Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Alfa skelbia straipsnelį apie žmogaus proto polinkį daryti tam tikras klaidas.

Pvz. ten aprašytas bandos mąstymas gan neblogai paaiškina, kodėl skirtingose vietose žmonės išpažįsta skirtingas religijas.

Taip pat, suprantantiems angliškai, labai rekomenduoju perskaityti gerokai išsamesnį proto klaidų sąrašą (angliškai).

Jungtinės Karalystės parlamento mokslo ir technikos komitetas paruošė ataskaitą, kurioje rekomenduojama, kad JK National Helath Service neturėtų finansuoti homeopatinių „vaistų“, o Medicines and Healthcare products Regulatory Agency neturėtų duoti leidimų homeopatiniams preparatams teigti medicininių teiginių be įrodymų.

Tai grindžiama tuo, kad homeopatiniai preparatai tėra cukrus, želatinas ir vanduo, t.y. teturi tik placebo efektą ir remiasi tuo, kad pacientai yra apgaunami, o tai – nesuderinama su teisingu ir pilnu paciento informavimu.

Tuo tarpu Lietuvoje, žengiama priešinga linkme – homeopatinių „vaistų“ registracija yra paprastinama.

Ką daryti?

• Medicinoje naudoti mokslą, o ne apgavystes.
• Sekti gerais pavyzdžiais (šiuo atveju – Jungtinės Karalystės)
• Nekartoti svetimų klaidų.

Ką derėtų žinoti?

Homeopatija yra metodas, kai medžiaga atskiedžiama vandeniu tiek, kad aktyvios medžiagos, galų gale nebelieka – lieka grynas vanduo. Kartais, kai kurie žmonės naudoja terminą „homeopatija“ gydymui žolelėmis apibūdinti ir tai yra tiesiog neteisingai vartojamas terminas.

Aš šiame įraše kalbu tik apie homeopatiją, o ne apie gydymą žolelėmis.

Iš Bernardinų straipsnio apie Haitį galima spręsti, tik tai, kad dievas žmonės nerūpi. Jam svarbiau – jo garbinimas:

Vieną rytą atsikėlę pamatėme, jog lauke lyja. Nuliūdome, nes jau ir taip buvome truputį atsilikę nuo mūsų statybų tvarkaraščio. Prisimenu, kad grįžusi į lovą pasimeldžiau. Tikiu, kad tai padariau ne aš viena. Praėjus porai valandų iš už debesų išlindo saulė. Diena buvo nuostabi! Tik Dievo malonės dėka per tokį trumpą laiką, 7-8 dienas, pastatėme bažnyčią! Mums padėjo ir vietiniai gyventojai.

Žinoma, kaip gi – dievo malonės užteko bažnyčiai pastatyti, o štai 220 000 žmonių apsaugoti nuo žemės drebėjimo dievo malonės ir nebeužteko.

Kita vertus, dievui Haityje kažkodėl neįtiko ir 60 katalikų bažnyčių (sugriuvo) ir 100 kunigų bei vienuolių (žuvo). Gal ne tą dievą garbino? O gal, visgi, jokių dievų paprasčiausiai nėra?

Ką manau?

Paėmus bendrą kontekstą, tai ką krikščionys vadina „dievo malone“ tėra niekai, o pasakoti apie tokią „dievo malone“ yra grynas pasityčiojimas iš žuvusiųjų.

Šiandien Bernardinuose perskaičiau pasakojimą apie Jacques Fesch.

Jackques Fesch buvo mirties bausme nuteistas žmogžudys kalėjime tapęs labai tikinčiu. Katalikų Bažnyčia, dėl to jo tikėjimo, 1993 metais pradėjo jo beatifikacijos procesą.

Beatifikacija yra bažnyčios pripažinimas, kad asmuo pakliuvo į dangų ir gali užtarti maldas, nukreiptas į tą asmenį. Beatifikuotas asmuo būna vadinamas palaimintuoju. Beatifikacija – priešpaskutinis žingsnis prieš ką nors paskelbiant šventuoju.

Gan idiotiškai man atrodo tas krikščioniškas požiūris – štai nugalabijai kažką, tai nieko tokio, svarbiausi tik, kad tikėtum dievu ir gailėtumeisi dėl savo poelgių.

