Taigi, nuo labai kontraversiško įrašo apie raginimą nemeluoti gyventojų surašymo anketoje pereisiu prie gerokai mažiau kontraversiško klausimo apie dirbtinį apvaisinimą. 
Per Lietuvos radiją klausiausi Bernardinų redaktoriaus Andriaus Navicko dienos komentaro (pilnas tekstas skelbiamas ir Bernardinuose) apie dirbtinį apvaisinimą.
Jau šį pavasarį parlamentarai turės apsispręsti dėl to, kaip Lietuvoje yra traktuojamas ir reglamentuojamas pagalbinis apvaisinimas. Klausimas tikrai svarbus ir, neabejoju, jo svarstymas Seime sukels daug emocijų, tuo labiau kad teks apsispręsti dėl dviejų alternatyvų, kurių kiekviena turi šalininkų būrį, o suderinti abu projektus, sujungti į vieną praktiškai neįmanoma, nes jie remiasi priešingomis vertybinėmis nuostatomis.
Ne, tai tik iš dalies vertybinių nuostatų klausimas. Vertybines nuostatas galima normaliai svarstyti tik tuomet, kai sutariame dėl faktų. O dėl faktų nesutariame dėl to, kad tikintieji remiasi religinėm pasakom, o ne sveiku protu. Pradėkime nuo to, kad reikia susitarti, kada žmogus yra pakankamai susiformavęs, kad pradėtume beveik besąlygiškai ginti jo gyvybę.
Tikintiesiems žmogus prasideda nuo kiaušialąstės apvaisinimo ir jie tiki tokiais niekais, kaip siela. Didelė dalis žmonių visgi supranta, kad žmogaus vystymąsis yra tęstinis procesas, kur apvaisinta kiaušialąstė ir tėra tik viena didelė ląstelė, o ne žmogus. O štai ką tik gimęs kūdikis beveik nesiskiria nuo kūdikio, kuriam iki normalaus termino beliko koks mėnuo.
Tad dar kartą, tai – ne vertybinės nuostatos, tai absurdiško tikėjimo pasakom apie sielą susidūrimas su paprasčiausiu suvokimu, kad žmogaus vystymąsis yra tęstinis procesas.
Štai visai neseniai Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos paskelbė, jog reikalavimas, kad į pagalbinį apvaisinimą gali pretenduoti tik susituokusios poros, neleistinai susiaurina žmogaus teises bei pažeidžia lygią visų asmenų teisę į medicinos pagalbą. Panašus motyvas girdimas ir buvusio sveikatos apsaugos ministro Algimanto Čapliko tvirtinime, kad embrionų apsauga sukuria nereikalingų kliūčių ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko.
Nežinau, kodėl Navickas tai reiškia su nepasitenkinimo tonu.
[…] tai kuo nepatenkinti tie esą „tamsybininkai“, tokie kaip, pavyzdžiui, aš, kurie įsitikinę, kad būtent liberaliu ir pažangiu vadinamas įstatymo projektas yra priešingas žmogaus teisėms?
Pirmiausia, tuo, kad „pažangiu“ pavadinto projekto šalininkų argumentai remiasi melaginga prielaida, jog pagalbinis apvaisinimas yra žmogų labai slegiančios nevaisingumo ligos gydymo būdas.
Gali vadinti kaip nori, tai – problemos sprendimas analogiškas akiniams. Nešioji akinius – matai, o be akinių – žlibas. Pasigimdei vaiką ir problema išspręszta, o toliau – nevaisingas.
Jei iš tiesų norima kalbėti apie gydymą, svarbiausia atrasti fiziologinę nevaisingumo priežastį ir bandyti ją pašalinti. Šiuo metu pasaulyje darbuojasi daugybė mokslininkų, gydytojų, kurie siekia tobulinti nevaisingumo gydymą.
Labai puiku, kad darbuojasi. Labai puiku, kad siekia tobulinti. Bėda tik ta, kad to gydymo dar nėra. Grįžkim vėl prie akinių: kol nebuvo lazerinės chirurgijos regėjimo sutrikimų gydymui, tol teko nešiot akinius. O dabar patobulinom chirurgijos metodus – ir dalis žmonių turi pasirinkimą (kai kuriems sutrikimimams lazerinė chirurgija, kiek suprantu, netinka).
