Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Viluckas Bernardinuose skundžiasi, kad lietuviai nemėgsta melstis:

Minint Berlyno sienos griūties metines, Tarptautinis tyrimų centras “The Pew“, kuris atlieka globalius sociologinius tyrimus visame pasaulyje, paskelbė tyrimo “2009 metai. Europos pulsas: 20 metų po Berlyno sienos griūties” duomenis. Apklausoje dalyvavo ir Lietuvos gyventojai. Tarp tyrimo temų (požiūris į tautiškumą, ekonomiką, demokratiją ir etc.) buvo religija.

Šiuose rezultatuose itin įdomiai atrodo faktas ties, kuriuo vertėtų stabtelėti: vos 13 proc. apklaustųjų lietuvių nurodė, kad kasdien meldžiasi. Mažiau už lietuvius kasdien meldžiasi tik bulgarai, čekai, rytų vokiečiai, tiek pat prancūzai. Pažvelkime į pirmaujančias šalis: JAV – 55 proc., Lenkija – 32 proc., Italija – 30 proc.

Skaičiai, pripažinkime, nekelia optimistinių minčių. Juk į juos patenka ir kitų religijų, kitų konfesijų išpažinėjų maldingumo įpročiai. Tačiau faktas, kad apie 90 proc. Lietuvos katalikų ne kasdien sulenkia kelius maldai, paprasčiausiai glumina. Kokios priežastys, kad žmogus bent kartą dienoje nesiteikia atsigręžti į savo Kūrėją?

Ko gero paprasčiausia priežastis, kodėl daugelis žmonių nesimeldžia yra ta, kad maldos neveikia. Jeigu nori turėti pinigų, tai reikia dirbti. Jeigu nori, kad kiti geriau gyventų, reikia eiti ir padėti tiems kitiems… O maldos – melskis kiek tik nori, nuo to niekas nepasikeis.

Delfi ir Alfa praneša. kad Lenkijoje už lytinį santykiavimą su nepilnamete nuteistas kunigas. Tai ko gero tik rodo, kad kunigai patys netiki savo skleidžiamomis religinėmis pasakomis.

Taip pat, Delfi prieš keletą dienų skelbė truputį optimistiškai nuteikiančius tyrimo rezultatus:

13 proc. lietuvių Bažnyčios įtaką vadina per maža, 21 proc. – per didele

Optimistiškai nuteikia tai, kad žmonių, kuriems atrodo, kad bažnyčios įtaka per didelė yra daugiau, nei žmonių, kuriems atrodo, kad įtaka per maža… Deja, tai nėra taip jau optimistiška – žmonių, kuriems atrodo, kad įtaka nei per didelė, nei per maža, yra maždaug 3 kartus daugiau, nei mūsų.

Bernardinai praneša, kad Europos Sąjunga veda nuolatinį, skaidrų ir atvirą dialogą su religinėmis bendruomenėmis.

Ta proga Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas pažymėjo, kad

Katalikų Bažnyčia tokio dialogo nori, suprasdama, jog reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Kita vertus, Bažnyčia įsitikinusi, kad su savo patirtimi ir tokiais principais, kaip žmogaus orumas ar bendrasis gėris, gali įnešti savo indėlį į Europos Sąjungos vystymąsi.

Nežinau apie kokius jie ten principus kalba, nes panašu, jog jie principų neturi:

Religinis katalikų ordinas pateiks 161 mln. eurų vertės priemonių paketą kaip žalos atlyginimą už Airijoje prieš vaikus vykdytą prievartą.

2004 m. „Krikščionių broliai” ėmėsi teisinių veiksmų, kad apsaugotų savo narių, tiek gyvų, tiek mirusių, tapatybes ir jos nebūtų atskleistos Ryan ataskaitoje, todėl dokumente nėra minimi tikrieji kaltininkų vardai.
Daugiau kaip 2 tūkst. žmonių patvirtino komisijai, kad vaikystėje patyrė fizinę ir seksualinę prievartą religinėse institucijose, įskaitant mokyklas bei prieglaudas.
Komisija nustatė, kad berniukų institucijose seksualinė prievarta buvo „endeminė” ir bažnyčios vadovai žinojo, kas vyksta.

