ir remiasi neteisinga informacija.

Programišiai iš „Anonymous“ grupės trečiadienį atakavo oficialų Romos katalikų bažnyčios aukščiausios dvasinės hierarchijos rezidencijos tinklalapį (www.vatican.va). Dėl to jis kelias valandas buvo užblokuotas.

 

Bernardinai skelbia vyskupo Gintaro Grušo pasvaičiojimus apie ateistus:

Pati kariuomenės vadovybė tai supranta ir to prašo iš mūsų. Kita vertus, kaip ne kartą esu sakęs, cituodamas gana žinomą posakį, „apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus atsiduria mirties pavojuje, jis griebiasi to, ko mes visada ir ieškome – Dievo.

Kadangi, about.com yra parašę gan neblogą straipsnelį angliškai apie šitą kvailą frazę, tai aš daug nesikartosiu, tik pagrindines mintis iš to straipsnelio išsakysiu:

• Ateistai apkasuose ar kitose sunkiose situacijose paprastai nekeičia savo pažiūrų (žinoma, būna ir tokių kurie keičia)
• Kai kurie tikintieji apkasuose ar kitose sunkiose situacijose supranta savo tikėjimo geru dievu absurdiškumą ir išsižada tikėjimo
• Net jeigu apkasuose ir sunkiose situacijose visi ateistai staiga pradėtų tikėti dievais, tai įrodytų tik tai, jog žmogus sunkiose situacijose gali prarasti sveiką nuovoką, o ne ką nors kitą.

Papildomos nuorodos

• Apie C. Hitchins vėžį ir netikėjimą
• Grethan Christina straipsnelis šia tema

Ką manau?

Kad ir kokia kvaila būtų netiesa, jeigu ją sako kunigas, tikintieji jos neanalizuos.

Bernardinuose skelbiamas pokalbis su kažkokiu kunigu:

Pasak Tomašo Haliko, kantrybę kaip vaistą prieš netikėjimą ir ateizmą jis siūlo iš savo ilgos dialogo su netikinčiais patirties. Yra įsitikinęs, kad tikėjimas prieš netikėjimą gali laimėti tik jį „apkabindamas“. Nereikia sakyti netikinčiajam – „tu klysti“, reikia sakyti – „tu neturi kantrybės ir tavo tiesa dalinė“.

Ką manau?

Tikintieji atrodo gan kvailai, kai faktinius klausimus (dievas yra/dievo nėra) bando spręsti ne argumentais, o sofizmu ir demagogijos skleidimu.

Dievų nėra, nebuvo ir nebus ir ne tik truputį, o visiškai. Ir kas kas, o aš, kantrybės tikrai turiu pakankamai.

Prieš beveik metus Spinter atliko tyrimus apie krikščionybę Lietuvoje, tad pasistengsiu keliais kelis įrašus pateikti pagal to tyrimo rezultatus:

dvasininką šokiravo krikščionimis save vadinančių žmonių atsakymai į klausimą, ar jie tiki, kad Kristus – gyvas. Teigiamai atsakė 38,3 proc., abejojo 28,6 proc., likusieji tai neigė arba nežinojo, ką atsakyti.

„Jei žmonės netiki, kad Kristus prisikėlė ir gyvena tarp mūsų, krikščionybė tėra istorija ar tradiciškai paveldimas moralinių normų rinkinys. Tikėjimas gyvas tik tada, kai tiki Prisikėlimu ir per maldą stengiesi užmegzti asmeninį ryšį su Dievu“, – komentavo kunigas.

Ką manau?

Jeigu skelbčiau balandžio pirmą būtų labai sunku atskirti nuo balandžio pirmosios pokšto.

Lietuvos rytas rašo:

“Draugams paprašius būti jų vaiko krikštatėviu, buvau nuėjęs tuo reikalu į maldos namus, tada, prisimenu, gavau nuo kunigo barti už tai, kad neužeinu šiaip kada, nepaklausiau jo, ar jis kada užeina į parodas, kurias rengiu, pažiūrėti mano paveikslų, ir nežinau, ar galėčiau jį barti”, – naujoje savo knygoje ironizuoja dailininkas Marius Jonutis.

