Žiūrima Vasaris, 2011

1,26 mln dykaduonių

Per paskutinę savaitę susiradau porą straipsnelių su statistika apie visokius mulkius.

Po Prezidentės susitikimo su Stačiatikių Bažnyčios vadovu Lietuvoje Delfi skelbia:

Lietuvoje stačiatikių tikėjimą išpažįsta apie 150 tūkstančių gyventojų. Šalyje yra 53 jų maldos namai.

Bernardinai skelbia:

2009 metais pasaulyje buvo 1.181 milijonas katalikų.

Na bet tai smulkmenos, Lietuvoj pasak jų, ko gero, gyvena beveik 3 milijonai katalikų nepaisant to, kad nemaža dalis su katalikybe

O štai čia įdomesni skaičiai iš to paties Bernardinų straipsnelio:

Pasaulyje yra 410593 kunigai, 729371 moterys vienuolės, 117978 klierikų. Taigi, iš viso profesionaliai katalikiškų pramanų propagavimu 2009 vertėsi arba ruošėsi verstis net 1,26 milijono žmonių. Ir tai tik katalikų.

Ką manau?

Nepaisant to, kad racionalus mąstymas yra vertingas ir teisingas savaime, racionalaus mąstymo gynėjams tenka susidurti su milžiniška armija profesionalių pasakų pardavėjų, kurie pasiruošę prakišti už tiesą jums krūvas visiškai absurdiškų pasakų.

Palyginkite savo situaciją su absoliučiais nukvakėliais ir pasijausite geriau

Bernardinai skelbia:

Kovo 18-20 d. Šiluvos Jono Pauliaus II namuose (Šiluva, M. Jurgaičio a. 5) vyks Nacionalinės Egzorcistų Asociacijos organizuojamos rekolekcijos

„JĖZUS GYDO IR LAISVINA“

Kviečiame dalyvauti norinčius sustiprinti savo krikščioniškąjį tikėjimą bei patiriančius įvairius dvasinius sunkumus.

Rekolekcijas ves egzorcistų asociacijos nariai.

Ką manau?

Gal ir tikrai pažiūrėsite į savo „dvasinius sunkumus“ sunkumus iš kitos perspektyvos, kai pabendrausite su egzorcistais. Bent jau, kiek aš esu skaitęs interviu su tas Lietuvos egzorcistais, tai jie visi yra absoliutūs nukvakėliai. Palyginus su jų nukvakimu, beveik bet kokie kiti dvasiniai sunkumai jums gali pasirodyti esą paprasčiausiais niekniekiais.

Apie balsavimą

Berods jau rašiau apie balsavimą, bet teks pasikartoti, nes kunigai pradėjo aiškinti, už kurias partijas balsuoti.

Kai ateini į mokyklą mokytis, kai pakliūni į kalėjimą už nusikaltimus, kai pakliūni į bažnyčią per savo paikumą, kai dalyvauji oficialiame renginyje dėl savo pareigų, kai ateini į filatelistų būrelio susitikimą, tampi auditorijos dalimi. Jeigu kas nors „užgrobia“ renginį ir pradeda skleisti propagandą nesusijusią su renginiu (pvz. pradeda agituoti balsuoti už vieną ar kitą politinę partiją) – tampi „užgrobtos“ auditorijos dalimi.

T.y. atėjai vieno, o gauni kitą. Tai nutinka neretai. Tai neturėtų vykti, bet, daugeliu atveju, tai beveik nieko nepakeičia.

Beje atėjus į bažnyčią ne tik tampi „užgrobtos“ auditorijos dalimi, bet dar kunigai, pasinaudoja savo autoritetu, kurį įgijo būdu, kuris ne religijos srityje būtų vadinamas sukčiavimu.

Spaudimas, balsų pirkimas ir kiti autonominį žmogaus apsisprendimą įtakojantys veiksniai yra nepageidaujami, jeigu sieki normalios atstovaujamosios demokratijos.

