Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Lietuvos rytas skelbia straipsnelį apie astrologiją:

Ministerijos 2005 metais sudaryta darbo grupė parengė dokumentą „Ką vertėtų žinoti magijos paslaugų vartotojams“. „Kadangi magijos fenomenai nėra patvirtinti mokslo, nėra ir būdų, kaip būtų galima užtikrinti ar išmatuoti magijos paslaugos kokybę. Nors magijos paslaugų teikėjai dažniausiai žada pamatuojamus dalykus (nusako ateitį, pažada išgijimą, sėkmę gyvenime), šie pažadai retai pateikiami besąlygiškai ar užtikrintai“, – teigiama dokumente.

Ką manau?

Tikrai? Tik tiek? Tik „magijos fenomenai nėra patvirtinti mokslo“? O kaip apie visas mūsų turimas mokslo žinias, kurios rodo, kad magijos nėra? O kaip su visais tyrimais, kurie pademonastravo, kad kiekvienas tirtas „magas“ neturėjo jokių antgamtinių gebėjimų?

Tai nėra tik „magijos fenomenas nėra patvirtintas mokslo“. Iš tikro tai yra: pasak mokslo magija neegzistuoja ir neturi nė menkiausio teorinio pagrindo egzistuoti.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nėra gavusi nė vieno skundo dėl būrimo salonų ar pavienių būrėjų veiklos. Teisingumo ministerijos registrų departamento juridinių asmenų ir religijų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto Donato Glodenio teigimu, faktiškai nėra objektyvių būdų įvertinti maginių paslaugų kokybę, būrimo salonų paslaugos turėtų būti vertinamos analogiškai pramogų pasaulio paslaugoms. „Ką daryti, jei spektaklis, už kurį sumokėjai daugiau, nei iš pradžių norėjai, nepatiko?“ – klausimu iliustravo D.Glodenis.

Ką manau?

Objektyviai tiriant, visada išaiškėja, kad maginių paslaugų kokybė yra niekinė. T.y. objektyviai tiriant visuomet paaiškėja, kad „magas“ yra neatskiriamas nuo paprasčiausio fokusininko. Bėda tik ta, kad objektyviai ištirti kiekvieno „burtininiko“ kiekvieną pasirodymą yra pakankamai sunku ir nepraktiška.

Alfa rašo:

Saudo Arabijoje antradienį viena moteris už automobilio vairavimą buvo nubausta 10-čia botago kirčių – tai pirmas kartas, kai šioje ultrakonservatyvioje musulmoniškoje karalystėje skiriama teisinė bausmė už seniai galiojančio draudimo moterims vairuoti transporto priemones pažeidimą.

[...]

Antradienio nuosprendis aktyvistus nuliūdino tuo labiau, kad buvo paskelbtas vos dvi dienos po to, kai karalius Abdullah pažadėjo ginti moterų teises ir paskelbė dekretą, kad moterims bus leista dalyvauti 2015 metų municipalitetų rinkimuose. Karalius taip pat pažadėjo paskirti moterų į konsultacinę Šuros tarybą, kurioje šiuo metu dirba vien vyrai.

Ką manau?

Kaip ir visada, nieko naujo – dauguma populiariųjų religijų (ir jų įtakojami įstatymai) nuo seno kovoja prieš įvairių žmonių grupių teises ir priešinasi bet kokiems pokyčiams lygybės link.

Vakar buvo Pasaulinė kontracepcijos diena, ta proga Delfi skelbia M. Pavilionienės straipsnį apie kontracepciją ir lytinį švietimą.

Tad šį sykį rašysiu, ne apie tai, kad kontracepcija svarbi ir ne apie tai, kad dėl neišmanymo apie lytinius santykius kyla daug bėdų, o apie tai, kad man baisu dėl to, kad yra labai daug žmonių, kurie garbina neišmanymą ir bando visaip apjuodinti teisingos informacijos sklaidą. Taigi pacituosiu kelis Delfi komentatorius:

2011 09 26 15:57:

Lyg niekas kontraceptikų Lietuvoj nedraudžia? Gal nereikėtų per daug laisvės vaikų tvirkintojams ir ankstyvųjų lytinių santykių propaguotojams, o ne kontraceptikus drausti.

2011 09 26 18:03

kai LT taip sparčiai mažėja gyventojų, tauta tiesiog nyksta akyse, geriau būtų agituoti už didelę, laimingą su tėčiu ir mama šeimą, kurią remia valstybė ir kur džiugiai auga Lietuvos ateitis.

