Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Bernardinuose tūlas Vincentas Lazdenis bando aiškinti apie kūrybą:

Kokia kūrybos prigimtis?

Kūryba yra visiška Dievo dovana. Kuriantis žmogus – net ir ateistas – gyvena dvasinį gyvenimą, turi tam tikrą ryšį su Dievu. Žinoma, žmogus gali tą ryšį neigti. Visgi kūryba nėra tavo nuopelnas. Taip, tu padirbėjai, skyrei laiko, nugludinai… Gali išvažiuoti į pačią gražiausią pasaulio vietą, pasiimti pačią geriausią gitarą, mieliausią parkerį, labai mielą sąsiuvinį ir nieko neparašyti. Kūrėjas mums davė labai įdomią galimybę ir absoliučią laisvę kurti. Galime kurti net visiškai destruktyvų meną – pradedant nuo roko, kuris, rodos, suteikia daug energijos, tačiau yra destruktyvus. Jis suteikia džiaugsmingą nuotaiką, užveda, bet palieka tave atskirtą nuo visų kitų. Važiuodamas troleibusu pabandžiau pasiklausyti Šopeno. Pastebėjau, kad klasikinė muzika viską sujungia: surūdijusį stogą, kurį matai pro langą, troleibuso vairuotoją, pravažiavusį automobilį, žmones… Ji ne atriboja, bet įtvirtina šiame pasaulyje. Tuomet iš tikrųjų jaučiu, kad esu kartu su kitais. Gal tai ir yra vadinama harmonija.

Ką manau?

Gan tipiškas krikščioniškas požiūris:

• jeigu gydytojas išgydė, tai reikia padėkoti dievui.
• jeigu kas sukūrė gražią dainą, tai ne žmogaus nuopelnas – reikia padėkoti dievui.
• jeigu ko nors nesupranti (šiuo atveju vieno muzikos stiliaus), tai, žinoma, yra objektyviai blogas dalykas – destruktyvi muzika.

Ką daryti?

Tikintiesiems: nemenkinkite žmonių ir jų nuopelnų.

Ir būkit geri, nemaišykite šių dalykų: „klausydamas muzikos pajutau vienybę su pasauliu“ ir „klasikinė muzika sujungė stogą su trolebuso vairuotoju“, tai du visiškai skirtingi dalykai, kurių vienas, ko gero, yra tiesa, o kitas – paprasčiausia nesąmonė.

Slidi nuokalnė (sarkastiškas pasišaipymas iš tokių vincentų lazdenių)

Kadangi kūryba yra ne žmogaus, o dievo nuopelnas, tai visi žmonės dirbantys kūrybinį darbą – muzikantai, rašytojai, programuotojai, poetai, architektai, dailininkai, ir kt., o taip pat iš kūrėjų darbo besipelnančios organizacijos (įrašų studijos, teptukų pardavėjai, galerijos, dailės akademijos ir kt.) turi pervesti visas savo pajamas dievo vietininkui žemėje.

Rokeriai ir metalistai, už tai, kad naudoja dievo nuopelnus destrukcijai, turi ne tik pervesti visas pajamas dievo vietininkui, bet dar ir sumokėti baudą.

37 milijonai amerikiečių pamatę mitus, juos atpažįsta.
Kiek mitų matai tu?

Daugelis ateistų vienaip ar kitaip švenčia kalėdas. Nėra nieko bloga su dovanomis, eglutėmis, dainavimu ir (svarbiausia) šeimos bendrumu. Tačiau nei vienam šių dalykų nereikalingas apsimetinėjimas, kad tikima dievu. Mes manome, kad šiuo laikotarpiu turėtų pabrėžiamas sąžiningumas – su savimi ir su artimaisiais.

Delfi rašo:

Alfa skelbia apie tai, kad Romos katalikų bažnyčia grasina neberemti jokios donorystės:

Baigdamas laišką LVK pirmininkas užsimena, kad leidus lytinių ląstelių donorystę, Bažnyčia gali iš viso neberemti donorystės kaip tokios.

„Dėl kylančių moralinių prieštaravimų Bažnyčia ateityje mato apsunkintą tolimesnį bendradarbiavimą remiant ir palaikant donorystę. Susirūpinimą kelia tai, kad tokie neapdairūs valstybės veiksmai sukompromituos donorystę ir daug pacientų praras galimybę išgyventi“, – laišką baigia LKB atstovas.