Kita vertus, norit atstovaujamosios demokratijos, kiekvienas rinkėjas turėtų būti bent jau išsamiai susipažinęs:

  • su kandidato, už kurį ketina balsuoti, rinkimų programa
  • su kandidato istorija.

Taip pat pageidautina, kad būtų išsamiai susipažinęs ir su kitų kandidatų programomis ir istorija. („kandidatas“ = asmuo arba partija).

Taip pat, kaip sakė Sejanus anksčiau:

balsavimas už kažką nes kunigėlis sakė kuo puikiausiai įsipaišo į visų kitų priežasčių balsuoti už kažką kompaniją. Galbūt atskirai paėmus žmonės ir yra baisiniai individualūs ir mąstantys, bet kartu jie yra lengvai prognozuojama ir valdoma avių banda.

Išvada

Plauti smegenis užgrobtai auditorijai – blogai. Tačiau, mano supratimu, rinkimų baigtį labiausiai įtakoja tai, kad žmonės balsuoja beveik nepasidomėdami, už ką balsuoja, o bažnyčios įtaka rinkimų rezultatams – minimali.

Ką galvoja kiti

„Kaip galinga interesų grupė, išsiskirianti tuo, kad yra privilegijuota, ji taip pat turi savo ideologiją ir galingą propagandos mašiną – tai, ko daugelis interesų grupių neturi. Krikščionybė yra tik tikėjimas, o Naujasis testamentas yra absoliučiai apolitiškas, todėl kai bažnyčia pradeda kištis į politiką, kunigai tai daro praktiškai savo nuožiūra sukurdami tam kartui tinkamas nuostatas, bet tai nėra Kristaus mokymas. Tai yra tai, ką tam kartui sumąsto ir pateikia ideologijos pavidalu“, – sako politologas Vladimiras Laučius.

Ką daryti?

Jeigu balsuojate, pasidomėkite kandidatų programomis ir istorija. O jeigu nesidomite, tai nebalsuokit, niekam nereikalingas tas jūsų niekuo nepagrįstas balsas.

Kai nesiseka…

Lietuvos rytas skelbia straipsnelį, kurį galima apibendrinti taip:

Kaimiečiams nesisekė, tad kreipėsi į burtininkę. Burtininkė už prakeikimo pašalinimą iš jų išviliojo 6000 litų. Dabar tiems kaimiečiams nesiseka dar labiau.

Ką manau?

Kai žmonės tiki niekais, kiti žmonės tuo pasinaudoja… Nelabai nuostabu, kad tiems kaimiečiams nesiseka. Jeigu sveikos nuovokos nė trupinėlio neturi, tai kaip čia seksis?

Bet šis konkretus įvykis yra geras atsakymo į klausimą „kas čia blogo, kai žmonės tiki niekais?“ pavyzdys.

Trejybė

Klausimas: Kiek katalikų reikia įsukti lemputei?

Atsakymas: Trijų, bet iš tikro tik vieno.

Viskas galima!

Skaitytoja Davatka porą kartų vis bandė cituoti Dostojevskio frazę “Jeigu Dievo nėra, tai viskas galima”.

Priklauso tik nuo to, ką vadini fraze "viskas galima". Jeigu tai yra "yra galimybė išvengti atsakomybės už bet kokį veiksmą, kuriuo kenki kitiems", tai taip – tuomet viskas galima. Nėra jokio garanto, kad asmuo sulauks atsakomybės už savo veiksmus.

Pačiu primityviausiu lygiu – žmonės nori gyventi gerai. Kad žmonės gyventų gerai – jiems reikia visuomenės (nes be visuomenės sunku pasiekti tokį pat pragyvenimo lygį, kaip gyvenant visuomenėje). Tiesa, ir visuomenės viduje žmonės stengiasi gyventi geriau nei aplinkiniai ir kartais tai daro aplinkinių sąskaita. Kita vertus, tie aplinkiniai nori apsaugoti savo interesus, tad sukuria jėgos struktūras, tam kad apdraustų savo statusą visuomenėje ir kad tipai bandantys pakenkti kitiems, negalėtų sugriauti visuomenės.

