Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Iš vieno ir to paties straipsnio paimti du dalykai.

Štai, ką sako tyrimas:

Religingumas yra aukštesnis tarp neturtingų žmonių, žemesnis – tarp išsimokslinusių. Anot apklausos, žmonės su mažiausiomis pajamomis yra 17 proc. religingesni nei žmonės, turintys aukščiausias pajamas, tuo tarpu aukštąjį išsimokslinimą turintys žmonės 16 proc. mažiau religingi nei turintys vidurinįjį išsimokslinimą.

O štai ką sako Tamkevičius:

„Ypač religingumą neigiamai veikia įvairios priklausomybės ir gyvenimo būdas, nesuderinamas su tikėjimo nuostatomis. Gaila, bet žmogus dažniausiai eina lengviausiu keliu: vietoje to, kad kovotų su blogiu savyje, jis lengvai save įtikina, kad jokio Dievo nėra, tuo pačiu nėra ir moralinės atsakomybės – tik nepakliūk policijai!“,

Ar teisingai suprantu, kad, Tamkevičius teigia, jog turtingesni ir labiau išsilavinę žmonės yra blogesni už neturtingus ir neišsilavinusius?

Delfi rašo, kad Pasvalio rajono savivaldybė sumanė Pasvalio rajono mokyklų vadovus laikytis krikščioniškų vertybių:

Porą metų jų stumta ir pagaliau patvirtinta mokyklų vadovų pareiginių instrukcijų nuostata, pagal kurią šie privalo vadovautis krikščioniškosiomis ir žmogiškosiomis vertybėmis, įvertinta kaip diskriminacinė kitų religijų atžvilgiu.

Kadangi žiniasklaida nelinkusi dėti nuorodų į pirminius šaltinius, tai štai keletas nuorodų:

• Sprendimas dėl Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos direktoriaus (1219 42) pareiginės instrukcijos patvirtinimo
• Atlikti paiešką ir surasti kitus ~10 Pasvalio savivaldybės sprendimų galite čia http://www.pasvalys.lt/lt/teisine-informacija_/teises-aktai_.html įvesdami žodį „krikščioniškomis“ į paieškos laukelį „žodžiai tekste“.

Nutarimuose rašoma:

5. Direktorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais, švietimo ir mokslo ministerijos, Savivaldybės institucijų teisės aktais, Mokyklos nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, šia pareigine instrukcija, krikščioniškomis ir bendražmogiškomis vertybėmis.

Kadangi krikščioniškų vertybių niekas niekur konkrečiai neapibrėžia, tai žinoma tai yra gan niekinis reikalavimas (nebent mokyklų vadovų poelgiai būtų atiduodami svarstyti inkviziciniam teismui).

Kita vertus labai įdomu paskaityti krikščionių perliukus:

Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas, taip pat atstovaujantis TS-LKD partijai, prisipažino neįsivaizduojantis, kas galėtų būti geriau už visuomenėje skleidžiamas krikščioniškąsias nuostatas. Esą todėl jis balsavo už tai, kad mokyklų vadovai būtų įpareigoti jomis vadovautis. Mero teigimu, tam mus įpareigoja ir mūsų, lietuvių, tapatybė, o atsisakius minėtų nuostatų, jai kiltų pavojus.

Arba štai R. Dagio pranešimas spaudai:

Europos Sąjunga – tai ne sovietų lageris, kuriame, naudojantis kokiomis nors institucijomis, galima daryti intervenciją į kultūrinę erdvę. ES kaip tik pagrįsta kiekvienos valstybės kultūros vertybių ir požiūrių saugojimu ir jokios institucijos negali tapti kitokios propagandos ruporais“, – teigė parlamentaras.

Lietuvoje krikščioniškos vertybės sudaro pamatinio supratimo apie gėrį ir blogį esmę. R. J. Dagio nuomone, toks kišimasis į tautos mentalitetą – tai mūsų tautos negerbimas.