Prieš keletą dienų komentaruose vienas tikintysis skaitytojas klausė:

Ponai ateistai, vis naudojat sąvoka „mokslinis metodas“ gal galima sužinoti kas tai?

Žinoma, nieko nuostabaus, kad žmonės, nesugeba atskirti mokslo nuo pramanų, jeigu nesuvokia, kaip tas mokslas veikia:

Versta iš http://en.wikipedia.org/wiki/Scientific_method:

Mokslinis metodas reiškia visumą technikų naudojamų reiškinių tyrimui, naujų žinių gavimui arba senų žinių taisymui ir integravimui.
Kad būtų vadinamas moksliniu, tyrimo metodas turi būti pagrįstas stebimų, empirinių ir išmatuojamų duomenų rinkimu naudojant specifinius priežastingumo principus. Mokslinį metodą sudaro duomenų rinkimas naudojant stebėjimą ir eksperimentavimą, bei hipotezių formulavimas ir tikrinimas.

Nepaisant to, kad procedūros skirtingose tyrimų srityse skiriasi, galime rasti keletą savybių skiriančių mokslinį tyrimą nuo kitų žinių metodologijų. Moksliniai tyrėjai reiškiniams paaiškinti pasiūlo hipotezes ir sukuria eksperimentinius tyrimus toms hipotezėms patikrinti. Šie žingsniai turi būti pakartojami, kad galima būtų patikimai numatyti rezultatus ateityje. Teorijos, kurios apima platesnes sritis gali apjungti daugelį atskirai patvirtintų hipotezių į vieningą, tarpusavyje viena kitą palaikančią struktūrą. Tai, savo ruožtu, gali padėti formuluoti naujas hipotezes arba sukurti kontekstą hipotezių grupėms.

Tarp kitų įvairių sričių tyrimų savybių yra pastangos procesą padaryti objektyviu ir padaryti rezultatų interpretavimą kiek įmanoma nešališku. Dar vienas esminis reikalavimas yra dokumentuoti, archyvuoti ir dalintis visais duomenimis ir metodais, kad jie būtų prienami atidžiai kitų mokslininkų analizei, taip suteikiant kitiems tyrėjams progą patikrinti rezultatus bandant juos atkartoti. Ši praktika, vadinama pilnu atskleidimu (full disclosure), taip pat leidžia nustatyti statistinį duomenų patikimumą.

LRT skelbia, kad

Britų rašytojas Philipas Pullmanas parašė savo Naujojo Testamento versiją, kurioje romėnų nukryžiuoto Jėzaus istorija turi kitokią pabaigą.

„Jis parašė, kas būtų atsitikę, jeigu Jėzus būtų turėjęs teisingą teismą, – laikraščiui „The Daily Telegraph“ sakė rašytojo draugas. – Jis žino, kad tai bus vertinama kontroversiškai, bet jis turi svarbių argumentų tą padaryti.“

Ką manau?

Philip Pullman’o triilogija „Jo tamsiosios jėgos“ yra laikoma ateistiniu atsaku į „Narnios kronikas“.
Esu skaitęs pirmąją tos trilogijos knygą „Auksinis kompasas“. Smagiai skaitėsi, bet nieko ten ateistinio nėra – tik tiek, kad fone visą valdžią yra uzurpavusi Bažnyčia…

Bet paskaityti, kaip būtų atrodęs teisingas Jėzaus teismas būtų įdomu…

Bernardinuose skelbiamas kunigo Gintaro Blužo rašinėlis:

Jauniems žmonėms yra įdomus ir aktualus pašaukimo klausimas, tačiau šioje situacijoje išryškėja baimė daryti apsisprendimus ir prisiimti atsakomybę. Atsakomybės baimė – viena iš priežasčių, dėl kurios ne tik mažėja kandidatų į kunigystę, bet ir daugėja gyvenančiųjų nesusituokus skaičius. Šiuolaikinis jaunas žmogus bijo pasirinkti negrįžtamai, jis linkęs pasilikti „atsarginio varianto“ galimybę – jei nepavyktų. Jis bijo rizikuoti. Net gimnazistai paskutinėse klasėse sunkiai ryžtasi pasirinkti studijų kryptį, ilgai dvejoja, prieš apsispręsdami, kur stos! Gal dėl baimių, ryžto bei apsisprendimo stokos bijoma ir tikėti. Juk norint gyventi tikėjimu būtina drąsa ir nebijojimas rizikuoti. Labai svarbu parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi priimant jį su jo silpnybėmis ir trūkumais ar net kartais „neteisingu” tikėjimu ir suteikiant atsakomybę. Tuomet jis pradeda augti, skleistis kaip atsakingas ir drąsus tikintis žmogus.

Ką manau?

Taigi, šitas kunigas sako ką? Kad jaunimas yra neatsakingas dėl to, kad atsakingai, o ne skubotai, renkasi, į kokią specialybę stos? Jaunimas yra neatsakingas dėl to, kad atsakingai žiūri į santuoką – nesituokia neišbandę pagyventi kartu?

Atsakomybė kaip tik ir yra apgalvotų, o ne skubių ar rizikingų, sprendimų priėmimas… Tai, ką reklamuoja šitas kunigas, kaip tik ir yra neatsakingumas…

Ką daryti?

Prieš priimdami sprendimus, kurie ilgai įtakos jūsų gyvenimą, apgalvokite visus „už“ ir „prieš“. Prieš pasirinkdami partnerį su kuriuo ketinate įteisinti santykius – išbandykite, ar tikrai galite gyventi kartu.

Kunigui Jonui Lauriūnui netikintieji, tinginiai, apgavikai, girtuokliai – nelabai tesiskiria – visus juos sumala į vieną krūvą:

Kristus sustojo ten, kur užtiko Zachiejų. Mes elgiamės priešingai: išsigandę ar pasišlykštėję užsimerkiame, užsidarome savo namuose, bėgame kuo toliau nuo tokių žmonių.

Be abejo, vaizdas, kurį matome, nėra labai malonus. Mes matome kitų silpnybes, trūkumus, ydas, šunybes, kiaulystes. Mes matome, kaip tas mūsų „artimas“ daro visa, kad tik kuo sunkiau būtų jo atžvilgiu išpildyti meilės įsakymą. Mes sutinkame tiek nemielų žmonių – išdidžių, pavydžių, veidmainių, liežuvingų, melagių, tinginių, apgavikų. (…)

Nori nenori, o reikia su tokiais susitikti, bet bendrauti su tokiais sunku, koktu. Mes bėgame nuo jų, užsidarome savo vienminčių rate, stengiamės su tokiais jokių reikalų neturėti. Jei neišvengiamai susitinkame, viena akimi ir ta pačia kreivai žiūrim į juos. Mes tvirtai nustatome, ko jiems trūksta.

Kas yra tie vargšai žmonės, į kuriuos mes nenorime žiūrėti? Tai neturtingieji, prasigėrę ar šiaip doroviškai nuslydę, ateistai ir visokie kitaminčiai. Jie mums aiškiai nepatinka ir norėtume užtempti juos ant savo kurpalio. Vargas jiems, kad jų elgesys ar pažiūros skiriasi nuo mūsų. Savo sąžinę nuraminame nustatydami nelaimingą diagnozę: nepataisomi, palikti juos ramybėje.

Ką manau?

Manyčiau, kad tas kunigas ir Bernardinai (mielai beskelbiantys jo straipsnį) turėtų atsiprašyti už tokį akiplėšiškumą.