Antra, straipsnelis pradedamas „ateistinio gyvenimo“ aprašymu:

Jokūbas Fešas (Jacques Fesch) gimė ateistų šeimoje. Jo tėvas George‘as didžiavosi savo skeptiškomis ir ateistinėmis pažiūromis ir naudojosi kiekviena galimybe įtikinti kitus. Jokūbas gimė 1930 m. balandžio 6 dieną, Saint-Germain-en-Laye, Paryžiaus priemiestyje. Jo istorija – puikiausias paliudijimas, jog Dievas net didžiausius griuvėsius gali paversti žydinčiu sodu.

Jokūbas, tingus ir neklusnus berniukas, mokykloje niekuo neišsiskyrė. Jo tėvas, pasiturintis bankininkas, pasirūpino, kad jo vaikai materialiai nieko nestokotų. Jis turėjo didžiulę įtaką sūnaus gyvenimui, o ir jaunuolis stengėsi gyventi pagal tėvo pavyzdį. Jis perėmė tėvo amoralią pasaulėžiūrą ir pradėjo į kitus žmones žvelgti su neapykanta bei panieka. Nuo pat paauglystės jis pradėjo lankytis pas prostitutes ir godžiai gėrė iš to amoralaus ištvirkimo liūno, nesunkiai prieinamo pasiturinčiam lėbautojui.

Gan įdomu, kad Jackques tėvo pažiūros apibūdinamos tik kaip skeptiškos ir ateistinės, o antroje pastraipoje jos jau vadinamos amoraliomis, kitus žmones niekinančiomis ir nepakančiomis.

Nepamirškite

Ateizmas yra netikėjimas dievais ir su moralumu neturi beveik nieko bendro. Daugelis ateistų yra humanistai (nors, žinoma, nebūtinai).

Moralus elgesys nėra tikinčiųjų bruožas. Pvz. tikintieji, kovodami už abortų draudimą ar prieš eutanazijos legalizavimą elgiasi labai amoraliai.

Delfi praneša, kad sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymui Švenčionių savivaldybė skirs 100 000 litų.

Taip pat, tikėtina, kad Lietuvos vyriausybė taip pat skirs pinigų bažnyčios atstatymui.

Ką manau?

Gan kvaila, kad mokesčių mokėtojai turi mokėti už Katalikų Bažnyčios aplaidumą. Jeigu Bažnyčia nesirūpina tinkama elektros instaliacijos priežiūra ir neapdraudžia savo turto, tai šitai turėtų būti tik pačios Bažnyčios, o ne mokesčių mokėtojų, problema.

Anksčiau buvo manoma, jog religija ramina ir dėl to, tikintieji mažiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad religija nuo širdies ir kraujagyslių ligų neapsaugo [straipsnis angliškai].

Ką manau?

Žinoma, tai neturi nieko bendro su religijos teiginių neteisingumu, bet yra žmonių, kurie tiki ne pačiais religijų teiginiais, o religijos naudingumu, tad tai tiesiog parodo, kad ir šis religijos pliusas nėra pliusas.

Delfi skelbia, kad paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras nori tapti katalikiška kolegija ir tuos norus įgyvendinti bando padėti Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė:

V.V.Margevičienė teigė, kad į komitetą kreipėsi, nes nebežino, ką daryti. „Dėl kolegijos pas Dangaus Tėvą kreipiausi savo maldose. Kokie 4-5 metai mes niekaip negalime išjudinti. Prašiau švietimo ministro, kad gerbiama viceministrė Nerija Putinaitė atvažiuotų ir apžiūrėtų, kur man daugiau kreiptis?

Ką manau?

Ko gero ne tam dievui meldėsi. Visi gi žino, kad už švietimo institucijas turėtų būti atsakinga žinių ir išminties deivė Atėnė.

Ką daryti

Seimo nariams – neaimanuoti, kad prietarais nieko nepasiekiat, taip tik savo nekompetenciją demonstruojat.

Neretai tiek tikintieji, tiek netikintieji ragina: „leiskite žmonėms patiems apsispręsti, kuo tikėti“. Aš ir pats neretai taip teigiu, tiesa su išlygomis, mat dažnai žmonių tikėjimas yra pagrįstas tuo, kad jiems kas nors pateikia neteisingą informaciją.

Štai citata apie moteriškę, iš kurios sukčiai išviliojo pinigus:

Tuomet telefonu kalbėjęs vyras paklausė, ar toli nuo jos namų yra parduotuvė ir liepė nupirkti dar už 500 litų telefoninių sąskaitų papildymus. Tačiau pagyvenusiai moteriai nuėjus į parduotuvę, pardavėja jų nepardavė, paaiškinusi, jog kažkas ją nori apgauti. Nukentėjusioji teisme aiškino, kad negalėjo net pagalvoti, kad gali būti apgauta.

