Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Delfi rašo apie pilietiškumo ugdymą:

Lietuvos karo akademijos Lyderių ugdymo skyriaus viršininkas, majoras Albertas Daugirdas teigia nesuprantąs, kodėl mokiniai iš ryto negieda valstybės himno, kai kariuomenės daliniuose pakeliant vėliavas Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ giedama. Tokį nusistebėjimą Lietuvos kariuomenės majoras išsakė Seime vykusioje konferencijoje apie pilietiškumo ugdymą mokykloje.

Ką manau?

Rytinė mankšta mokyklose gal ir gali būti naudinga, o štai nacionalizmą propaguojantiems ritualams mokyklose – ne vieta.

Visas tas ritualinis pilietiškumas viso labo perša nacionalistinę idėją, kai tuo tarpu mokslas mums sako: žmonės, iš esmės, yra vienodi.

Tai, kad jums pasisekė gimti dabar, o ne prieš 50 ar ne prieš 5000 metų yra ne jūsų nuopelnas. Tai, kad jums pasisekė gimti Lietuvoje, o ne kurioj nors gerokai labiau atsilikusioje šalyje – ne jūsų nuopelnas. Tai, kad jūs gimėte Lietuvoje, o ne kokioje nors labiau socialiai ar ekonomiškai pažengusioje šalyje, irgi nėra jūsų kaltė. Didžiuotis dalykais, kurie nuo jūsų nepriklauso yra gan kvaila.

Aš, žinoma, pritariu, kad reikia ugdyti visuomenę, kurioje žmonės gerbia vieni kitus, kurioje žmonės padeda vieni kitiems, kurioje žmonės bendradarbiauja vieni su kitais. Bet to neturėtų būti siekiama brukant ideologijos, kuri skatina žmonių skirstymą pagal tautybę, pilietybę, gimimo vietą ar dar ką nors, ritualus.

Delfi skelbia dėmesio vertą straipsnį “Ar Lietuvoje gali atsirasti reali antiklerikalinė bei feministinė jėga?”:

Vargu ar prieš penkerius metus kas nors būtų patikėjęs, kad politinė partija, pasisakanti už tos pačios lyties asmenų partnerystes, Katalikų bažnyčios įtakos ribojimą ir net lengvųjų narkotikų legalizavimą, surinks per 10 procentų balsų Lenkijos parlamento rinkimuose ir užims trečiąją vietą, aplenkdama tokias politikos senbuves kaip Kairiųjų demokratų sąjunga ir Lenkijos liaudies partija.

[…]

Reakcijos į Aušrinės Marijos Pavilionienės pateiktą Partnerystės įstatymo projektą atskleidžia, kad nei socialdemokratai, nei liberalai nepajėgūs atstovauti visuomenės daliai, siekiančiai pažangios, o ne tradicionalistinės visuomenės.

Apostazės bloge skelbiama apie tai, kad ateinančių metų biudžete planuojama skirti kone 3 milijonus litų religijos propagavimui.

Bernardinai skelbia vyskupo Gintaro Grušo pasvaičiojimus apie ateistus:

Pati kariuomenės vadovybė tai supranta ir to prašo iš mūsų. Kita vertus, kaip ne kartą esu sakęs, cituodamas gana žinomą posakį, „apkasuose ateistų nėra“. Kai žmogus atsiduria mirties pavojuje, jis griebiasi to, ko mes visada ir ieškome – Dievo.

Kadangi, about.com yra parašę gan neblogą straipsnelį angliškai apie šitą kvailą frazę, tai aš daug nesikartosiu, tik pagrindines mintis iš to straipsnelio išsakysiu:

• Ateistai apkasuose ar kitose sunkiose situacijose paprastai nekeičia savo pažiūrų (žinoma, būna ir tokių kurie keičia)
• Kai kurie tikintieji apkasuose ar kitose sunkiose situacijose supranta savo tikėjimo geru dievu absurdiškumą ir išsižada tikėjimo
• Net jeigu apkasuose ir sunkiose situacijose visi ateistai staiga pradėtų tikėti dievais, tai įrodytų tik tai, jog žmogus sunkiose situacijose gali prarasti sveiką nuovoką, o ne ką nors kitą.