Lietuvos ryto komentatoriai rašo:

Jeigu esi tik toks “ tikintis“ , tai ko eini į krikštynas ir dar maivaisi kai paklaustas esi ar lankai ir be krikštynų bažnyčią. Gali ir taip pagerti kur nors tarpuvartėje ir be progos – nereikės eiti ir į bažnyčią… Tačiau kaip gi drįsta kunigas pasidomėti ir pastatyti į keblią padėtį tokį uolų kataliką, kuris ne bet kada, o tik kai jaučia išgertuves teikiasi apsilankyti bažnyčioje ir, jei jo neįžeis keblais klausimais kunigas, tai gal dar ir persižegnoti teiksis. Nusileisk ant žemės “ menininke“ , nes ir ne tokie “ išminčiai“ , bėdai ištikus, prisimena kelią į bažnyčią …

Ką manau apie krikštynas?

Visų pirma, derėtų suprasti, kad mes visi, įskaitant ir ateistus, gyvename kultūroje, kurioje egzistuoja įvairios su krikščionybe susijusios tradicijos. Tų tradicijų laikymasis yra tampriai susijęs su įvairiais socialiniais ryšiais.

Pvz. krikštynos gali būti labai svarbios vaiko seneliams ir visa ta krikštynų procedūrą yra užsukama vien tam, kad būtų atliktas šis socialinis (ir daugumai dalyvių – ne religinis) ritualas.

Taigi, kiek suprantu tas krikščionis komentatorius norėtų sukiršinti draugus bei gimines dėl tokių niekų, kaip socialiniai religinės kilmės ritualai.

Ką manau apie kunigų priekaištus?

Netikintieji į bažnyčią neina dėl to, kad neturi ten jokių reikalų. Tad priekaištauti dėl to, kad aš neinu ten, kur neturiu jokių reikalų yra paprasčiausiai kvaila.

Kita vertus suprantu ir kunigą: kokie „drungni tikintieji“ gal ir bus sugraudenti bei pasirodys dažniau bažnyčioje (tuo pačiu sunešdami pinigus tam kunigui).

Ką manau apie „ir ne tokie išminčiai, bėdai ištikus, prisimena kelią į bažnyčią“?

Jeigu suprantate angliškai, paskaitykite apie tai ką ateistas Christopher Hitchens galvoja apie religiją.

(Jeigu nesuprantate angliškai arba tingite skaityti, tai apibendrinimas toks – „kol aš sveiko proto, tol tikrai nesikreipsiu į jokias bažnyčias“).

Apibendrinimas

Įvairūs renginiai vykstantys bažnyčioje daugumai dalyvių yra ne religiniai, o socialiniai. O jeigu tikrai norite, ką nors kaltinti dėl netikinčiųjų dalyvavimo religiniuose renginiuose, tai kaltinkite tikinčiuosius, darančius socialinį spaudimą netikintiesiems.

Lietuvos rytas skelbia pokalbį su dailininku Mariumi Jonučiu:

- Jūs jau minėjote ateistinę kultūrą. Bet mane nustebino, kad jūs kalbate būtent apie ateizmą, nes iš knygos pasirodė, kad labiau norėtumėte užstoti pagonybę, kuri tarsi buvo iš Lietuvos išstumta “importinio Dievo”.

- Aš tikrai nemanau, kad kuri nors religija yra geresnė už kitą. Bet tai tiesiog buvo šiurkštu, tai buvo okupacija. Visos religijos yra įdomios, bet visos Bažnyčios yra blogai.

Mane kartais bara, kad aš save vadinu ateistu, nes neva kovoju su Dievu, nors kovoti su tuo, ko nėra, keista. Bažnytinės taisyklės, kaip ir visuomeninės klišės, trukdo gyventi, bando kišti į dėžutes. Reikia nuo jų išsilaisvinti.

- Kodėl jos trukdo?

- Bažnyčia visada ėjo prieš žmogaus teises. Dabar popiežius, nuvažiavęs į Ispaniją, barėsi, bambėjo, kad leista gėjams tuoktis. Kodėl ne, jeigu jiems taip reikia? Arba va, popiežius ką tik leido išskirtiniais atvejais prezervatyvą panaudoti, kai vyrams prostitutams reikia (popiežius turėjo galvoje prostitutes, bet vertėjas blogai išvertė – red. pastaba), nors Afrikoje nuo AIDS miršta tūkstančiai žmonių, kaip tik nuo to, kad Bažnyčia jiems neleidžia prezervatyvų naudoti.