Delfi skelbia straipsnelį apie Urantijos knygą, bei visokius šarlatanus, „diagnozuojančius“ ligas. Gan baisu, kokie žmonės patiklūs:

[Aiškeriagė] sako – aš „nuėmiau“ tavo parametrus ir matau, kad tau gresia onkologinė liga. Kol kas ji kabo virš tavęs, bet tuoj nusileis. Sakau – čia man staigmena ir ką turėčiau daryti, nes man dėl sveikatos nieko negaila. O ji atsako: mes tris dalykus sutvarkome… Gerai neatsimenu, bet maždaug: pirma, išvalo kažkokius sielos kanalus, antra – čakras sureguliuoja ir trečia – dar kažką tokio padaro. Ir dar pridūrė, kad visą laiką reikės stiprinti imuninę sistemą, nes ji silpna.“

Rimas prisipažino, kad moters, save vadinančios aiškiarege, tokia diagnozė jam sukėlė nerimą. Jis pasidomėjo, kiek jam pasiūlytas gydymas kainuos.
„Ji padavė savo pagalbininkei žurnalą ir sako suskaičiuok. Suskaičiavo ir išėjo kaip prekybos centre – 999 svarai, po 333 už kiekvieną etapą. Palingavau galvą, sakau, tiek pinigų neturiu, ir išėjau. Dar man sakė, kad dalimis galiu mokėti, jei neturiu iš karto…“

„Man, aišku, ta žinia trinktelėjo per galvą, bet visgi nusprendžiau, kad daugiau ten neisiu, nusprendžiau sveikai maitintis, papasninkauti ir pasimelst daugiau.“

Nerimastį vyras sakė jautęs bent keletą dienų, kol vieną vakarą jam paskambino kažkas ir pasiteiravo, kodėl jis nebeatėjo į seminarą sekmadienį. „Sakau, dėl to, kad man vėžį nustatė. Sako, gerai, kad nevažiavai, nes mums visiems, kurie ten buvome, tą patį nustatė. Tik esą vienų ta liga dar laukia, o kiti jau serga.“

Ta žinia, kad tokia pati diagnozė buvo nustatyta ir kitiems seminaro dalyviams, padėjo Rimui atsikratyti nerimo. Juolab, kad vyras prisiminė ir vieną savo giminaitį, kuris jau keletą metų tos pačios aiškiaregės skatinamas vartojo brangius maisto papildus, kurie esą stiprina imuninę sistemą. Būtent tai, kad aiškiarege save vadinanti moteris visiems nustato tą pačią ligą ir skiria tą patį gydymą, Rimą paskatino kitaip pažvelgti ir į jų skelbiamas dvasines tiesas.

Taigi, apibendrinimas – žmogelis minimaliu skeptiku tapo tik tada, kai vedamas patiklumo gavo brangius ir nepatinkančius atsakymus. Sakau „minimaliu skeptiku“, dėl to, kad kritiškai pradėjo vertinti tik tuos teiginius, bet vistiek nusprendė „sveikai maitintis, papasninkauti ir pasimelst daugiau„.

Ką manau?

Puiku, kad Delfi karts nuo karto paskelbia skeptiškus straipsnelius. Blogai tik, kad priklausomai nuo tikėjimo, apie kurį rašo, skeptiškumas staiga kažkur dingsta.

Ar tikrai gąsdinimas ligomis ir „vaistų“ pardavimas labai skiriasi nuo gąsdinimo pragaru ir „vaistų“ (ritualų) pardavimo?

Taip pat, kai kalbame apie laisvę pasirinkti tikėjimą, mes darome prielaidą, kad žmogus sugeba atsirinkti patikimą informaciją nuo nepatikimos. Deja, visuomenėje pilna žmonių, stumiančių savo nesąmones. Ir žmones „negalinčius net pagalvoti, kad gali būti apgauti“ saugoti nuo visokių žmonių pardavinėjančių pramanus, saugoti derėtų.

Nuotrauka iš 2009 Gay Pride Madride, Ispanijoje

Vilius Navickas prižadėjo gėjų eitynes aptverti tvora:

„Aš asmeniškai nepritariu tokiam marširavimui gatvėmis. Esu už tradicinę šeimą, kurią sudaro vyras ir moteris. Tačiau aš esu Europos valstybės sostinės meras. Kai kada turime nusileisti ir atiduoti duoklę Europai. Tas leidimas rinktis prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų buvo geriausias variantas, ką galėjome padaryti. Aptversime teritoriją tvora, pastatysime daug policijos pareigūnų. Dalyviai galės pamojuoti valandą ir tegu skirstosi. Mums nebūtina į visa tai žiūrėti, mums nereikia ten dalyvauti“, – susitikimo su gyventojais metu kalbėjo V.Navickas.