Papildomos nuorodos

• Apie C. Hitchins vėžį ir netikėjimą
• Grethan Christina straipsnelis šia tema

Ką manau?

Kad ir kokia kvaila būtų netiesa, jeigu ją sako kunigas, tikintieji jos neanalizuos.

Irena Degutienė savo puslapyje skelbia apie tai, kad politikai šį penktadienį nedirbs, o tik švaistys pinigus ir laiką religinijai:

Penktadienį, spalio 28 d., Seimo Pirmininkė Irena Degutienė rengia vienuoliktus nacionalinius maldos pusryčius.

[…]

Nacionaliniai maldos pusryčiai – tai galimybė politikams, verslininkams, visuomenės veikėjams, jaunimui pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis su kitais žmonėmis. Šiuose susitikimuose kalbama apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime, visuomenėje, tarpusavio santykiuose, drauge kurti pasitikėjimą ir stiprinti draugystę, brėžti ateities veiklos gaires ir įvardinti politinės veiklos pasirinkimo kertinius principus.

Negi tikrai taip sunku savo hobiams (kokie jie bebūtų) skirti ne darbo laiką, o savo laisvalaikį. Savo hobiams skirti savo pinigus, o ne valdiškus?

Lietuvos rytas skelbia, kad Marijampolėje bus statoma nauja bažnyčia:

„Nesuprantu, kam Marijampolei reikalinga nauja bažnyčia? Yra dvi, ir jos nebūna perpildytos“, – skeptiškai apie naujų maldos statybą kalbėjo ne vienas miesto gyventojas.

Dvasininkų atsakymas skeptikams trumpas: „Tokia tikinčiųjų valia“.

[…]

Bažnyčią statysime iš aukų, žadėjo padėti ir Marijampolės savivaldybė. Statybos kainą, manau, skaičiuosime ne tūkstančiais, o milijonais litų“, – pasakojo naujosios parapijos klebonas M.Rudzinskas.

Ką manau?

Tikinčiųjų valia mokesčių mokėtojų pinigai bus švaistomi niekam nereikalingiems dalykams.

Alfa skelbia:

Krikščioniškų laidų vedėjas klaidingai išpranašavo, kad pasaulio pabaiga bus šių metų gegužę. Dabar jis tvirtina, kad tai įvyks spalio 21-ąją.

90 metų Haroldas Campingas teigė, kad „Paskutiniojo teismo“ diena įvyks gegužės 21-ąją, kai Jėzus sugrįš į Žemę, ir „dorieji“ bus paimti į dangų. Nors gegužės 21-oji atėjo ir praėjo, evangelistas iš Amerikos dabar tvirtina, kad Apokalipsės diena bus spalio 21-oji.

Nepaisant to, kad daugeliui tokios pranašystės atrodo, kaip nekalti nesvispročio sapaliojimai iš kurių nebent galima pasišaipyti, priminsiu, kad šitas tipas prsidėjo prie to, kad būtų sugriautos krūvos gyvenimų ir šeimų.

Mano pranašystė?

Gal man pasiskelbti pranašu ir išpranašauti, kad pasaulio pabaigos šiais metai nebus? Žmonėms turėtų iškart matytis, kad aš – tikras pranašas vien iš to, kad mano pranašystė pildosi.

Spaudoje ir kituose bloguose vis pasirodo straipsnių apie tai, kad katalikų bažnyčioj kunigais gali būti tik vyrai. Žmonės tuo piktinasi ir kai kurie reikalauja pasikeitimų.

Aš paprastai tik gūžteliu pečiais – būti patiklia yra vienas reikalas, o aktyviai prisidėti prie pramanų prastūminėjimo už tiesą yra kitas.

Tad sveikinu moteris dėl to, kad joms neleidžiama Katalikų Bažnyčioje užimti tokių amoralių pareigų.

Lietuvos rytas paskelbė klebono iš Jonavos paburbenimus prieš laidotuvių tradicijas:

Jei mirus žmogui kreipiatės į parapiją dėl laidotuvių, tai normalu, kad laidotuvės turėtų būti katalikiškos. Ne kartą buvo taip, kad laidotuvių metų iš jų norėjau pabėgti dėl košmaro, kurį sukelia mirusio artimieji. Pirma, niekada nesupratau ir nesuprasiu velionio rankų ir kojų virvelės nukirpimo, kurios laiko rankas ir kojas gražiai sudėtas

[...]

