Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Krikščionys (Šv. Jono bendruomenės vienuoliai?) pasakoja apie nenatūralumą:

Masturbacija nėra natūralus dalykas. Jei ji būtų natūrali, tuomet masturbuotis nebūtų nuodėmė. Kodėl tai nėra natūralu? Taip iškreipiamas lytinių organų panaudojimo tikslas. Natūraliai jie skirti gyvybei perduoti (grynai biologinėje plotmėje), o žmogui, turinčiam dvasinę sielą (taigi protą tiesai pažinti ir valią gėriui mylėti), tie organai turi dar ir kitą, kilnesnį tikslą – savo kūnu intymiausiai ir intensyviausiai išreikšti meilę kitam žmogui. Aišku, tiedu tikslai yra neatsiejamai susiję, kitaip išnyksta natūralumo aspektas. Be to, pirmąjį turi įimti antrasis, t. y. gyvybės perdavimas turi būti iš meilės, kitaip žmogus tėra tik gyvūnas. Žmogus, juo labiau krikščionis, pašauktas savo kūnu reikšti savo dvasią, o ne dvasia vergauti praeinantiems, amžinybei neišliksiantiems dalykams.

Ką manau?

Nenatūralu – vienuolynuose sėdėti. Dar nenatūralu yra bandyt išugdyti visokiausius su lytiškumu susijusius kompleksus.

Nuoroda

• Wikipedia – Masturbation

Šiandien religija.lt radau apklausą apie tai, „Kaip krikščionių bažnyčios turėtų reaguoti į Konstitucinio Teismo pasisakymą dėl šeimos sampratos?“ Kviečiu balsuoti.

Šiuo metu rezultatai tokie:

Delfi rašo:

Pietų Afrikoje juodaodės lesbietės žeminamos, prievartaujamos mokyklose, darbe ir netgi bažnyčiose, kartais jas kaltina raganavimu, parodė žmogaus teisių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ tyrimas.

[...]

Pietų Afrikoje tokie prievartavimai netgi vadinami auklėjamaisiais.

[...]

Tyrėjai teigia, kad netradicinės seksualinės orientacijos moteris ir vyrus transseksualus išmeta iš mokyklos, iš darbo vietų.

Anot jų, šeimose, bažnyčiose ir mokyklose dažnai vyrauja homofobija, ypač bažnyčiose palaikomi stereotipai, pastoriai neretai skelbia: „Mums nereikia raganų.“

Ką manau?

Kai kas nors paklausia „kokia tikėjimo žala?“ pavyzdžių surasti nesunku. Žudymai, prievartavimai, gyvūnų rūčių naikinimas, prarasti pinigai, sugriauti santykiai, prarasta sveikata – visų šių dalykų galima išvengti išmokus mąstyti ir įgijus bent minimalių mokslinių žinių.

Bernardinai rašo:

Mums būtina suprasti, kas yra didžiausias mūsų tikėjimo priešas. Senojo sukirpimo ateizmas, ieškojęs sau mokslinių ar veikiau pseudomokslinių pagrindimų, seniai jau nebekelia tikro pavojaus. Tačiau ateistinių idėjų išsekimas, deja, nėra joks pagrindas tikintiesiems džiūgauti. Praeityje laikai, kai Dievo idėja atrodė tokia svarbi, kad buvo metamos visos jėgos, siekiant ją teoriškai, formaliai paneigti. Juos keičia radikalus reliatyvizmas, pragmatizmas bei naujosios gyvenimo mados ir sukuria tokią sielos būseną, kai Dievo klausimas paprasčiausiai išjuokiamas.

Ką manau?

Daugmaž tiesa yra tai, kad ateistams nebereikia taip dažnai sakyti tokių teiginių kaip „dievo nėra, nes mokslas rodo šitą“ arba „dievo nėra, nes mokslas rodo tą“. Taip nutiko, žinoma, ne dėl to, kad ateistai yra neteisūs, ir ne dėl to, kad mokslas staiga nustojo rodyti, kad pasaulis yra natūralus ir be jokių dievybių (pvz. knyga „Dievo Iliuzija„).

Taip nutiko dėl to, kad švietimas ir mokslas yra prieinamas gerokai didesnei žmonių daliai ir natūrali to pasekmė yra tai, kad dievo (ar bent jau suasmeninto dievo) klausimas daugeliui žmonių yra jeigu ir ne juokingas, tai bent jau absurdiškas.

Didžiausias priešas?

Manau, kad didžiausias religijos (ir visokių kitų tikėjimų bei sukčių) priešas yra švietimas. Tiek žinios apie tai, kaip veikia pasaulis, tiek ir kritinio mąstymo ugdymas.

