„Mokslas“ ir „tiesa“ – kažką vėl sumaišė krikščionys
Komentarai (89) Elta skelbia apie mokslų daktaro ir metalisto Beno Ulevičiaus knygos „Dieviškasis žaidimas“ pristatymą:
tai knyga pasakojanti apie vaikišką mąstymą ir liturgiją. Joje bandoma atsakyti į klausimą, kuo panašus vaiko ir liturgiją švenčiančio asmens pasaulio matymas. Ar tai, jog vaikas mato savo žaidimą kaip realybę yra nors kiek panašu į tai, ką išgyvena tikintysis švęsdamas liturgiją? Kodėl velykinė žvakė liturgijos dalyviui tampa Kristumi, o vaikui jo kareivėliai – tikra kariauna? Gal tikintysis, kad galėtų visavertiškai dalyvauti liturgijoje, turėtų jaustis kaip žaidžiantis vaikas? Galbūt vaikai mato tiesą, tad švenčiant liturgiją vaikiškas mąstymas taip pat parodo tiesą?
Ką manau?
Ūūūū… mokslų daktaras Benas Ulevičius… skambėtų rimtai, jeigu tai būtų mokslų daktaras, o ne teologijos „mokslų“ daktaras. Teologija – ne mokslas.
Taigi, tas „mokslų“ daktaras rašo, apie „tiesą“ – tai, kad akivaizdi netiesa (žaislinių kareivėlių laikymas kariuomene, liturginės pasakos) jo manymu yra „tiesa“.
Ką daryti?
Krikščionys ir katalikai, aš suprantu, kad jums maga naudotis mokslo prestižu ir jums norisi, kad jūsų pasakos būtų laikomos tiesa, bet jūs nenaudojate mokslinio metodo, o jūsų pasakos yra akivaizdžiai pramanytos ir jums nerūpi, tai kad jos neatitinka tikrovės, tad būkite mieli ir nenaudokite žodžių „mokslas“ ar „tiesa“, kai kalbate apie savo religiją.