Seime reikia iš esmės peržiūrėti įstatymus taip, kad įvairios institucijos negalėtų tapti propagandiniu kitokias vertybes prievarta įgyvendinančių grupių ruporu. Mes gerbiame kitų požiūrį, bet norime, kad būtų gerbiami mūsų supratimas apie gėrį ir blogį bei mūsų tradicijos“, – sakė Seimo narys R. J. Dagys.

Balsas rašo apie tai, kad musulmonams sunku būti sportininkais:

Šį penktadienį startuosiančios Londono olimpinės žaidynės sutampa su devintuoju musulmonų mėnulio kalendoriaus mėnesiu Ramadanu, kai tikriems šios religijos atstovams privaloma melstis šviesiuoju paros metu ir laikytis daugybės kitų draudimų.

Tarp viso pasaulio atletų, atvykstančių šiomis dienomis į olimpinį kaimelį, galima suskaičiuoti apie tris tūkstančius musulmonų. Daugeliui iš jų teks rinktis – jei laikysis priesako nevalgyti, taps lengvu kąsniu varžovams.

Kiek daug būdų yra religiniams prietarams trukdyti žmonėms gyventi….

Pasak Tamkevičiaus jūs esate netikintys dėl to, kad jūsų širdyje viešpatauja blogis ir sąmoninga nuodėmė, taip pat dėl to, kad jūsų širdis uždara tiesai, teisingumui, gėriui ir meilei:

Kas gi nulemia, jog žmogus kartais mielai klauso ir giliai į širdį priima tikėjimo dalykus, o kartais būna panašus į tą kietasprandę tautą, kuri neklausė savo pranašų ir juos net žudė? Giliai klystume manydami, kad tikėjimo reikaluose viską nulemia žmogaus protas. Vienu atveju protas gali lengvai priimti tikėjimo žinią, kitu – prieštarauti. Viskas priklauso nuo mūsų dvasinio nusiteikimo, nuo to, kokia yra mūsų širdis. Jei žmogus atviras tiesai, teisingumui, gėriui, meilei, tuomet apie tikėjimo dalykus jo protas spręs pozityviai. Tačiau jei žmogaus širdyje viešpatauja blogis, sąmoninga nuodėmė, tuomet pradedame negirdėti mumyse kalbančio Dievo balso.

Ką manau?

O aš visada galvojau, kad netikėjimas yra pagrįstas:

1. dievų egzistavimo įrodymų nebuvimu
2. mokslo pasiekimų prieštaravimu religiniams pasakojimams
3. supratimui, kad krikščionybė iš esmės niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos religijos
4. gimimu šalyje ar laikotarpiu, kuriame tikima kitais dievais
5. atvirumu tiesai ir neužsispyrimu
6. kt.

Tęsiant mano ankstesnį įrašą apie evoliuciją:

Tai gal tamsta man gali atsakyti į šį klausimą: kodėl esant tokiai mažai tikimybei, kad susidarys tos reikiamos sąlygos, jos susidarė

Pradėkime nuo to, kad mes visi esame mutantai:

Kiekvieną sykį, kai žmogaus DNR yra perduodama iš tėvų palikuonims – ji sukaupia 100 – 200 naujų mutacijų.

Tas genų kopijavimas (su kažkokiu kiekiu mutacijų) vyko 3.7 milijardus metų. Kai kuriais atvejais kas kelias valandas. Kai kuriais atvejais, kas kelioliką ar net kelias dešimtis metų. Ir tie genų kopijavimai vyko ne vienas paskui kitą, o kiekvieno (ar kiekvienos poros) organizmo (įskaitant ir bakterijų) paraleliai – vienu metu. Bakterijų, vabalų, grybų ir kitų organizmų, per tuos 3,7 milijardų metų buvo labai daug. Sunku apskaičiuoti kiek, bet kad susidarytum bent kažkokį įspūdį – vieno žmogaus viduriuose gyvena apie 100 trilijonų (100 000 000 000 000) organizmų.