Ką manau?

RKB laikosi keistos pozicijos: jeigu padėsi Jonui, tai aš neprisidėsiu prie pagalbos Petrui ir Marijonui.

Ką daryti?

Katalikams: nustoti elgtis darželinukiškai. Susitaikykit, kad jūsų noras kenkti žmonėms, visiems normaliems žmonėms atrodo idiotiškai. Ir jeigu tikrai norite padėti žmonėms, padėkite, o ne stenkitės kenkti tiems, kurie jums nepatinka.

Normaliems žmonėms: užsiregistruokite tapti donorais.

Aš sutinku, kad religija veikia daugeliui žmonių daugeliu atveju. Taip yra ne dėl to, kad religija yra tam tinkama, o todėl, kad aš optimistiškai tikiu, kad dauguma žmonių yra geri. Tad davus jiems knygą pilną tarpusavyje prieštaraujančių paistalų, žmonės dažniausiai suras kokį nors būdą sutarti tarpusavyje.

Versta iš Pharyngula

Ką manau?

Evoliucijos eigoje žmonės išsivystė būti socialiomis ir bendradarbiaujančiomis būtybėmis, kartais pasirenkančiomis ir kitas išgyvenimo strategijas (sukčiavimas, vagystės), tad religija, žmonėms elgtis gerai, yra visiškai nereikalinga. Žmonės nori bendradarbiauti, žmonės nori gyventi visuomenėje, kurioje jiems patogu gyventi ir to jie siekia ir sieks su religija ar be religijos. Skirtumas tik toks, kad religija remiasi pramanais, o teisingus sprendimus priimti remiantis neteisinga informacija yra sudėtinga.

Kartais moralinius sprendimus priimti būna sunku. Tad, kam trukdyti žmonėms dar kišant pramanytą informaciją?

Iš Bernardinų straipsnio apie Haitį galima spręsti, tik tai, kad dievas žmonės nerūpi. Jam svarbiau – jo garbinimas:

Vieną rytą atsikėlę pamatėme, jog lauke lyja. Nuliūdome, nes jau ir taip buvome truputį atsilikę nuo mūsų statybų tvarkaraščio. Prisimenu, kad grįžusi į lovą pasimeldžiau. Tikiu, kad tai padariau ne aš viena. Praėjus porai valandų iš už debesų išlindo saulė. Diena buvo nuostabi! Tik Dievo malonės dėka per tokį trumpą laiką, 7-8 dienas, pastatėme bažnyčią! Mums padėjo ir vietiniai gyventojai.

Žinoma, kaip gi – dievo malonės užteko bažnyčiai pastatyti, o štai 220 000 žmonių apsaugoti nuo žemės drebėjimo dievo malonės ir nebeužteko.

Kita vertus, dievui Haityje kažkodėl neįtiko ir 60 katalikų bažnyčių (sugriuvo) ir 100 kunigų bei vienuolių (žuvo). Gal ne tą dievą garbino? O gal, visgi, jokių dievų paprasčiausiai nėra?

Ką manau?

Paėmus bendrą kontekstą, tai ką krikščionys vadina „dievo malone“ tėra niekai, o pasakoti apie tokią „dievo malone“ yra grynas pasityčiojimas iš žuvusiųjų.

Šiandien Bernardinuose perskaičiau pasakojimą apie Jacques Fesch.

Jackques Fesch buvo mirties bausme nuteistas žmogžudys kalėjime tapęs labai tikinčiu. Katalikų Bažnyčia, dėl to jo tikėjimo, 1993 metais pradėjo jo beatifikacijos procesą.

Beatifikacija yra bažnyčios pripažinimas, kad asmuo pakliuvo į dangų ir gali užtarti maldas, nukreiptas į tą asmenį. Beatifikuotas asmuo būna vadinamas palaimintuoju. Beatifikacija – priešpaskutinis žingsnis prieš ką nors paskelbiant šventuoju.

Gan idiotiškai man atrodo tas krikščioniškas požiūris – štai nugalabijai kažką, tai nieko tokio, svarbiausi tik, kad tikėtum dievu ir gailėtumeisi dėl savo poelgių.