- Bet gal Dievas čia niekuo dėtas?

- Čia Dievas niekuo dėtas. Bet Bažnyčia yra politika. Pavyzdžiui, oficiali priesaika Lietuvoje baigiasi “Ir tepadeda man Dievas”. Kaip tik ir rašau, kad būtų galima dar pridurti “Ir tegul būna man gera dantukų fėja ir Kalėdų senelis tegul man atneša dovanų”, nes tai yra lygiaverčiai dalykai.

Ką manau?

Jeigu neklystu, tai yra mano pirmas matytas interviu, kuriama kalbamasi su ateistu apie požiūrį į religiją, dievus, Bažnyčią…

Jeigu norite apie Mariaus Jonučio knygą „Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ paskaityti daugiau, apsilankykite Tyto Alba svetainėje, arba nusipirkite knygą iš „Pirk internete„.

Kokių skeptiškų / ateistinių podcast’ų (tinklalaidžių) klausotės?

Mano sąrašas:

• The Skeptics’ Guide to the Universe
• Skeptoid: Critical Analysis of Pop Phenomena
• The Reality Check (Kanados skeptikai)
• The Skeptic Zone (Australijos skeptikai)
• For Good Reason
• Skepchick Podcast (nereguliarus)
• Point of Inquiry
• Little Atoms

Alfa rašo:

Į Barseloną atvyksta popiežius, o Jo šventenybė vadovauja institucijai, kuri tradiciškai buvo praktikuojančių su giminės pratęsimu nesusijusius lytinius santykius, taip pat tų, kurie nesimyli Bažnyčiai priimtinais būdais, seksualinių teisių priešas. Dėl šios priežasties nusprendėme surengti protestą savo nepasitenkinimui išreikšti“, – organizatoriai nurodė savo „Facebook“ svetainėje.

Organizatoriai kviečia tos pačios lyties asmenų poras susirinkti ir dvi minutes bučiuotis, kai Katalikų Bažnyčios vadovas įžengs į papamobilį ir pradės važiuoti į tebestatomą katalonų architekto vizionieriaus Antonio Gaudi suprojektuotą Šventosios šeimos katedrą.

„Jokių plakatų, jokių vėliavų, jokių šūkių, jokių skandavimų. Leidžiama tik bučiuotis“, – nurodė organizatoriai, taip pat paprašė dalyvių iškart po šios išeiti, „tarsi nieko nebūtų nutikę“.

PZ Myers rašo apie studentų protestą prieš į jų universitetą užsukusį evangelistą, kuris skleidė prieš gėjus nukreiptą religinį pranešimą. Studentai paprasčiausia sėdėjo priešais jį tylėdami ir laikė neseniai Amerikoje nusižudžiusių jaunų gėjų nuotraukas. Šie jaunuoliai nusižudė dėl to, kad nebesugebėjo pakęsti bendraamžių patyčių ir spaudimo.

Ką daryti?

Kai kas nors skatina durnumą, neapykantą, diskriminaciją – neignoruoti, o išreikšti savo nepritarimą.

Šiandien klausiausi pokalbio tarp dviejų ateistų – Chris Mooney ir PZ Myers apie naujuosius ateistus (atvirai skelbiančius, kad religiją reikia išgyvendinti iš visuomenės kuo greičiau) ir prisitaikymą propaguojančius ateistus (siekiančius niekada neužgauti tikinčiųjų jausmų ir besitikinčius atversti tikinčiuosius tik retomis užuominomis apie vieną ar kitą teizmo ar ateizmo aspektą).

Pabandysiu apibendrinti šių stovyklų pozicijas (apibendrinimas įkvėptas šios mano klausytos laidos, bet labiausiai atspindi mano nuomonę susidarytą per pastaruosius keletą metų).

Ir vieni, ir kiti siekia, kad

• religija būtų išgyvendinta iš plačiosios visuomenės,
• visuomenė būtų raštingesnė (mokslo srityje),
• visuomenė būtų draugiškesnė mokslui.

---

Prisitaikymą propaguojantys ateistai dažnai skundžiasi, kad naujieji ateistai jų darbą daro sunkesniu, dėl to norėtų, kad naujųjų ateistų nebūtų.