Lietuvos rytas rašo apie popiežiaus vizitą Vokietijoj:

Savo pirmuoju valstybiniu vizitu gimtojoje šalyje Benediktas pasinaudojo tam, kad paragintų Vokietijos katalikus tvirtai laikytis jo ultrakonservatyvaus credo tokiais klausimais kaip dirbtinis apvaisinimas, abortai, eutanazija ir gėjų santuokos.

Ką manau?

Nieko naujo, Katalikų Bažnyčia ir toliau kovoja prieš žmonių teises ir laisves. Srityse nesusijusiose su religija, visi tokie pasisakymai būtų marginalizuoti ir būtų visų normalių žmonių pajuokos objektu.

Bernardinai skelbia:

Zambijos naujasis prezidentas Michaelas Sata, pirmasis išrinktas valstybės vadovas katalikas ir uolus tikintysis, sekmadienį paskelbė, kad jo vyriausybė vadovausis 10–čia Dievo įsakymų.

„Šiai vyriausybei bus vadovaujama laikantis 10–ies Dievo įsakymų. Nevok, mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“, – bažnyčioje prestižiniame sostinės Lusakos rajone Rodso Parke parapijiečiams sakė M.Sata.

„Pirmą kartą ši šalis turi prezidentą kataliką, ir mūsų vyriausybė rems Bažnyčią“, – sakė jis, priminęs, kad daugumą šalies gyventojų sudaro katalikai.

Ką manau?

Man visuomet labai kvailai atrodo, kai kas nors aiškina, kad reikia vadovautis 10 dievo įsakymų. Dažniausiai, tai tereiškia, kad arba žmogus nelabai susimąstė, ką tie 10 dievo įsakymų reiškia, arba tai, kad tai yra absoliutus fanatikas.

Ar jie susimąstė, kad pirmieji 3 įstatymai neturi nieko bendro su moraliu elgesiu? Tai yra grynai įsakymai liepiantys įtvirtinti konkrečią religiją.

Dar juokingiau, kai katalikai ragina vadovautis tuo antruoju įsakymu:

„Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“

Jau kas kas, o katalikai tikrai nesilaiko to antrojo įstatymo, tiek sau blizgučių prisikabinę ir tiek šventųjų prisidirbę prieš juos visus keliaklupsčiauja tik. Bet džiugu, kad nesilaiko to įsakymo, nes kitaip imtųsi drausti kone visas mokslines knygas – o ypač geologijos, biologijos ir astronomijos.

Ketvirtasis įsakymas:

Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.

Šitas, žinoma, ko gero nelabai rūpėtų visiems, jeigu žmogus sau ant galvos pats tokį užsikartų, tik tiek, kad jam kaip prezidentui lyg ir priklausytų laikytis tos dalies apie ne gimines gyvenančius jo žemėse. O tai jau yra gan didelis nepatogumas visiems tos šalies gyventojams.

Nieko blogo, kai prezidentas gerbia savo tėva ir motiną ir nesvetimauja, bet visa tai yra labiau asmeninis / bulvarinės spaudos, o ne valstybės valdymo reikalas.

Tad galų gale lieka 3 dievo įsakymai, kurių laikymasis tikrai rūpi žmonėms ir kurie yra pripažįstami moraliais kone visų žmonių grupių: nevogsi, nežudysi, neliudysi melagingai…

Išvada

Visiems būtų geriau, jeigu visokie politikai ne populistiškai ir nesusimąstydami žadėtų laikytis dešimties dievo įstatymų, o tik paprasčiausiai nevogtų, nežudytų ir nemeluotų.

Prieš keletą dienų vyko Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizavimo konferencija, kurioje kalbėta apie krikščionių diskriminaciją. Tema pakankamai rimta ir pavyzdžių, kai krikščionys skriaudžiami, tikrai įmanoma surasti. Kita vertus, konferencijoje kalbėta ir apie visokius niekus:

Kartais pasirodo užuomazgų, kad krikščioniškos bendruomenės labiau pažeidžiamos ir sulaukia mažiau pagarbos nei kitos religinės bendruomenės. Buvo pateiktas Lenkijos pavyzdys, kai vienam asmeniui suplėšius Bibliją teismas nusprendė, kad tai buvo tik asmens meninė išraiška. Jei tai būtų buvęs Koranas, incidentas būtų sulaukęs visai kitokio atgarsio.

Taigi, šioje byloje buvo apgintos pilietinės laisvės, o krikščionys dabar dėl to skundžiasi? Kas ten per pagarba kurios nusipelno Koranas? Kiek suprantu šitiems krikščionims labai prie širdies „bijo, vadinasi gerbia“ tipo pagarba?