Tiesiog nereikia kurti dirbtinės dilemos. Reikia problemą spręsti dabar efektyviais dabar turimais metodais, o kai turėsim pasirinkimą, bus galima pereiti ir prie kitų.
Na, o svarbiausia vertybinė perskyra, iš kurios kyla aršiausi politiniai ginčai – kaip mes suvokiame vaiką ir jo teises. Tiesa, neturėtume pamiršti ir to, jog aktyvus pagalbinio apvaisinimo propagavimas neretai susijęs ne vien su rūpesčiu dėl savo artimo, bet veikiau su siekiu iš jo neblogai uždirbti. Ar mes turime paisyti vaiko teisės augti šeimoje? Jei pora, negalinti susilaukti vaikelio natūraliu būdu, nesiryžta tuoktis, įsipareigojant vienas kitam, tai ar tikrai ji suvokia visą vaiko auginimo atsakomybę, ar veikiau trokšta vaikelio kaip emocinio pasitenkinimo šaltinio ir dėl to, jog kiti turi vaikų?
WTF? Prie ko čia santuoka? Prie ko čia uždarbis? Ir prie ko čia priežastys dėl kurių norima vaikų? Norit uždrausti nesantuokinius vaikus? Tai – atskiras klausimas. Norit uždrausti imti atlyginimą už suteiktas paslaugas (medicinines ar bet kokias kitas)? Tai – atskiras klausimas. Norit uždrausti susilaukti vaikų iš viso priklausomai nuo priežasčių (prezervatyvas plyšo, noriu emocinio pasitenkinimo, nenoriu iš bendraamžių ir draugų išsiskirt)? Tai – atskiras klausimas. Net nepaisant to, kad tai absoliučiai durni klausimai, jie su dirbtiniu apvaisinimu – nesusiję.
Taip pat ir dėl deramos embrionų apsaugos. Nevalia, kad, ruošiant vaikeliui kelią gimti, būtų sunaikinami jo broliukai ir sesutės, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga“.
Kaip jau minėjau įrašo pradžioje – tai, kad jūs tikite niekais ar naudojate emocijas keliančius žodelius (“broliukai”, “sesutės”) nepadaro tų embrionų nei sąmoningais, nei pilnaverčiais žmonėmis, nei jaučiančiais skausmą padarais. Toje stadijoje tikrai yra ne ką daugiau nei ląstelių rinkinys.
Taip, be apribojimų paprasčiau ir pigiau, tačiau nemanau, kad tai šiuo atveju turėtų būti svarbiausiu kriterijumi, juk kalbama ne apie kokio mechanizmo surinkimą, bet apie žmogaus gyvybę. Ir visiškas nesusipratimas požiūrį į vaiką kaip į prekę ar sukonstruojamą robotuką vadinti pažangiu ir liberaliu, esą nuosekliausiai atitinkančiu žmogaus teisių sampratą.
Tai, kad jūs siekiate nužmoginti vaikus gimusius dirbtinio apvaisinimo pagalba, nemažina jų žmogiškumo.
Jei visuomenėje labiau vertinama ne gyvybės apsauga, ne atsakingas požiūris į tėvystę, bet noras turėti viską, ko užsigeidi, ir tai turėti kuo greičiau, tai vargu ar tokią visuomenę galima vadinti žmogaus teises gerbiančią visuomenę. Žmogaus teisės be pamatinės pagarbos žmogui, be laisvės ir atsakomybės dermės tėra skimbčiojantys cimbolai, bet ne tikras rūpinimasis žmogumi ir laisvės erdvės puoselėjimas.
Kaip jau minėjau anksčiau: nei atsakingas požiūris į tėvystę, nei noras turėti viską, ko užsigeidi, nei noras turėti viską kuo greičiau, nėra susiję su dirbtiniu apvaisinimu.
O noras saugoti tokios ankstyvos stadijos embrionus yra pagrįstas labiau prietarais ir pasakomis, nei kuo nors realiu.
Ką manau apie reprodukciją?
Manau, kad Žemė ir taip perpildyta, tad etiškiau būtų tiesiog negimdyti vaikų. Bet tai irgi nesusiję su dirbtiniu apvaisinimu…
Komentarai (12) 
