Tyrimai: 13% lietuvių meldžiasi kasdien, 13% mano, kad bažnyčios politikoje įtaka per maža
Komentarai (47) Viluckas Bernardinuose skundžiasi, kad lietuviai nemėgsta melstis:
Minint Berlyno sienos griūties metines, Tarptautinis tyrimų centras “The Pew“, kuris atlieka globalius sociologinius tyrimus visame pasaulyje, paskelbė tyrimo “2009 metai. Europos pulsas: 20 metų po Berlyno sienos griūties” duomenis. Apklausoje dalyvavo ir Lietuvos gyventojai. Tarp tyrimo temų (požiūris į tautiškumą, ekonomiką, demokratiją ir etc.) buvo religija.
Šiuose rezultatuose itin įdomiai atrodo faktas ties, kuriuo vertėtų stabtelėti: vos 13 proc. apklaustųjų lietuvių nurodė, kad kasdien meldžiasi. Mažiau už lietuvius kasdien meldžiasi tik bulgarai, čekai, rytų vokiečiai, tiek pat prancūzai. Pažvelkime į pirmaujančias šalis: JAV – 55 proc., Lenkija – 32 proc., Italija – 30 proc.
Skaičiai, pripažinkime, nekelia optimistinių minčių. Juk į juos patenka ir kitų religijų, kitų konfesijų išpažinėjų maldingumo įpročiai. Tačiau faktas, kad apie 90 proc. Lietuvos katalikų ne kasdien sulenkia kelius maldai, paprasčiausiai glumina. Kokios priežastys, kad žmogus bent kartą dienoje nesiteikia atsigręžti į savo Kūrėją?
Ko gero paprasčiausia priežastis, kodėl daugelis žmonių nesimeldžia yra ta, kad maldos neveikia. Jeigu nori turėti pinigų, tai reikia dirbti. Jeigu nori, kad kiti geriau gyventų, reikia eiti ir padėti tiems kitiems… O maldos – melskis kiek tik nori, nuo to niekas nepasikeis.
Delfi ir Alfa praneša. kad Lenkijoje už lytinį santykiavimą su nepilnamete nuteistas kunigas. Tai ko gero tik rodo, kad kunigai patys netiki savo skleidžiamomis religinėmis pasakomis.
Taip pat, Delfi prieš keletą dienų skelbė truputį optimistiškai nuteikiančius tyrimo rezultatus:
13 proc. lietuvių Bažnyčios įtaką vadina per maža, 21 proc. – per didele
Optimistiškai nuteikia tai, kad žmonių, kuriems atrodo, kad bažnyčios įtaka per didelė yra daugiau, nei žmonių, kuriems atrodo, kad įtaka per maža… Deja, tai nėra taip jau optimistiška – žmonių, kuriems atrodo, kad įtaka nei per didelė, nei per maža, yra maždaug 3 kartus daugiau, nei mūsų.
Sutinku, reikia eiti ir dar daugiau DIRBTI, bukai kalti PINIGĄ, tapti absoliučiu bio robotu, valdomu instinktų (duonos ir žaidimų), be grožio sampratos, be kūrybos polėkių, pirmyn kurti geresnį(?) gyvenimą ! (Tik jau visą tai girdėjau- Leninas panašiai kalbėjo)
eismo, pati Lenino įdėja buvo gera, tik, kad jos įgyvendinimas buvo laaabai prastas.
Beja, tu nusišneki. Per daug viską sureikšmini.
Kam bukai kalti pinigą, jei galima bukai melstis.
Malda niekam nekenkia (išskyrus retas išimtis), o dažnai netgi padeda (placebo efektas). Aš čia problemų nematau.
O kaip tie atvejai, kai tėvai nužudo savo vaikus besimelsdami, vietoj to, kad kreiptųsi į gydytojus? Ne vieną ir ne du kartus tai yra nutikę.
Nors iš kitos pusės, tai savotiška natūralioji atranka. Pasakomis tikintys žmonės žudo savo vaikus, taip pasišalindami iš genofondo… Gal visgi ir naudingas dalykas ta malda
Mes- homoseksualai, sakome riztinga ne maldu paistalams, maldos skatina homofobija, visus protingus jaunuolius kvieciame neiti i baznycias ir nesimelsti!
Skarbonke, sakiau, kad yra retos išimtys.