Paaiškinimai

Suprantu, jog religijos ir tikėjimo klausimas yra pakankamai sudėtingas, o švietimo ir mokslo prieinamumas tėra viena iš (svarbesnių) priežasčių, kodėl vakarų pasaulyje sutikti tvirtai tikinčių asmenų darosi sudėtinga.

Žinot, Pharyngula bloge, pastaruoju metu vis skelbiami rašinėliai tema „Kodėl aš esu ateistas„.

Šiandien truputėlį klausiausi Marijos radijo. Kalba ėjo apie kažkokią knygiūkštę, kurioje aiškinama, kaip žmonės būdami ligos patale atranda dievą. Apie tai, kaip dievas labai aktyviai ieško, kaip priartėti prie žmogaus. Žinoma, tik visagalis ir absoliučiai geras dievas gali siųsti žinią apie savo gerumą tokiu būdu.

Tad paklausius laidelės apie šią knygą galvoje susidėliojo labai paprastas atsakymas Pharyngula blogui: Aš esu ateistas dėl to, kad tikintieji tiki visiškom nesąmonėm. O kartais, kai jie patys susivokia, kad jų nesąmonės yra labai kvailos, dar pradeda bandyti jas paaiškinti prisigalvodami dar didesnių nesąmonių.

Po tokių kliedesių, kurie skleidžiami per Marijos radiją man tik kyla klausimas – kokio tuštumo turi būti galva, kad žmogus tuo galėtų tikėti?

Lietuvos rytas rašo:

Egipto griežtosios linijos islamiškos partijos kai kurių kandidatų tikėtina pergalė per pirmuosius po Arabų pavasario revoliucijos surengtus rinkimus daug ką stebina ir kelia nerimą sekuliarios santvarkos šalininkams, ketvirtadienį nurodė vietos žiniasklaida.

[...]

„Al Nur“ – akimirkos netikėtumas“, – savo pirmajame puslapyje skelbia nepriklausomas dienraštis „al Shorouq“, turėdamas omenyje pagrindinę partiją, atstovaujančią salafitams. Ultrakonservatyvi jų ideologija yra artima tai, kuri dominuoja Saudo Arabijoje.

Egipto žiniasklaida prognozuoja, kad ši partija gali surinkti iki 20 proc, balsų per parlamento rinkimus.

[...]

Dominuojančia politine jėga tikriausiai taps Laisvės ir teisingumo partija, įkurta nuosaikaus islamiško judėjimo – Musulmonų brolijos. Preliminarūs rezultatai rodo, kad ji surinko mažiausiai 40 proc. balsų.

Ką manau?

Nelabai sekasi egiptiečiams. Bėgo nuo vilko, užšoko ant grėblio. Palyginimui pavertus procentus į Lietuvos Seimo narių skaičių, įsivaizduokite lietuvišką seimą, kuriame būtų ne vienas gražulis, o net 30! Įsivaizduokite lietuvišką seimą, kuriame būtų ne viena degutienė, o 60.

O man tikrai labai gaila, kad po arabų pavasario Egipte iškart prasideda teokratinė žiema.

Ką daryti?

Lietuvai nutraukti religijų finanansavimą, o sutaupytas lėšas paskirti gamtos mokslų vadovėliams nupirkti egiptiečių jaunimui.

Įvarios krikščioniškos organizacijos susirinko ir per S. Tamkevičių, nusprendė pagąsdinti visuomenę:

Bažnyčios mano, kad vaikų teisės yra svarbesnės už neatsakingų suaugusiųjų žmonių laisvės siekius. Esame sunerimę dėl bandymų atskirti šeimą nuo santuokos, įteisinti partnerystę. Tai tūkstantinės žmonijos patirties ignoravimas, tai reali grėsmė visuomenei ir valstybei.

Tik visų tų tikėjimų atstovai pamiršo paminėti, kad visuomenės įteisinusios partnerystes (įskaitant ir vienos lyties asmenų partnerystes) nė neketina žlugti, o daugumos tų šalių visuomenės labai sveikos (pvz. Suomija, Naujoji Zelandija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Kanada ir kt.). Reik pastebėti, kad absoliuti dauguma valstybių yra labiau išsivysiusios tiek ekonomine, tiek socialine prasme (aš pats Žmogaus socialinės raidos indekse (Human Development Index – HDI) radau tik keletą šalių, kur partnerystė yra įteisinta, o HDI yra prastesnis nei Lietuvos).

Reali grėsmė yra tai, kad tikintieji bando skleisti neteisingą ir nepagrįstą informaciją ir skatina ja remiantis riboti žmonių teises, riboti žmonių galimybę gyventi laimingai su mylimais žmonėm.