Taigi, 3,7 milijardų metų nesuskaičiuojama galybė organizmų „meta kauliukus“, kuriam iš jų „iškris“ geresnis rezultatas. Čia panašiai kaip ir loterijoje, kur tikimybė, kad laimėsi konkrečiai tu – yra menka, tačiau, kai žaidžia daug žmonių, tikimybė, kad laimės kažkuris iš jų (ar netgi keletas iš jų) išauga tiek, kad Lietuvoje po naują milijonierių loterijos dėka turime kas keletą mėnesių.

Panašumas į žaidimą monetomis

Įsivaizduok, kad gauni šimtą monetų ir taisykles porai žaidimų.

Pirmasis žaidimas – turi mesti visas šimtą monetų tiek kartų, kad jos visos kartu iškristų herbu į viršų. Šį žaidimą ko gero turėsi žaisti maždaug 1300000000000000000000000000000 (2 pakelta 100-uoju laipsniu) kartų, kol sulauksi, kad visos monetos iškristų herbu į viršų.

Antrasis žaidimas yra kitoks: pirmą sykį turi mesti visas monetas, o po to, kiekvienu tolimesniu ėjimu tik tas, kurios iškrito skaičiumi į viršų. Turi kartoti tai iki tol, kol visos monetos bus iškritusios herbu į viršų. Šį žaidimą paprastai sužaisi kokiais 7-8 ėjimais.

Evoliucija nėra labai panaši nė į vieną iš šių žaidimų su monetomis, tačiau ji – gerokai artimesnė tam antrąjam žaidimui. O šį „evoliucijos“ žaidimą žaidžia begalės žaidėjų jau 3.7 milijardų metų, tik naudoja ne monetas, o – genus.

Evoliucijos žaidimas žmonėms

Dabartinių žmonių atveju žaidimas atrodo taip:

Žaidimo pradžioj gauni 23000 genų (maždaug tiek genų turi žmonės). Šie genai jau atitinka gerą kombinaciją išlikimui mūsų šiuo metu užimamoje gamtos nišoje. Kiekvienu ėjimu (sulaukdamas palikuonių) gali mesti 100-200 kauliukų. Tavo tikslas nėra kažkokia iš anksto numatyta kombinacija. Tavo tikslas – bet kokia kombinacija, kuri yra ne prastesnė, nei ankstesnė buvusi 23000 genų kombinacija.

Išvados

Tai, kad daugeliui organizmų rūšių pavyko prisitaikyti prie aplinkos evoliucijos būdu, tikimybė yra milžiniška. O tai, kad mums „pasisekė“ kaip prisitaikmo priemonę gauti abstrakčiai mąstyti ir mokytis sugebančias smegenis, tėra tik didelio žaidėjų skaičiaus ir pakenčiamų žaidimo taisyklių nuopelnas.

Kvietimas / eksperimentas

Jeigu manote, kad šis tekstas yra įdomus ir/ar naudingas, bei turite noro jį patobulinti ar ištaisyti klaidas – kviečiu šį tekstą paredaguoti internete naudojant Google Drive.

Norėčiau sulaukti komentarų apie šią idėją.

Man Bernardinų komentaruose xxxx uždavė klausimą:

Tai gal tamsta man gali atsakyti į šį klausimą: kodėl esant tokiai mažai tikimybei, kad susidarys tos reikiamos sąlygos, jos susidarė ir dar negana to, žmogaus smegenys evoliucionavo būtent tokiu būdu, kad jose atsirado sąmonė ir dar negana to, ta sąmonė sugeba suvokti idealius (nekintančius) fizikos dėsnius (pvz., gravitacijos), ir jais paaiškinti medžiagas iš kurių ta mąstančio žmogaus sąmonė susidarė. t.y. geba paaiškinti savo pačios kilmę… Ir negana to sąmonė sugeba paaiškinti net tas medžiagas iš kurių ji pati nėra sudaryta…

Trumpas paaiškinimas

Evoliucija yra gan įdomus dalykas, kurioje atsitiktines mutacijas veikia natūrali atranka. Kai kurios mutacijos būna žalingos. Kai kurios (dauguma?) – neutralios. Kai kurios – naudingos. Kai kurios iš tų naudingų turi šalutinių efektų. O kai kurios – turi keletą efektų. Kai kurios jų – neutralios iki tol kol „susitinka“ su kita mutacija.