…Prekybų centrai jau mirksi Kalėdų papuošimais. Su aibe šūkių, kurie ragina skubėti, būti pirmiem, gudriem, daugiau imti, mažiau duoti ir tarsi tik per tai mes būsime laimingi žmonės, kurie tikrai supranta kas yra Kalėdos, nes krepšys pilnas pigaus tualetinio popieriaus, kurio nusipirkome už specialią „kalėdinę“ kainą. Ir dabar galime drąsiai laukti Kalėdų. Atrodo pigu ir lėkšta. Bet liūdna tai, kad mes ne tik priprantame prie pigaus, nekokybiško maisto, bet ir prie pigios ir labai paviršutiniškos kultūros, kuri neleidžia subręsti mūsų žmogiškumui, trukdo ieškoti giluminių ir esminių žmogaus poreikių ir atsakymo į juos…
„Kam bukai kalti pinigą, jei galima bukai melstis.“
eismo,
Na ir man labiau patiktų, jeigu visi žmonės, stengtųsi tobulėti. Bet tavo metodas – bandymas tobulėti per tikėjimą pasakom – yra idiotiškas.
Eismo, problema tame, kad tu viską matai arba juoda arba balta. Tačiau ignoruoji pilkus atspalvius, t.y. tikrąją realybę. Na, papuošimai parduotuvėje skirti bukai masei (ypač vaikams) prisiviliot, bet gi ne parduotuvės kaltos, kad žmonės bukėja, o tų pačių žmonių neišsilavinimas galbūt, nemokėjimas racionaliai mąstyti ar dar kas, čia jau galima būtų pasianalizuoti. Todėl kai kurie žmonės lengviau pasiduoda ar parduotuvių vilionėms, ar kokio juodaskvernio blevyzgomis apie amžinąjį gyvenimą ant balto debesies ar šiaip čigonės įtakai išburti ateitį
Tokių kaip tavo pavyzdžių, neva, kapitalistinių „blogumų“, galiu prigalvoti daugybę, bet tai tebus susikoncentravimas ties blogybėm ir ignoravimas gerų dalykų.
O šiaip, žmonės turi laisvą pasirinkimą ar eit bažnyčion, ar eit į maximą.
Skeptike, pateikite pvz., kaip galima tobulėti ieškant giluminių ir esminių žmogaus poreikių per materializmą?
MaikUniversum, iš tokio raginimo matau, kad pažangus jaunimas privalo rinktis maximą …
O kaip tie atvejai, kai tėvai nužudo savo vaikus besimelsdami, vietoj to, kad kreiptųsi į gydytojus? Ne vieną ir ne du kartus tai yra nutikę…
O kaip tie atvejai, kada gydytojai ‘nuzudo’ neatlikdami pareigu ir del neatsakingumo, nes jie turi teise gauti rimta voka i kisene? Ne viena ir ne du kartus tai yra nutike.
O jei rimtai, tai malda nepamaiso niekam. Jus gi panasu kalbate apie psichus, tai vieni is ju zudo malda, kiti prasuka genocidus ir su sukiu ‘i sviesu rytoju’ patiesia milijonus. Nemaisykite siu dalyku
Taip Los Angeles, malda nemaišo niekam, išskyrus tais atvejais, kai visgi maišo. MaikUniversum paminėjo konkretų atvejį, kai maldos pakenkė. Žmonės (tikėdami maldos galia) meldėsi vietoj to, kad nuvestų vaiką pas daktarą, vaikas numirė.
Tai nekenkia, tiesa?
Gydimas pagal mokslinius metodus yra pakenkęs šimtus kartų daugiau. Kasmet Lietuvoje žmonės miršta nuo vaistų, labai materialus pakenkimo atvejas.
Eismo,
Aš nesuprantu apie ką tu kalbi.
Giluminiai ir esminiai žmogaus poreikiai visiems yra skirtingi.
Man dvasingumas = daugiapusis išsilavinimas, o materializimas = pasitenkinimas vien materialinėįm vertybėm.
Tikėjimas pasakom yra tiesiog idiotizmas, kuris su dvasingumu niekuo nesusijęs.
Eismo:
Tiesa, bet užtai padėjęs gydymas yra milijardus kartų daugiau. Ir ką?
O malda padėjus trilijonus kartu daugiau ir ką?
Skeptikas, skiri tikėjimą pasakomis nuo religijos?
Taip Los Angeles, malda nemaišo niekam, išskyrus tais atvejais, kai visgi maišo…
Tamsta juk tikrai neesate toks kvailas. Tai kam apsimetineti? Malda nemaiso, ir tokio atvejo tamsta nepateiksite. Viskas kuo bandote oponuoti, tai kad kazkas kazko nenuvede pas gydytoja, o tikejo maldos galia. Tai kad jis nenuvede, tai cia ne malda kalta, o tas kuris nenuvede. O tai kad malda nepadejo tuo konkreciu atveju, tai niekas ir nesako kad ‘ji isgydo nuo visu ligu’. Ji tik nemaiso ir gali padeti…
Tai iseitu nekenkia. Tiesa(be klaustuko).