Tad ir balansuojam visi tokioj daug maž socialinėj pusiausvyroj, kurioje, iš esmės, galima viskas (ko nedraudžiam ir netrukdom įgyvendinti vieni kitiems).

Nereikia meluoti vaikams

Bernardinai skelbia keletą kunigo atsakymų į vaikų užduodamus klausimus. Kadangi kunigai amžinai meluoja (arba bent jau kalba užuolankom ir nesako tiesos), tai į tuos klausimus atsakysiu vaikams aš.

Gabrielius iš Kauno klausia, ar galima ginčytis su kunigu.

Žmogaus profesija – nesvarbu. Jeigu tau į akis meluoja, kalba netiesą, bando tave įtikinti tikėti absurdais – ginčykis. Bet nepamiršk, kad diskutuojant, bandant parodyti kito žmogaus klaidas, derėtų vadovautis žiniomis, logika. Tad mokykis, kad suprastum, kaip veikia pasaulis. O kai suprasi pats ir kitiems galėsi parodyti, kur jie klysta. Niekuomet netikėk žmogum vien dėl to, kad jis turi kažkokią profesiją.

Gabija iš Ukmergės klausia, kodėl Marija daug kartų apsireiškė žmonėms, o Jėzus Kristus – ne.

Turiu nuvilti, nei Marija, nei Jėzus neapsireiškė.

Ar teko, kada nors pameluoti, kokią kiaulystę iškrėtus? (Užmigau karvęs beganydamas, reikia pasiteisinimo, kodėl užtrukau: Mariją pamačiau!)

O ar teko, kada pagražinti kokią nors istoriją, kad geriau pasirodytum, kad prieš drauges pasipuikuotum? (Ką tu vakar veikei? Karves ganei? O aš Mariją mačiau, sakė, kad viskas bus gerai).

Ar teko kada susidurti su gandais? (Jonas Pranui: Aš girdėjau, kad Mykolas kažkokią moterį matė laukuose. Pranas Antanui: aš girdėjau, kad Mykolas matė gražią mergelę laukuose! Antanas Anuprui: Aš girdėjau, kad Mykolas matė gražią mergelę laukuose ir ji atrodė kaip mergelė Marija. Anupras Petrui: Aš girdėjau, kad Mykolas mergelę Mariją matė).

Ar teko kada žaisti žaidimą “sugedęs telefonas”? (Vaikas A vaikui B: Mačiau žarijų lauke. Vaikas B (nenugirdęs gerai) vaikui C: Mačiau Mariją lauke).

Ar buvo kas nors pasivaidenę ar pasigirdę? Ar teko, kada nors susapnuoti ką nors, o po kelių savaičių svartyti, ar susapnavai, ar visgi tas dalykas iš tikro nutiko.

Istorijos apie visokius apsireiškimus atsiranda ne dėl apsireiškimų, o dėl to, kad žmonės meluoja, arba neteisingai supranta tikrus įvykius, arba susapnuoja, arba neteisingai perpasakoja gandus.

Povilas iš Vilniaus klausia, kas parašė Bibliją.

Bibliją parašė žmonės, kaip ir kitas pasakas. Tik tiek, kad visi žmonės supranta, kad pasakos yra pramanytos, o didelė dalis žmonių nesupranta, kad biblijoje surašytos istorijos taip pat pramanytos.

Dialogas? Nedialogas!

Paprastai, kai kokia nors visuomeninė grupė pakviečia dialogui, tikimasi, kad pokalbis bus abipusis, t.y. bus dialogas, pokalbis, o ne dubasinimas iš vienos pusės. Kai dialogui pakviečia tikintieji lygiateisio pokalbio nesitikėkite – su jumis niekas nesikalbės, kaip su žmogumi turinčiu nuomonę. Jus paprasčiausiai bandys atversti į katalikybę:

Dialogas tarp tikinčių ir netikinčiųjų nėra neutralus, vien akademinis. „Pagonių kiemas“ šventykloje nėra neutrali vieta, diskusijų stalas. Tai nėra liturgijos vieta, nėra konfesinė ar bažnytinė vieta, tačiau tai – religinė erdvė.