Antra – nieko absurdiškiau nesu matęs kaip mirusio vežimas prie jo namų kur jis gyveno ir pastovėjimas. Ką tai reiškia?

Kartą karstą atvežė prie namų, visi sustojo, ir automobiliai minutę laiko leido garsinius signalus kaip per vestuves. Taip ir nesupratau, ar jie liūdi, ar džiaugiasi, kad žmogus mirė, tos laidotuvės man buvo siaubingos.

[...]

Daugelis skundžiasi sunkiu pragyvenimu, tačiau apsilankęs kapinėse to nepasakyčiau. Man koktu nuo tos tuščios gigantomanijos, lenktynių kas gražiau ir brangiau. Kai užsimenu apie prisidėjimą prie parapijos pastatų išlaikymo ir remontų, kyla baisus nepasitenkinimas.

Ką manau?

Ritualai keičiasi, o organizacijos, pardavinėjančios ritualų paslaugas skunždiasi, kad keičiasi pirkėjų skonis ir kad toms organiazcijoms tenka prisitaikyti. Aš viliuosi, kad jie neprisitaikys ir tokiu būdu praras dar didesnę savo klientų dalį.

O apie tą teiginį „nieko absurdiškesnio nesu matęs“, tai galėtų susidaryti įspūdis, kad žmogus ne bažnyčioj dirba. Kas iš jūsų mano, kad meldimasis pramanytiems personažamas ir numirėliams yra mažiau absurdiška, nei sustojimas prie vėlionio namų? Galų gale, kas mano, kad kunigai su savo spalvotom „suknelėm“ yra mažiau absurdiška, nei sustojimas prie vėliono namų?

Ką daryti?

Jeigu norite savo mirtimi prisidėti prie kitų žmonių gerovės, spjaukite į tradicijas ir užsiregistruokite tapti organų donorais, bei surašykite testamentą, kuriame pažadėtumėte po mirties paaukoti savo kūną mokslui/medicinai.

Papildymas (2011 10 18, 19:09)

• Komjaunimas.lt vakar paskelbė įrašą „Kaip laidoti ateistą„

Lietuvos rytas skelbia apie visuomenės apklausą apie krūties vėžį:

Tyrimas parodė, jog [...] net 41 proc. apklaustųjų krūties vėžio diagnozę prilygina mirties nuosprendžiui.

[...]

Geriausiai šalies gyventojams žinomi vėžio gydymo būdai – chemoterapija (52 proc.), chirurginis gydymas (45 proc.) ir radioterapija (9 proc.). Pavieniai respondentai pažymėjo liaudies medicinos, homeopatijos, sveiko gyvenimo būdo, psichologinės pagalbos svarbą. Beveik penktadalis apklaustųjų neįvardijo nė vieno galimo krūties vėžio gydymo būdo.

[...]

mažesnių miestų, rajonų centrų ir kaimo vietovių gyventojai tokį vėžio gydymo būdą kaip chemoterapija laiko netgi labiau sveikatą žalojančiu veiksniu nei pats vėžys. Taip mano daugiau nei trečdalis (35 proc.) apklaustųjų.

Ką manau?

Nieko nuostabaus, kad 41% žmonių krūties vėžio diagnozę prilygina mirties nuosprendžiui – dalis jų gan aiškiai išdėstė, kad jie neketina gydytis jokiom efektyviom priemonėm.

Jeigu dalis iš jų imtųsi gydytis homeopatija, sveiku gyvenimo būdu, liaudies medicina, tai jiems tas krūties vėžys beveik garantuotai yra mirties nuosprendis. Gerai, kad apklausa rodo, kad tokių žmonių – vienetai.

O štai 35% manančių, kad chemoterapija yra žalingesnė už krūties vėžį, jau tikrai ne vienetai. Dalis tų bijančių chemoterapijos matyt atsisakys ir chirurginio gydymo – tad jiems taip pat ko gero patys pasirašo sau mirties nuosprendį.

O daugiau informacijos apie krūties vėžį rasite VU Onkologijos instituto Vėžio informacijos centre.