Antra, straipsnelis pradedamas „ateistinio gyvenimo“ aprašymu:

Jokūbas Fešas (Jacques Fesch) gimė ateistų šeimoje. Jo tėvas George‘as didžiavosi savo skeptiškomis ir ateistinėmis pažiūromis ir naudojosi kiekviena galimybe įtikinti kitus. Jokūbas gimė 1930 m. balandžio 6 dieną, Saint-Germain-en-Laye, Paryžiaus priemiestyje. Jo istorija – puikiausias paliudijimas, jog Dievas net didžiausius griuvėsius gali paversti žydinčiu sodu.

Jokūbas, tingus ir neklusnus berniukas, mokykloje niekuo neišsiskyrė. Jo tėvas, pasiturintis bankininkas, pasirūpino, kad jo vaikai materialiai nieko nestokotų. Jis turėjo didžiulę įtaką sūnaus gyvenimui, o ir jaunuolis stengėsi gyventi pagal tėvo pavyzdį. Jis perėmė tėvo amoralią pasaulėžiūrą ir pradėjo į kitus žmones žvelgti su neapykanta bei panieka. Nuo pat paauglystės jis pradėjo lankytis pas prostitutes ir godžiai gėrė iš to amoralaus ištvirkimo liūno, nesunkiai prieinamo pasiturinčiam lėbautojui.

Gan įdomu, kad Jackques tėvo pažiūros apibūdinamos tik kaip skeptiškos ir ateistinės, o antroje pastraipoje jos jau vadinamos amoraliomis, kitus žmones niekinančiomis ir nepakančiomis.

Nepamirškite

Ateizmas yra netikėjimas dievais ir su moralumu neturi beveik nieko bendro. Daugelis ateistų yra humanistai (nors, žinoma, nebūtinai).

Moralus elgesys nėra tikinčiųjų bruožas. Pvz. tikintieji, kovodami už abortų draudimą ar prieš eutanazijos legalizavimą elgiasi labai amoraliai.

Delfi praneša, kad Lietuvoje neužilgo atsiras „gyvybės langelis“, kur motinos galės palikti nepageidaujamus kūdikius.

Manau, jog tai yra geriau nei išmesti pagimdytą kūdikį į šiukšlių dėžę. Tačiau ar etiška paleisti nepageidaujamą gyvybę į pasaulį/atiduoti kūdikį vaikų namams, jei galima turite galimybę nutraukti nėštumą per pirmuosius 3 nėštumo mėnesius. Jeigu netingite atsakykite šioje anketoje.

Įdomu tai, kad bažnyčia, nuolat kovojanti prieš abortus, vietoj pasidžiaugimo gyvybės langelių įkūrimu burnoja prieš motinas, vadina visuomenę degradavusia ir skundžiasi, kad nėra žmogiškųjų resursų tiems vaikams prižiūrėti:

Daugelyje šalių „gyvybės langelių“ idėją aktyviai įgyvendina bažnyčia. Kaip anksčiau DELFI teigė vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, Lietuvoje bažnyčios atstovai taip pat pritartų gyvybės langelių idėjai, tačiau bažnyčia neturi žmogiškų išteklių šiai sistemai aptarnauti. Mat mūsų vienuolės yra senyvo amžiaus, todėl joms neužtektų nei sveikatos, nei žinių prižiūrėti kūdikius.
Tiesa, ir tarp bažnyčios atstovų galima išgirsti įvairiausių nuomonių. Pavyzdžiui, kunigas Ričardas Doveika įsitikinęs, kad nors tėvų sprendimas, kad vaikas jiems nereikalingas, yra egoizmo viršūnė, „gyvybės langeliai“ yra bendruomenės, kuri sugeba prisiimti atsakomybę, bruožas. Mat kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę gyventi.
Tuo tarpu vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis tokių langelių atsiradimą yra siejęs su mūsų visuomenės degradacija. Tai reikštų, jog griebiamasi paskutinio šiaudo, kad moterys nežudytų savo vaikų. Esą pasiteisinimas, kad nėra sąlygų auginti vaiką, neatleidžia nuo moralinės atsakomybės.

Ką manau?

Manau, kad ankstyvas abortas yra labiau etiškas, nei vaiko atidavimas į vaikų namus.