[...]

Pasak kardinolo Ravasi, tikinčiųjų ir netikinčiųjų dialogas vyksta, kai už nugaros paliekama įnirtinga apologetika ar griaunantis desakralizavimas, pilkas abejingumas, įsitikinimas, kad turi visus atsakymus, dialektikos kardai, paviršutinis dvasingumas ir banalus neigimas. Tada atsiskleidžia giliosios tikinčiojo vilties ir netikinčiojo troškimo priežastys.

[...]

Toks dialogas, žinoma, neįtraukia sarkastiškų skeptikų, kurių ambicija yra tik išjuokti religinius teiginius. Taipogi ir racionalistas, apsigaubęs šlovingu pažinimo savęs-pakankamumo apsiaustu, nenori rizikuoti įžengti į mistinės išminties takelius, naudojant meilės kalbos gramatiką, kuri gerokai skirtinga nuo jo ledinio grynojo proto kalavijo.

Taigi, kai popiežius pakviečia dialogui, neapsigaukite – dialogo nebus, tai bus tiesiog paprasčiausias smegenų plovimas, juolab, kad žmonių, kurie tikrai turi ką pasakyti į tą „pokalbį“ kviesti net neketinama.

Dirbtinis apvaisinimas

Taigi, nuo labai kontraversiško įrašo apie raginimą nemeluoti gyventojų surašymo anketoje pereisiu prie gerokai mažiau kontraversiško klausimo apie dirbtinį apvaisinimą. :)

Per Lietuvos radiją klausiausi Bernardinų redaktoriaus Andriaus Navicko dienos komentaro (pilnas tekstas skelbiamas ir Bernardinuose) apie dirbtinį apvaisinimą.

Jau šį pavasarį parlamentarai turės apsispręsti dėl to, kaip Lietuvoje yra traktuojamas ir reglamentuojamas pagalbinis apvaisinimas. Klausimas tikrai svarbus ir, neabejoju, jo svarstymas Seime sukels daug emocijų, tuo labiau kad teks apsispręsti dėl dviejų alternatyvų, kurių kiekviena turi šalininkų būrį, o suderinti abu projektus, sujungti į vieną praktiškai neįmanoma, nes jie remiasi priešingomis vertybinėmis nuostatomis.

Ne, tai tik iš dalies vertybinių nuostatų klausimas. Vertybines nuostatas galima normaliai svarstyti tik tuomet, kai sutariame dėl faktų. O dėl faktų nesutariame dėl to, kad tikintieji remiasi religinėm pasakom, o ne sveiku protu. Pradėkime nuo to, kad reikia susitarti, kada žmogus yra pakankamai susiformavęs, kad pradėtume beveik besąlygiškai ginti jo gyvybę.

Tikintiesiems žmogus prasideda nuo kiaušialąstės apvaisinimo ir jie tiki tokiais niekais, kaip siela. Didelė dalis žmonių visgi supranta, kad žmogaus vystymąsis yra tęstinis procesas, kur apvaisinta kiaušialąstė ir tėra tik viena didelė ląstelė, o ne žmogus. O štai ką tik gimęs kūdikis beveik nesiskiria nuo kūdikio, kuriam iki normalaus termino beliko koks mėnuo.

Tad dar kartą, tai – ne vertybinės nuostatos, tai absurdiško tikėjimo pasakom apie sielą susidūrimas su paprasčiausiu suvokimu, kad žmogaus vystymąsis yra tęstinis procesas.