Eismo skiri tikėjimą pasakomis nuo religijos?
Daugeliu pasakų tiki vienetai, o religinėm pasakom tiki būriai žmonių?
Hm.. jeigu nebūtų tikėta niekais, būtų ėmęsi normalių priemonių gydymui. Tai buvo akivaizdi tikėjimo maldos galia žala. Kai dėl TIKĖJIMO maldos galia buvo nesuteikta tinkama medicininė pagalba
Iš šių, Jūsų žodžių, tikrai matosi, kad Jums išsilavinimo labai trūksta, o ypač filosofijos ir religijotyros, sėkmės moksluose.
Na gerai, kaip tamstai ant pirstu:
zinote posaki ‘pramusti galva siena’? Manau taip. Tai kas tokiu atveju kaltas: siena, kad ji tvirtesne uz galva, ar durna galva, kad vietoje panaudojusi tam skirtus irankius, bando pramusti siena pakausiu?
Malda pakenkti negali, gali pakenkti tik ‘durna galva’. Ir kai nori musti, tai pagali randi. Jusu atveju tai tikejimas… O kas kaltas, kai gydytojai neatlieka pareigu ir ‘nesuteikia tinkamos medicinines pagalbos’? Kazkaip keistai bandote iteigti, kad kreipimasis i gydytojus automatiskai garantuoja puiku aptarnavima. Tikrai ne. Tai kas trukdo? Tikejimas kokiais pramanais trukdo?
skeptike, ar tai reiškia, kad nustojus tiems 13proc. melstis teks padidinti biudžeto išlaidas sveikatos apsaugai 13proc.?
Šiaip ar taip, tokie atvejai, kai dėl tikėjimo maldos galia žūva žmonės, tikrai reti. O kaip placebas malda puikiai veikia daugybei žmonių. Neteigiu, kad vienas kitą nusveria. Tik sakau, kad prieš puolant kritikuoti reikia atsižvelgti į abu dalykus.
„Šiaip ar taip, tokie atvejai, kai dėl tikėjimo maldos galia žūva žmonės, tikrai reti.“
Tiesa. Aš tik prieštaravau teiginiui, kad maldos visiškai nekenkia.
O aš pritardamas Skeptiko logikai pareiškiu: automobiliai kalti dėl žmonių žūties keliuose … kas gali paneigti, kad ne taip?
Eismo, mano manymu, taip ir yra. Esmė yra dalyko daromos naudos ir žalos santykis.
ljietuvi, vėl draugelio pasakytas nesąmones vynioji į vatą?
Nelabai supratau, ką tuo norėjai pasakyti. Atrodo išreiškiau, kad nesutinku su teiginiu, jog malda – žalingas dalykas?
Ljietuvi, tada atsiprašau už savo repliką
„ieškant giluminių ir esminių žmogaus poreikių per materializmą?“
Nelabai man aišku, kas yra „giluminiai“ poreikiai (čia, matyt, kažkoks giliai dvasingas dalykas, kurio man suvokt neduota), bet, jei racionaliai mąstant „esminiai poreikiai“ atitinka „pagrindinius poreikius“, tai jie ir yra grynai materialūs (prisiminkite Maslow poreikių piramidę). Jeigu „esminiai“ reiškia ne tą, ką aš manau, bet kažką tokio iracionalaus ir paslaptingo, tada, sorry, vėl nebežinau.
O šiaip, užknisa juodai, kai dvasingumas siejamas išimtinai su tikėjimo klausimais (savotiškai uzurpuojamas)
O su kuo tu sieji dvasingumą, feministe?
Prisiminę „Maslovo poreikių piramidę“ (tik kaip prielaidą, kad piramidė teisinga) matome, jog tik du apatiniai laipteliai priskirtini prie materialiųjų poreikių, neneigsiu, jie biologinei būtybei yra absoliučiai būtini. Bet su trečiuoju laiptu į viršų prasideda dvasinių poreikių troškimas. Ir viską vainikuoja gyvenimo prasmės ir laimės paieškos. Štai šioje vietoje reikėtu atsakyti sau, kokia gi mano pačio gyvenimo prasmės ir laimės sąvoka, kaip aš ją užrašyčiau savo vaikams?