Krūmas

Daugelis žmonių evoliuciją įsivaizduoja kaip linijinį tobulėjimą, maždaug taip, kaip pavaizduota šiame paveiksliuke:

Šis įsivaizdavimas yra teisingas tik iš dalies – evoliucija vyksta ne linijiniu būdu, o „skleidžiasi“ į visas puses, kaip krūmas, kurio šakos yra persipynusios, kur atskiros šakos gali vėl persipinti sukurdamos naujas atšakas (pvz. kojotų ir vilkų hibridai, arba štai homo sapiens susilaukę palikuonių su neandartaliečiais). Trumpai tariant, tai yra gerokai persipynęs į visas puses išsišakojęs krūmas:

Peržiūrėję šią iliustraciją pamąstykite apie tai, kad žmonės evoliucijose dėka yra išivystę tiek pat, kiek ir šiuolaikiniai grybai, kiek ir šiuolaikiniai banginiai, kiek ir šiuolaikiniai uodai – mes visi atsitiktinių mutacijų ir natūralios atrankos būdu palaipsniui įgijome skirtingus prisitaikymo prie aplinkos būdus ir strategijas bei užėmėme skirtingas ekologines nišas. Mes visi esame giminės nuo gyvybės atsiradimo ir gyvename dabar – vieni iš mūsų prisitaikę labiau, kiti mažiau. Ir kiek suprantu aš, mes iš vysų gyvybės rūšių tikrai nesame geriausiai prisitaikę išlikimui.

Kiek laiko turėjome

Kad įsivaizduotumėte mastelį, pavaizduokime gyvybės atsiradimą prieš 3.7 mlrd metų kaip atstumą tarp Vilniaus ir Niujorko (~7000 km). Laikas praėjęs nuo dinozaurų išnykimo (65.5 mln metų) atitiktų 124 km. Laikas nuo pirmo žmogaus (homo habilis, 2.3 mln metų) atitiktų 4.3 kilometrus. O laikas nuo dabartinių šunų veislių ir šiulaikinių vilkų linijų atsiskyrimo (100 tūkstančių metų) atitiktų viso labo 190 metrų. Tai sunkiai suvokiami skaičiai, bet puikiai iliustruoja, kad laiko evoliucijai nuo gyvybės atsiradimo turėjome labai daug.

Visų pirma pakalbėkime apie keletą funkcijų atliekančias kūno dalis. Pvz. nagai. Nagai gali padėti apsiginti nuo priešų, kasant duobutes, pritraukti sekso partnerių (manikiūras), ar pasikasyti niežtinčią vietą. Tai, kad viena iš tų funkcijų buvo pradinė, nereiškia, kad kitos funkcijos neegzistuoja ar nėra naudingos. O dabar, kai jau supratote, kad net pakankamai paprastos kūno dalys gali turėti keletą naudingų funkcijų pažvelkime ir į gerokai sudėtingesnį organą.

Tai, kad mes sugebame mąstyti, suvokti fizikos dėsnius, sugebame paaiškinti savo pačių kilmę galima paaiškinti tuo, kad evoliucijos būdu palaipsniui įgijome daugiapusiškai naudingą įrankį – smegenis galinčias mokytis ir abstrakčiai mąstyti.

Šis įrankis padeda mums išvengti priešų, kurti sąjungas, išgyventi sparčiai kintančiomis sąlygumis, valdyti, gaminti ir kurti kitus įrankius, prisivilioti partnerius. O tai, kad smegenys sugeba mokytis ir abstrakčiai mąstyti leidžia žmonėms jas panaudoti ir kitiems dalykams – menui, filosofijai, religijai, anekdotams, fizikai, apgavystėms ir kt.

Bus daugiau (kitas įrašas bus apie mažas tikimybes).