Štai visai neseniai Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos paskelbė, jog reikalavimas, kad į pagalbinį apvaisinimą gali pretenduoti tik susituokusios poros, neleistinai susiaurina žmogaus teises bei pažeidžia lygią visų asmenų teisę į medicinos pagalbą. Panašus motyvas girdimas ir buvusio sveikatos apsaugos ministro Algimanto Čapliko tvirtinime, kad embrionų apsauga sukuria nereikalingų kliūčių ir gali pailginti laiką, per kurį dirbtinai apvaisinama moteris susilauks vaiko.

Nežinau, kodėl Navickas tai reiškia su nepasitenkinimo tonu.

[…] tai kuo nepatenkinti tie esą „tamsybininkai“, tokie kaip, pavyzdžiui, aš, kurie įsitikinę, kad būtent liberaliu ir pažangiu vadinamas įstatymo projektas yra priešingas žmogaus teisėms?

Pirmiausia, tuo, kad  „pažangiu“ pavadinto projekto šalininkų argumentai remiasi melaginga prielaida, jog pagalbinis apvaisinimas yra žmogų labai slegiančios nevaisingumo ligos gydymo būdas.

Gali vadinti kaip nori, tai – problemos sprendimas analogiškas akiniams. Nešioji akinius – matai, o be akinių – žlibas. Pasigimdei vaiką ir problema išspręszta, o toliau – nevaisingas.

Jei iš tiesų norima kalbėti apie gydymą, svarbiausia atrasti fiziologinę nevaisingumo priežastį ir bandyti ją pašalinti. Šiuo metu pasaulyje darbuojasi daugybė mokslininkų, gydytojų, kurie siekia tobulinti nevaisingumo gydymą.

Labai puiku, kad darbuojasi. Labai puiku, kad siekia tobulinti. Bėda tik ta, kad to gydymo dar nėra. Grįžkim vėl prie akinių: kol nebuvo lazerinės chirurgijos regėjimo sutrikimų gydymui, tol teko nešiot akinius. O dabar patobulinom chirurgijos metodus – ir dalis žmonių turi pasirinkimą (kai kuriems sutrikimimams lazerinė chirurgija, kiek suprantu, netinka).

Tiesiog nereikia kurti dirbtinės dilemos. Reikia problemą spręsti dabar efektyviais dabar turimais metodais, o kai turėsim pasirinkimą, bus galima pereiti ir prie kitų.

Na, o svarbiausia vertybinė perskyra, iš kurios kyla aršiausi politiniai ginčai –  kaip mes suvokiame vaiką ir jo teises. Tiesa, neturėtume pamiršti ir to, jog aktyvus pagalbinio apvaisinimo propagavimas neretai susijęs ne vien su rūpesčiu dėl savo artimo, bet veikiau su siekiu iš jo neblogai uždirbti. Ar mes turime paisyti vaiko teisės augti šeimoje? Jei pora, negalinti susilaukti vaikelio natūraliu būdu, nesiryžta tuoktis, įsipareigojant vienas kitam, tai ar tikrai ji suvokia visą vaiko auginimo atsakomybę, ar veikiau trokšta vaikelio kaip emocinio pasitenkinimo šaltinio ir dėl to, jog kiti turi vaikų?

WTF? Prie ko čia santuoka? Prie ko čia uždarbis? Ir prie ko čia priežastys dėl kurių norima vaikų? Norit uždrausti nesantuokinius vaikus? Tai – atskiras klausimas. Norit uždrausti imti atlyginimą už suteiktas paslaugas (medicinines ar bet kokias kitas)? Tai – atskiras klausimas. Norit uždrausti susilaukti vaikų iš viso priklausomai nuo priežasčių (prezervatyvas plyšo, noriu emocinio pasitenkinimo, nenoriu iš bendraamžių ir draugų išsiskirt)? Tai – atskiras klausimas. Net nepaisant to, kad tai absoliučiai durni klausimai, jie su dirbtiniu apvaisinimu – nesusiję.