Ką manau?

Sunku suprasti, kuo žmonėms gėjai kliūna. Ypač neaišku, kam tvoras ruošiasi statyti. Gal tam, kad žmonės negalėtų ateiti pasižiūrėti? Nežinau tiksliai, kokie paprastai būna taikių susibūrimų tikslai, bet mano supratimu, taikūs susibūrimai yra rengiamai tam, kad būtų atkreipiamas dėmesys į tam tikras problemas, kad idėjos būtų pristatomos platesnei visuomenei.

Manau, kad tvoros statymas, jei tikrai ją statys, pažeis Konstitucijos dvasią:

36 straipsnis
Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.

O policija, viliuosi, dirbs savo darbą, saugos taikų susirinkimą nuo religinių fanatikų ir kitų homofobų išpuolių. Deja, sprendžiant iš patirties kaimyninėse šalyse, vilčių turiu neypatingai daug.

Redaguota: atsižvelgiant į komentarus įrašo pavadinimas pakeistas į tikslesnį

Delfi skelbia pokalbį su prezidentės patarėja Virginija Būdiene:

- Dešinieji politikai daug dėmesio skiria Bažnyčios vaidmeniui. Jų manymu, kaip tik ji „žino geriau“. Kaip vertinate Bažnyčios vaidmenį? Ar gerai, kad ji rūpinasi moksleivių vertybių formavimusi?

Konstitucijoje parašyta, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Šitos nuostatos reiktų laikytis. Tačiau būna ir nukrypimų. Antai Vilniaus meras Vilius Navickas, anot žiniasklaidos, sako, jog mokyklose būtini kryžiai. Tokie pareiškimai nuteikia keistai.

Yra konkordatas su Vatikanu dėl tikybos mokymo mokyklose. Aš asmeniškai būčiau už tai, kad mokyklose būtų tik apžvalginė religijotyra.

- Lietuva, tikėtina, parems Italiją, kovojančią dėl kryžių mokyklose. Kaip vertinate šį Lietuvos įsitraukimą į debatus dėl kryžių?

Tam požiūriui pritarė vienas Seimo komitetas. Tad ir vertinu jį kaip vieno Seimo komiteto požiūrį..

- O kurie teisūs – ar tie, reikalauja pašalinti kryžius iš mokyklų, ar tie, kurie gina teisę juos turėti mokyklose?

Ginčas gal ir įdomus. Bet yra Europos Žmogaus teisių teismo sprendimas. Jį reikia gerbti.

- Ar įmanomas vaiko, paauglio moralinis ugdymas be Bažnyčios? Kaip skiepyti moralines nuostatas be tikėjimo?

Būtų keista, jei bažnyčia imtų savintis moralinį, dvasinį ugdymą. Moralinis ugdymas vyksta ir šeimoje, ir mokykloje. Tai natūrali socialaus žmogaus būsena – perduoti jaunajai kartai moralines nuostatas.

- O kas dar gali pagrįsti žmogui imperatyvą moraliai elgtis, jei ne tikėjimas?

Tėvai, mokykla, kultūra, susitarimai. Manau, tai ugdo geriau nei imperatyvios nuostatos.

Juk tai gali skatinti nihilizmą. Jei moralę ugdo kultūra, bet nėra visoms visuomenėms bendro kultūros standarto, vadinasi, nėra ir visur galiojančių moralės reikalavimų. Tai skatina jauną žmogų manyti, jog apskritai nėra įpareigojančių moralės normų.

Laikausi nuostatos, kad absoliučios tiesos indulgencijos neturi niekas. Nėra tos vienos tiesos. Net ir mokslo tiesos keičiasi. Taip, kultūros skiriasi. Susitarimo, kaip ir kokių taisyklių turime laikytis, turi būti pasiekiama ne prievartos keliu. Moraliniai dalykai – tai susitarimų nulemtos taisyklės.

Maža to, egzistuoja žmogaus teisės, kurios turi būti visuotinai gerbiamos. Tai visuotiniai pasauliniai susitarimai.

Ką manau?

Ką manau?

Puiku, kad nors kartais valdžios atstovai religijos klausimais sugeba pasisakyti blaiviai, gaila tik, kad jų – mažuma.