Papildymas (2012 liepos 19)

Kviečiu prisijungti prie eksperimento. Jeigu manote, kad šis įrašas yra įdomus ir/ar naudingas, tačiau norėtumėte jį patobulinti, tai galite padaryti naudojant Google Drive.

Šiandien radau įdomią mintį Atheist revoliution bloge:

Kritinis mąstymas yra sudėtingas pats savaime, net ir be žmonių, kurie tyčia stengiasi trukdyti vien tam, kad pastorintų savo pinigines.

Balsas skelbia straipsnelį apie religijos prigimtį:

Remdamasis naujais tyrimais vystymosi psichologijos, kognityviosios antropologijos ir religijos pagrindų mokslo srityse, teigiu, kad religija yra beveik taip pat natūrali, kaip kalba. Didžioji dauguma žmonių yra „įgimę tikėtojai“, natūraliai linkę priimti religinius paaiškinimus kaip patrauklius, lengvai suprantamus ir įgunda jais naudotis.

Kita vertus, kad žmonės yra patiklūs, o vaikai yra imlūs suaugusiųjų pateikiamai informacijai ir nemoka kritiškai mąstyti – jau seniai žino kone kiekvienas skeptikas.

Bernardinai rašo apie ateistus:

Egzistuoja du požiūriai į pasaulį: vieną siūlo tikėjimas, kitą – ateizmas. Pažiūrėkime, koks ateizmo atsakymas. Priekaištą, kurį galima išsakyti daugumai ateistų, galima pareikšti ir daugumai iš mūsų – tai paviršutiniškumas, nenoras susimąstyti. Netikintieji paprastai vengia daryti logiškas išvadas iš savo pasaulėžiūros; dažniausiai žmonės, palikę tikėjimą, tebesisupa į skarmalus, likusius nuo drabužių, išneštų iš krikščioniško namo. Tarsi būtų galima atsikratyti tikėjimo į Dievą, bet kartu ir kažkuo pagrįsti tikėjimą žmogaus orumu, protu, gera ar šviesia ateitimi. Žinoma, žmonės gali kiek nori laikytis prieštaringų požiūrių, bet leiskite atskleisti jų vidinį pakrikumą.

[...]

Į klausimus, kuriuos mes keliame, – kodėl mes gyvename, kodėl mirštame ir ką mums daryti – atsakymo paprasčiausiai nėra. Kaip tai suformulavo žinomas ateistų publicistas Cristopheris Hitchensas, kai jam diagnozavo mirtiną vėžio stadiją: „Į kvailą klausimą „o kodėl tai man?“ pasaulis vos teikiasi apsunkinti save atsakydamas: „O kodėl gi ne?“

Ką manau?

Manau, kad nelabai gražu krikščionims daryti tokius apibendrinimus apie netikinčiuosius.

Labai negražu apsimetinėti, kad atsakymų į klausimus neturime, jeigu jie yra. Turime mes tuos atsakymus! Tik tie atsakymai visiškai nesuderinami nei su Jėzum, nei su krikščionių dievu, nei su bet kokiais kitais dievais.

Apie evoliuciją

Ten pat rašoma ir apie evoliuciją:

Pats mūsų absurdo išgyvenimas, ieškojimas prasmės liudija apie tai, kad mes sukurti tam tikrai paskirčiai, – ir atsisakėme jos. Kad liktume ateistais, mums reikia patikėti, mums reikia patikėti, kad tai – kažkoks šalutinis evoliucijos efektas, begalinis konkurencijos dėl maisto ir patelių procesas. Bet sugebėjimas susimąstyti apie prasmę – užuot valgius ir dauginusis, dauginusis ir valgius – tik sugriautų mūsų šansus evoliucijos lenktynėse.