Taip pat ir dėl deramos embrionų apsaugos. Nevalia, kad, ruošiant vaikeliui kelią gimti, būtų sunaikinami jo broliukai ir sesutės, kurie pasirodė kaip „netinkama medžiaga“.

Kaip jau minėjau įrašo pradžioje – tai, kad jūs tikite niekais ar naudojate emocijas keliančius žodelius (“broliukai”, “sesutės”) nepadaro tų embrionų nei sąmoningais, nei pilnaverčiais žmonėmis, nei jaučiančiais skausmą padarais. Toje stadijoje tikrai yra ne ką daugiau nei ląstelių rinkinys.

Taip, be apribojimų paprasčiau ir pigiau, tačiau nemanau, kad tai šiuo atveju turėtų būti svarbiausiu kriterijumi, juk kalbama ne apie kokio mechanizmo surinkimą, bet apie žmogaus gyvybę. Ir visiškas nesusipratimas požiūrį į vaiką kaip į prekę ar sukonstruojamą robotuką vadinti pažangiu ir liberaliu, esą nuosekliausiai atitinkančiu žmogaus teisių sampratą.

Tai, kad jūs siekiate nužmoginti vaikus gimusius dirbtinio apvaisinimo pagalba, nemažina jų žmogiškumo.

Jei visuomenėje labiau vertinama ne gyvybės apsauga, ne atsakingas požiūris į tėvystę, bet noras turėti viską, ko užsigeidi, ir tai turėti kuo greičiau, tai vargu ar tokią visuomenę galima vadinti žmogaus teises gerbiančią visuomenę.  Žmogaus teisės be pamatinės pagarbos žmogui, be laisvės ir atsakomybės dermės tėra skimbčiojantys cimbolai, bet ne tikras rūpinimasis žmogumi ir laisvės erdvės puoselėjimas.

Kaip jau minėjau anksčiau: nei atsakingas požiūris į tėvystę, nei noras turėti viską, ko užsigeidi, nei noras turėti viską kuo greičiau, nėra susiję su dirbtiniu apvaisinimu.

O noras saugoti tokios ankstyvos stadijos embrionus yra pagrįstas labiau prietarais ir pasakomis, nei kuo nors realiu.

Ką manau apie reprodukciją?

Manau, kad Žemė ir taip perpildyta, tad etiškiau būtų tiesiog negimdyti vaikų. Bet tai irgi nesusiję su dirbtiniu apvaisinimu…

Gyventojų surašymas

Šiandien susiradau įrašą bloge Apostazė apie šiųmetinį gyventojų surašymą.

Visų pirma kviečiu visus žmones, tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius atsakyti į šį klausimą nemeluojant.

Jeigu esate auklėtas pagal katalikų katekizmą, tačiau nepritariate katalikų dogmoms (pvz. netikite, kad per mišias valgote Jėzaus kūną ne perkeltine, o tiesiogine prasme arba nepritariate celibatui) arba manote, jog katalikų vadovybė elgėsi neteisingai slėpdama kunigų vykdytus vaikų prievartavimus, tai ir atsakykite, kad esate nedenominacinis krikščionis. Jeigu esate laisvamanis ar netikintysis, atsakykite, kad nepriklausote nė vienai religijai.

Jeigu esate netikintis – nerašykite, kad priklausote džedajams ar pastafarams, taip tik iškraipysite ir šiaip realybę nelabai atitinkančius duomenis.

Taip pat, šis klausimas nesuteiks jokio normalaus vaizdo apie tai, kuo žmonės tiki. Nė vienai religijai nepriklausantys žmonės dažnai būna tikintys. Krūva netikinčių žmonių gali priskirti save vienai ar kitai religinei bendruomenei vien dėl to, kad jie auklėti pagal tos religijos tradicijas. Ir, galų gale, tėvai savo vaikus įrašo į savo religiją, nepaisant to, kad tai analogiška pažymėti savo penkiamečius vaikus kaip koservatorius ar socialistus.

Sekantis »