Naujieji ateistai mielai palaiko visas ateizmą skatinančias grupes, bet nesiruošia keisti savo metodų ar tono.

---

Prisitaikymą propaguojantys ateistai norėtų, kad tikintieji, bent ką nors darantys bent vienam iš tikslų pasiekti, galėtų jaukiai jaustis tarp ateistų.

Naujieji ateistai nori, kad paikos idėjos būtų kritikuojamos, o geros idėjos propaguojamos, netaikant jokių išimčių bei nepaisant, kas jas skelbia.

---

Prisitaikymą propaguojantys ateistai akcentuoja politiką ir bendradarbiavimą, bando patraukti tikinčiuosius kovoje prieš religijos keliamas problemas.

Naujieji ateistai akcentuoja bekompromisišką tiesą ir ragina pripažinti, kad ne tam tikri religijos simptomai yra problema, o pati religija yra problema.

---

Prisitaikymą propaguojantys ateistai kaltina naujuosius ateistus arogancija.

Naujieji ateistai teigia, kad jie ne arogantiški, o tik užtikrinti savo teisumu.

Skaitytojas Ričardas rašo:

Truputį pakeliavęs Žagarėje radau laisvamanių kapines. Gal bus įdomu, nes aš tai tikrai buvau nustebęs, kad Lietuvoje yra toks dalykas.

Tad truputi paieškojęs internete radau šį Kauno dienos straipsnį:

Kapinių gausa stebina Žagarės miestelis. Prieškario Lietuvoje ir vėliau čia veikė net devyni maldos namai (dvi katalikų bažnyčios, koplyčia kapinėse, evangelikų liuteronų bažnyčia, stačiatikių cerkvė, keturios sinagogos), aštuonios kapinės (dvejos katalikų, po vienerias stačiatikių bei liuteronų, dvejos žydų, po vienerias sekmininkų ir laisvamanių). Dabar veikia septynios.

Dar 1914 metais Žagarėje gyveno 14 tūkstančių žmonių. Dabar seniūnijoje gyvena apie 2500 žmonių. Anot seniūnės pavaduotojo Kęstučio Virbalo, žmonių labai sumažėjo po Pirmojo pasaulinio karo, vėliau daug žydų buvo sunaikinta. Per pastarąjį dešimtmetį Žagarėje gyventojų sumažėjo dar tūkstančiu. Kiekvieną mėnesį čia laidojama po 10-15 žmonių. Neretai į liuteronų kapines palaikai atvežami ir iš Latvijos, iki kurios sienos – tik 3 kilometrai.

Laisvamanių kapinėse, anot K.Virbalo, palaidoti devyni žmonės. “Ant antkapių yra tik trys įrašai. Kapinės atidarytos 1935 metais, o 1938 metais palaidotas jų steigėjas Stanislovas Riškus. 1942 metais – Joana Jonutienė. Paskutinį kartą įrašas padarytas apie tai, kad čia palaidotas ir steigėjo sūnus Stanislovas Riškus”, – pasakojo K.Virbalas. Kapinės yra kuklios, jose – tik nedideli stačiakampiai antkapiai. Kryžių žinoma, čia nėra.

Laisvamanių kapinių steigėjo anūkas Vaidutis Riškus gyvena Kaune. Jis sakė galįs tik spėlioti, kodėl jo senelis buvo supykęs ant katalikų. “Tirdamas giminės istoriją, radau faktą, kad viena iš protėvių buvo inkvizicijos sudeginta kaip ragana, vėliau kita senolė buvo palaidota be paskutinio patepimo”, – galimą priežastį įvardijo V.Riškus. Jis paaiškino, kad jo tėvas kapinėse nėra palaidotas. “1951 metais jis buvo nužudytas ir kažkur užkastas. Vietos neradome, todėl ant antkapio tik įrašėme jo inicialus ir mirties datą”, – sakė V.Riškus.

Žemųjų Kaniūkų kaime, šalia Kauno, laisvamanių kapinės veikė 1937 – 1940 metais. Jos ribojasi su Aukštųjų Kaniūkų senkapiais. Kapinaitėse palaidoti 7 žmonės. Išlikę 6 antkapiai.

Šaltiniai:

• Mirusiųjų karalystėje (Kauno diena)
• Delfi konkurso „Kas tau yra neregėta Lietuva?“ nuotrauka