Bet ko norėti iš organizacijos, kuri verčiasi netiesos skleidimu?

Paaiškinimas tikintiesiems

Ateistus tevienija viena savybė – jie netiki dievais.

Moralė (nuoseklus reiškinių skirstymas į gerus ir blogus) nėra išskirtinis tikinčiųjų bruožas. Mes, netikintieji, tiesa, naudojamės kitokiais kriterijais skirstydami priimdami moralinius sprendimus, tačiau daugelių klausimų sprendimai būtų panašūs.

Delfi rašo apie tai, kad

Italija iki šių metų buvo vienintelė šalis Europoje, kurioje draudžiamas embrionų šaldymas. Balandį Italijos Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, kad prieš 5 metus priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Apie per tą laikotarpį italų patirtas pasekmes pasakoja Italijos ne pelno organizacijos „SOS Infertility“ prezidentė Rossella Bartolucci Lietuvos valdžiai skirtame laiške. Šį laišką išsiuntinėti visoms Lietuvos valdžios institucijoms buvo pavesta Lietuvos vaisingumo asociacijai.

„Nevaisingumas iš esmės yra medicininė problema ir ją reikėtų vertinti būtent iš šios, o ne religinės ar politinės perspektyvos, lygiai taip, kaip įprasta medicinos mokslą taikant kitose srityse. Italijos vyriausybė padarė priešingą dalyką: nevaisingumo specialistams nustatė daug mokslinių žinių taikymo apribojimų, įstatymą priėmė remdamasi daugiau etikos, o ne medicinos aspektais“, – rašoma laiške.

Ką manau?

Tą ir manau – reikia mokytis iš svetimų klaidų, ir bažnyčią su visais jos viduramžių prietarais stumti iš sprendimų, įtakojančių netikinčiuosius, priėmimo.

Alfa rašo apie tai, kad mirė Vitalijus Ginzburgas, gavęs Nobelio premiją už indėlį į superlaidininkų ir itin lakių skysčių teoriją:

Mokslininkas laikėsi gana kritiškos pozicijos dėl Bažnyčios įtakos visuomenės gyvenimui. V.Ginzburgas prieštaravo, kad mokyklose būtų mokomasi Ortodoksų kultūros pagrindų.

2007 metais jis tapo vienu iš dešimties akademikų, kurie atviru laišku kreipėsi į tuometinį prezidentą Vladimirą Putiną. Laiške buvo pareikštas susirūpinimas dėlto, kad „Bažnyčia aktyviai skverbiasi į visas visuomenės gyvenimo sritis“, konkrečiai – į mokslą.

„Aš – tvirtų pažiūrų ateistas. Aš manau, kad religija – senovės pasakų padarinys, panašiai kaip astrologija“, – sakė V.Ginzburgas šį rugsėjį.

Ką manau?

Labai puiku, kad autoritetingi žmonės aktyviai pasisako prieš „senovės pasakų padarinį“…

Galėtų įvairūs mokslininkai dažniau pasisakyti tokiom temom…

Kaip žinia, skirtingi ateistai skirtingai žiūri į ateizmą:

1. viena grupė aktyviai ir be kompromisų stengiasi parodyti religijos žalą bei nepagrįstumą
2. kiti stengiasi surasti bendrų sąlyčio taškų su tikinčiaisiais, kad galėtų siekti bendrų tikslų
3. ir dar didelė dalis yra tiesiog netikintys bei atsiriboja nuo bet kokių religinių diskusijų

Manau, kad dvi pirmosios ateistų veiklos kryptys yra labai svarbios, tačiau man pačiam labiau prie širdies yra ta pirmoji kryptis, kuriai priskirčiau Richard Dawkins, PZ Myers ir Christopher Hitchens.