O kaip dėl šito?:

Krikščionių pasisakymai ginant krikščioniškas vertybes nepageidaujami viešojoje erdvėje, ypač jei tai liečia tokias temas kaip abortas, eutanazija, vienos lyties žmonių sąjungos.

Tikrai? Skundžiatės dėl diskriminacijos argumentuodami tuo, kad kartais žmonės nebenori klausytis jūsų pasiūlymų ir toliau skriausti žmones, kuriuos skriaudėte per amžius?

Priminimai

• Žodžio laisvė reiškia, kad kvailas idėjas galima vadinti kvailomis.
• Draudimas diskriminuoti kitus nėra diskriminacija, tai yra diskriminacijos naikinimas.
• Kvailos idėjos ir neteisinga informacija nenusipelno jokios pagarbos, nesvarbu, kas ta neteisinga informacija tiki ir nesvarbu, kam tos kvailos idėjos yra brangios.

Alfa skelbia šūdstraipsnį – pokalbį su Galina Šmidt apie numerologiją ir krepšinį:

Kodėl prieš antrąjį čempionato etapą atsisakėte publikuoti skaičiavimus? Išsigandote sirgalių „raganų medžioklės“? Juk neskelbiate, pakvėpavusi garais kaip Delfų orakulas, pranašysčių, o remiatės konkrečiais skaičiais ir raidėmis.

Neišsigandau. Tiesiog nenorėjau užsitraukti sirgalių nemalonės, likti nesuprasta. Labai nenorėjau, kad galvotų, jog bandau mokyti, kaip reikia žaisti, – paaiškino numerologė G. Šmidt. – Numerologija nėra būrimas, tai yra rimtas mokslas, kur skaičiavimai atliekami pagal formules. Kadangi skaičiai yra teigiami ir neigiami, dažnai būna du atsakymai, o kiekvieno jų tikimybė išreiškiama procentais.

Ką manau?

Žurnalistai turėtų atsakingiau žiūrėti į savo darbą. Žinoma, nieko čia blogo, kad rašo apie visokius šarlatanus, bet balanso dėlei nereikėtų pamiršti pridėti ir prierašo, kad „numerologija yra niekuo nepagįsti niekai, o numerologija užsiimantys žmonės yra neišmanėliai, priplaukę arba sukčiai“.

Taip pat, nevertėtų dėti tokių dalykų, kaip „neskelbiate, pakvėpavusi garais kaip Delfų orakulas, pranašysčių, o remiatės konkrečiais skaičiais“, nes Delfų orakulai irgi remdavosi konkrečiais garais, o kai kurie astrologai ir dabar remiasi konkrečiom žvaigždėm. Skaičių, žvaigždžių ir garų konkretumas nereiškia, kad tarp jų yra nors menkiausia koreliacija.

Pasak Delfi straipsnio pavadinimo atrodytų, kad „Iš pelenų Labanoro bažnyčią pakėlė meilė ir viltis“, kita vertus paskaičius straipsnį išaiškėja, kad bažnyčia atsatyta mokesčių mokėtojų ir visokių lunatikų aukomis.

Mokesčių mokėtojai sumokėjo pusę milijono (o ko gero ilgainiui susidarys ir visas milijonas):

Vyriausybė bažnyčiai atstatyti skyrė milijoną: pusę davė, pusė liko neatiduota

Na ir didžiąją dalį sunešė visokie lengvatikiai. Pvz.

viena močiutėlė iš Dusetų paaukojo keliolika tūkstančių, dėkodama už tai, kad ją, ištremtą, nuo mirties ir žūties išgelbėjusi Marijos globa.

Dar, gan juokinga, kai kunigai pradeda svetimus pinigus skaičiuoti ir vietoj to, kad prisimintų, jos bažnyčiai pinigų prisireikė dėl to, kad ji buvo per Katalikų Bažnyčios aplaidumą neapdrausta, bando graudenti apie vertybių amžinumą ir netikrų dalykų laikinumą:

Klebonas atvirauja: jam buvę baisu, kai į sąskaitą suplaukė tiek pinigų. Tai didelis įpareigojimas ir įsipareigojimas parapijiečiams, jų nuoširdžiam suvokimui, kad auka bažnyčiai – ypatinga intencija.
– Tik dvasingas žmogus suvokia vertybių amžinumą ir netikrų dalykų laikinumą,– įsitikinęs kun. J. Kazlauskas. – Aš sakau, jog Labanore išmušė valanda pasitikrinti Šveicarijos bankus. Apylinkėse įsikūrę daug turtingų žmonių – turi vilas visų didmiesčių atstovai, tačiau pinigines atveria šykščiai.
Kartais pagalvoju: prabangiame restorane juk pietūs kelis šimtus kainuoja, bet, kita vertus, gal ir nereikia tų nešvarių pinigų, kurie sukaupti išnaudojant žmones, verčiant dirbti pusvelčiui. Mane žavi paprastų parapijiečių intencijos. Pasakiau per pamokslą, jog gal vertėtų Marijos altoriui sukurti auksinę širdį – sunešė kas žiedą, kas auskarus. Per pažįstamus sužinojau apie Kryžiaus kelio stočių ciklo paveikslus. Antikvariniai, vertingi, bet reikia restauruoti, pasakiau, kiek kainuos. Išsidalijo stotis (net pritrūko jų), vienai atnaujinti šeima paaukojo, kitos – kelios šeimos susidėjusios.

Paskaitęs apie tuos kunigo atviravimus taip ir likau nė kiek neįtikintas, kad Katalikų Bažnyčiai priklausančio pastato vertingumas yra amžinesnis už skanią kokio nors labanoriškio vakarienę… O jau tuo labiau bažnyčios vertingumas tikrai niekaip nesugeba pakliūti net šalimais prie tikrai naudingų dalykų: iš bado mirštančių afrikiečių pamaitinimo, nuo tsunamio nukentėjusių japonų aprengimui ar pinigų paaukojimo mokslo tyrimams ir kt.

O dar intelektualiai įspirsiu katalikams pacituodamas bibliją (Evangelija pagal Luką):

Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“

Ką manau?

Kai sakoma, kad „bažnyčią pakėlė meilė ir viltis“, tai man skamba panašiai kaip „turguje burtininkės piniginę dvidešimčia tūkstančių litų pastorino lengvatikės meilė ir viltis“.

Kurioms ideologijoms rūpi žmogus? Pasak krikščionių – tik kirkščionims. Štai, pvz. Alfa skelbia, kad Seimo pirminkė bandė įtikinti:

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kalbėdama apie socialinės rinkos plėtros perspektyvas, pareiškė tikinti, kad krikščioniškas mokymas, kuris akcentuoja žmogiškųjų vertybių svarbą, yra svarbesnis už liberalios ekonomikos plėtrą.

„Krikščioniškas socialinis mokymas sudėlioja akcentus ir ekonomikos tikslu tampa ne nuolat didėjantis apsirūpinimas prekėmis, o žmogiškųjų, socialinių vertybių puoselėjimas. Tuo jis yra priimtinesnis ir labiau siektinas už liberaliąją nereguliuojamąją rinkos ekonomiką arba planinės socialistinės ekonomikos modelį, kurį mes jau turbūt baigiame pamiršti“, – penktadienį tardama įžanginį žodį Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje apie socialinės rinkos plėtros perspektyvas kalbėjo I. Degutienė.

Ką manau?

Derėtų pastebėti, kad absoliuti dauguma šiuolaikinių ideologijų stengiasi pasiekti, kad žmonėms būtų geriau. To siekia ir liberalai, ir konservatoriai, ir socialistai, ir krikščionys, ir humanistai, ir laisvosios rinkos šalininkai, ir dar krūvos kitų ideologijų atstovų. Kiekvienos šių ideologijų tikslas yra žmonių gerovė.

Esminis skirtumas tarp daugumos ideologijų, yra ne tikslas, ko siekiama, o priemonės ir procesas, kaip tų tikslų siekiama.

Deja, nepaisant to, kad tikslas „žmonių gerovė“ yra aprašomas lygiai tais pačiais žodžiais, nereiškia, kad visada siekiama tų pačių tikslų. Čia, žinoma, labiausiai išsisikiria visokių religijų atstovai, mat jų žmogaus gerovės supratimas apima ne tik realybę, bet ir pramanytą pomirtinį gyvenimą, kuriam, deja, priimdami sprendimus jie teikia prioritetą.

Kai kitos ideologijos vienom ar kitom priemonėm siekia žmonių gerovės, krikščionys savo pastangas sklaido tarp realių ir pramanytų pomirtinio gyvenimo poreikių tenkinimo, o iškilus pasirinkimui, kai pagalba realiam žmogui prieštarauja jų religiniams pramanams, jie žmogaus poreikius nustumia į šoną ir prioritetus skiria savo religinių pasakų personažo reikalavimams.

Kiekvienąsyk, kai tik krikščionys pasisako prieš žmonių teises, laisves ar mokslo pasiekimų taikymą medicinoje, man galvon vis lenda šūkis „ne darbais, o žodžiais mes žmogų mylim“.