Visų pirma pradėkime nuo to, kad mes žinome, jog krikščionys kalba niekus – apie evoliucijos buvimą išsiaiškinome vienareikšmiškai jau seniai. O dauginimasis ir valgymas yra tokia jau šiaudinė baidyklė, kad aš net ir neatpažįstu tam aprašyme evoliucijos. Kad valgytume reikia maisto. Kad valgytume – reikia apsiginti nuo plėšrūnų. Kad daugintumėmės reikia pritraukti partnerių. Kad palikuonys išliktų – reikia juos apginti (pvz. kooperuojantis su partneriais).

Be to, derėtų nepamiršti, kad evoliucija nėra kažkoks stebuklingas išlikimo efektyvumo variklis. Evoliucija vyksta dėl atsitiktinių mutacijų ir natūralios atrankos. Ne visos mutacijos yra vienareikšmiškai naudingos išlikimui ar vienareikšmiškai nenaudingos. Gan neblogas to pavyzdys – žirafos kaklo evoliucija (suprantantiems angliškai).

Patarimas

Žmonėms kuriantiems mokslo karikatūras ir tada bandantiems jas paneigti siūlau eiti skaityti bent jau mokyklinio lygio vadovėlių. O dar geriau – spjauti į pasakas, spjauti į tom pasakom pagrįstas išankstines nuostatas ir nuoširdžiai paklausti: iš kur mes žinome, kad evoliucija vyko ir vyksta? Kokie mechanizmai veikia? Mokslas pateikia tikrai nuostabius atsakymus, ir svarbiausia – teisingus (arba bent jau apytikslius), o ne pramanytus.

Bernardinai skelbia kun. Vytenio Vaškelio rašinėlį:

Su gąsdinančia antrašte „Darželinukų tvirkinimas prasidės rudenį“ neseniai dienraštis „Respublika“ išspausdino straipsnį apie kai kuriuose Lietuvos vaikų darželiuose jau nuo rugsėjo pradedamą vykdyti projektą, kuriuo bus siekiama vaikeliams įkalti mintį, kad berniukai niekuo nesiskiria nuo mergaičių, o mergaitės – nuo berniukų.

[...]

Koks šio vaikų visapusiškos asmenybės luošinimo programos tikslas? Nereikia būti labai įžvalgiu, kad galėtum matyti, jog į vaikelių sąmonę nuo mažens bus pradėtas diegti nenormalus troškimas, idant jie įgytų transseksualumo savybių, tai yra užsigeistų būti kitos lyties žmogumi, yra tiesiogiai susijęs su būsimomis lyties pakeitimo operacijomis, kurios ateityje galėtų tapti milžiniško pasipelnymo aukso gysla.

Ką manau?

Visų pirma, pradėkime nuo to, kad straipsnis Respublikoje nepateikia jokios patikimos informacijos. Jokių dokumentų, jokių protokolų, o visa informacija pateikiama praktiškai vien tik iš religinių organizacijų ir teologų pusės. Atkreipkite dėmesį, kad psichologas ekspertas paminėtas Respublikos straipsnyje specializuojasi teologijoje! Taigi, visa tuose straipsniuose esanti informacija bet kuriam mąstančiam žmogui raudonom mirksinčiom didelėm raidėm sako: „ŠALIŠKA, NEPATIKIMA, IŠKRAIPYTA INFORMACIJA!“

Antra, reikėtų pastebėti tai, kad stereotipai (įskaitant ir lyčių stereotipus) tikrai niekam nereikalingi, tad ir mokymo programas reikia sudaryti taip, kad stereotipų būtų atsisakoma.

O čia dar to kunigo „įžvalgos“:

Tariame rafinuotam melui „ne“, nes tikime, kad Dievo mylinčios rankos žmonijai padovanojo amžiną vyriškumą ir moteriškumą, kurie nuostabiai vienas kitą papildo bei tarpusavyje dera. Savavališkai keisti vyro ir moters lytis, tai tiesiogiai bandyti kėsintis į Dievo visagalybės suverenumą ir iš pamatų ardyti Jo tvarką.

Viešpats nori, kad kiekvienas vyras elgtųsi taip, kad jo žmona jame atrastų šeimos stiprybės ramstį, o ji pati būtų jam šeimos karūna.