O šiaip, užknisa juodai, kai dvasingumas siejamas išimtinai su tikėjimo klausimais (savotiškai uzurpuojamas)…
Kodel uzurpuojamas? Juk pats zodis dvasingumas jau nurodo i nematerialia zmogaus puse. Priimant zmogu kaip cheminiu procesu rinkini nemateriali puse atmetama(zmogus yra tik materija). Koks gali buti cheminiu reakciju dvasingumas? Dvasingumas- tai grynai nematerialios zmogaus dedamosios sritis, kuria ir nagrineja ivairios tikejimo (aukstesne jega- Kureju) doktrinos.
Sejanus, filosofinį klausimą uždavei. Nesieju su niekuo, nes neišmanau, kas tai yra (matyt, esu beviltiškai nedvasinga). Man gyvenimo prasmė – šiam, o ne anam (dvasių?) pasauly. Be to, labai nemėgstu „etikečių klijavimo“, kai žmonės, nelabai nusimanydami, apie ką kalbama, bet nenorėdami to parodyti, kitus sudėlioja į lentynėles pagal kažkokį požymį (šiuo atveju, „dvasingas – nedvasingas).
O kaip manote, SS ar gestapo karininkas, siunčiantis žmones į dujų kameras, bet švelniai mylintis savo šuniuką ir verkiantis, kai klausosi Vagnerio, yra dvasingas? O jei jis dar ir karštai tikintis?.
LosAngeles, matyt, niekad nebuvai įsimylėjęs, jei klausi, koks gali būti cheminių reakcijų dvasingumas. Juk meilė – išimtinai cheminių procesų nulemtas reiškinys (turiu omeny Eros, ne Agape ar Filios)
feministe, man patinka šis meilės reiškinio paaiškinimas: skiriama meilė kaip dovana nuo meilės kaip poreikio. Sąlygiškai galima išskirti keturias meilės, kurias išgyvena žmogiškosios būtybės, atmainas: tai prisirišimas, draugystė, erotinė meilė ir artimo meilė.
Prisirišimą autorius priskiria šeimos nariams, seniems bičiuliams ir tam tikru požiūriu – gyvūnams; draugystę jis supranta gerokai giliau ir plačiau, negu apie šį jausmą įprasta kalbėti mūsų laikais, primindamas Biblijoje bei antikos pasakojimuose minimus neišskiriamus draugus; erotinę meilę aptaria ir paties įsimylėjimo, ir šeimos gyvenimo kontekste; artimo meilę laiko aukščiausia meilės forma, kuri gali būti skiriama tiesiogiai Dievui.
Kiekviena iš šių meilės atmainų pasižymi tik jai būdingais bruožais, tačiau visas jas vienija tai, kad nė viena iš jų pati savaime negali būti laikoma nei dievybe, nei gyvenimo tikslu. Autorius cituoja posakį, kad kai meilė įsigeidžia virsti dievu, ji tampa demonu, t.y., tapusi gyvenimo viršenybe ir aukščiausia vertybe, meilė pagenda, praranda dieviškąją kibirkštį ir tampa ne tik pavojinga, bet kartais net pražūtinga.
Iš kur dvasingumas, kai kalbame apie kasdienines maldas? Tai rutina, monotonija, kai krikščionis skuba automatiškai atbambėti privalomus poterius. Tai visiškai tuščiai praleistas laikas, ir jokio placebo efekto tokiais atvejais tikėtis negalima.
Matau turite praktikos
Matyt dėl tokios nekokybiškos maldos praktikos tapote bedieviu? Ar Dievas nesuremontavo Jūsų parūdijusios Audi po Jūsų „atbambėjimo“?
Tokią maldos praktiką teko stebėti iš šalies, o tikinčiu niekada nebuvau. Ir net nuoširdžiausia malda nuo Audi rūdžių nenuvalys
Bedievi, jei malda yra materialus procesas, tai tik technikos klausimas, kaip su ja nuvalyti rūdis
Romperai, jei melsdamasis žmogus judina lūpas, virpina orą, tai nuvalyti rūdis įmanoma, tik labai jau stipriai reikia melstis
Lietuvi, gamina elektrą
Melstis galima ir mintimis.
Teoriškai įmanoma ir taip, bet čia tas pats, kas taip mirksėti, kad pakiltum į orą.
„O kaip manote, SS ar gestapo karininkas, siunčiantis žmones į dujų kameras, bet švelniai mylintis savo šuniuką ir verkiantis, kai klausosi Vagnerio, yra dvasingas? O jei jis dar ir karštai tikintis?.“
Taip, manau, jis dvasingas. Abiem atvejais.