Gerbiu juos už tai, kad jie nebijo ir nesivaržo sakyti tiesą, kokia ji nemaloni būtų kai kuriems asmenims… Už tai, kad jie nebijo pasirodyti nemalonūs tuo, kad sako tiesą ar pašiepia tikinčiųjų bukumą.

Nepaisant to, kad dabar, ko gero lengviau būtų siekti bendrų tikslų, bandant neužgauti tikinčiųjų jausmų, manau, jog imant ilgesnį laikotarpį Richard Dawkins ar PZ Myers įtaka yra ne tik kad, ne mažiau svarbi, bet dar ir svarbesnė, mat ateistus paskatina būti aktyvesniais, ir tiesiai šviesiai baksteli pirštu į visokius religinius juodulius, kuriuos kiti linkę nutylėti vien tam, kad neįžeistų visokiom nesąmonėm tikinčių idiotų.

Trumpai tariant – tegyvuoja žmonės, kurie neslepia tiesos nepelnytos pagarbos vardan.

LRT rašė:

Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) priėmė sprendimą prieš kryžių kabinimą mokyklų klasėse Italijoje, pranešė BBC.

Teismas tvirtina, kad ši praktika pažeidžia tėvų teisę auklėti savo vaikus jiems norimu būdu ir nusižengia vaikų teisei į religijos laisvę.

Pasirodo tuo, kad Italijoje krikščionys nebegali kryžiais mokyklose reklamuoti savo religijos yra labai nepatenkintos krūvos visokių krikščionių, Bernardinai kokius 4 straipsnius ta tema paskelbė per nepilną savaitę. Pacituosiu keletą iš jų.

Kryžiaus buvimas yra palankus krikščionims ir iššūkis netikinčių tapatybei. Ir priešingai, jo nebuvimas nėra „neutralumas“, tačiau iššūkis tikintiems ir palankus netikintiems.

Kas dar? Gal ir duonos parduotuvė yra nepalanki krikščionims, nes ten neskalambija varpais visu garsu ir nėra kryžių?

Prisipažįstu, toks Teismo sprendimas suglumino ir patvirtino nuogąstavimus, jog krikščionims nėra lengva kovoti dėl savo teisės į religinius įsitikinimus

Tai, kad teismo sprendimas buvo apie tai, kad krikščionys neturi teisės per prievartą brukti savo simbolių ir reklamuoti religijos švietimo įstaigose (ypač tose, kur vaikai neturi galimybės neiti).

Pasak Šventojo Sosto stebėtojo, rodos, kad Strasbūro teismo sprendime naudojama jau kiek atgyvenusi pasaulietiškumo samprata. Ji bijo tapatybių, bijo tradicijų, kurias nori ne „apimti“, bet „išstumti“ – sukurdama tuščią, nepatrauklią ir pavojingą erdvę. Pasak arkivyskupo Giordano, vargu ar šis senas modelis, kaip ir panašaus turinio Strasbūro teismo sprendimas, tikrai išreiškia tai, ką Europos tautos ir žmonės jaučia ir kaip nori gyventi. Tos Europos, kurią išreiškia Strasbūro teismo sprendimas, jau nebėra, ji jau praėjo. Greičiau reikia tokio pasaulietiškumo, kuris sukurtų erdvę visiems teigiamiems indėliams, tarpe jų ir religiniams. Europa ieško naujos prasmės, naujų tikrovės interpretavimo raktų.

Europai religija rūpi vis mažiau ir mažiau. Ir niekas nė velnio nenori, kad jiems bet kokia religija būtų brukama per prievartą… Tad nieko nuostabaus, kad Vatikanas dabar bando skleisti visokią demagogiją aiškindami, ko žmonės iš tikro nori.

Ką manau?

Religijai valdiškos įstaigose – ne vieta. Ypač religija žalinga mokyklose. Mokyklose turi būti mokoma mokslo, žinių ir būdų kaip atskirti tiesą nuo netiesos ar pramanų, o ne reklamuojama religija.