Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Sveikinu visus su tarptautine piktžodžiavimo (prieš dievus) diena!

Gan tinkama proga tiesiog šiaip pasišaipyti iš įvairių religinių idėjų, pvz. tokių kaip pirmapradė nuodėmė:

Dievas sukuria žmones. Žmonės gan patenkinti tuo pasauliu turimu, bet jie nesugeba skirti gėrio nuo blogio.

Dievas: Adomai, čia tau sodas, bet nevalgyk vaisių nuo to medžio.

Adomas galvoja: įdomu, neklausyti dievo yra gerai ar negerai? Reikėtų paragauti to vaisiaus – vis 50/50 tikimybė, kad pasielgsiu teisingai.

Adomas paragauja vaisiaus ir pradeda skirti gėrį nuo blogio.

Dievas: Adomai, tai paragavai vaisiaus, a ne? Kadangi aš tau nesukūriau gebėjimo skirti blogį nuo gėrio ir po to liepiau daviau tau užduotį, reikalaujančią to gebėjimo, aš tave už tai nubausiu… Na ir dar už tai nubausiu absoliučiai visus žmones.

Alfa rašo:

Didysis Liuksemburgo kunigaikštis Henri pelnė Vatikano apdovanojimą už „gyvybės gynimą“.

Romoje kardinolo Van Thuano apdovanojimą Henri įteikė Vatikano šv. Motiejaus fondas už žmogaus teisių ir krikščioniškų principų gynimą.

Jis buvo skirtas monarchui už tai, kad pernai atsisakė pasirašyti įstatymą, leidžiantį eutanaziją, nors parlamentas šį teisės aktą priėmė. Savo atsisakymą kunigaikštis motyvavo religiniais įsitikinimais.

Ką manau?

Fondas „už žmogaus teisių gynimą“ dalinantis prizus žmonėms už veiksmus kovojant prieš žmogaus teises? Panašu, kad, nė velnio, tam fondui nerūpi žmonių teisės – tai tik eilinis religinių fanatikų lizdas…

O jeigu kokiam politikieriui ar kunigaikščiui religiniai įsitikinimai trukdo atlikti darbą, tai reikėtų užsiimti kitokia veikla, kur savo religiniais įsitikinimais netrukdytum kitiems.

Ką daryti?

• Fondui pakeisti pavadinimą į „Šv. Motiejaus fondas kovai prieš žmogaus teises ir už krikščioniškų principų gynimą.“
• Žmonėms pradėti reikalauti eutanazijos įteisinimo Lietuvoje.

Bernardinai rašo apie Vatikano Katalikiškojo ugdymo kongregacijos laišką dėl religinio auklėjimo mokyklose:

Laiške reiškiamas susirūpinimas, kad kai kur religinį ugdymą mėginama įstatymais keisti mokymu apie patį religijos reiškinį, religinę etiką ar kultūrą, net jei tai ir neatitinka tėvų bei Bažnyčios jaunuomenei numatyto lavinimo. Juk vaikams ir jaunuoliams turi būti užtikrinta galimybė harmoningai vystyti fizines, moralines, protines ir dvasines dovanas, taip pat jiems turi būti padedama ugdytis atsakomybės jausmą, išmokti teisingai naudotis savo laisve ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Ką manau?

Aš pritariu, kad vaikams ir jaunuoliams turi būti užtikrinta galimybė harmoningai vystyti fizines, moralines, protines ir dvasines dovanas.

Deja, protinių ir dvasinių dovanų ugdymą aš ir katalikai suvokiame skirtingai… Aš mokyklose vaikus mokyčiau mokslo bei kritinio mąstymo. Mokyčiau atskirt tikrovę nuo pramanų.

Katalikiškojo ugdymo kongregacija ugdymą suvokia kaip smegenų plovimą vaikams. Ne protinių dovanų ugdymą, o – aklą tikėjimą katalikų dogmomis. Ne pamokas apie religiją, o religijos brukimą vaikams.

LRT skelbia apie tai, kad kunigai kovoja už biurokratijos išlaikymą:

Siūlymas leisti santuokas nutraukti ir notarams sulaukė šalies dvasininkijos autoritetų susirūpinimo.

Projektą rengusi Teisingumo ministerija įsitikinusi, kad tam tikrais atvejais notarams leidus išskirti sutuoktinius būtų atsisakyta nereikalingų biurokratinių procedūrų, leisiančių sumažinti darbo krūvį teismams bei sparčiau organizuoti skyrybų procesą.

Tuo tarpu dvasininkai teigia, kad skyrybų teisė turėtų būti palikti teismams, nes tai esą rimčiau ir solidžiau.

Ir kaip sakė vyskupas Sigitas Tamkevičius:

„Kuo stipresnė šeima, tuo, manome, stipresnė ir valstybė. Skyrybų nuleidimas į notarų lygmenį prie šeimos stiprinimo neprisidėtų, kadangi notarai, nors ir solidi valstybės institucija, bet atlieka ir daug privačių sutarčių. Manau, kad žmonių sąmonėje šeimos institucija būtų truputį nuleista žemiau ir tai tikrai nepasitarnautų šeimos gėriui“

Ką manau?

Teismai suteikia skyryboms solidumo – nerimtas argumentas.

Kaip tos labiau biurokratiškos skyrybos turėtų prisidėti prie suirusios šeimos gelbėjimo? Sukeldamos daugiau rūpesčių ir taip sunkiu tiems asmenims laikotarpiu? Jeigu žmonės nemyli vienas kito, jeigu tarp jų iškilo neišsprendžiamų tarpusavio problemų ir vienas kitam ypatingai didelių pretenzijų neturi, tai viskas turėtų būti paprasta – išregistravai santuoką ir tiek… Kam kelti papildomų biurokratinių rūpesčių? Teismas gi neprivers įsimylėti…

Bernardinai skelbia rašinėlį apie krizę:

Kentėdami tas pačias kančias, nedorieji pradeda bjaurėtis Dievu ir piktžodžiauja, tuo tarpu teisieji meldžiasi ir šlovina. Taigi skirtumas yra ne kančiose, kurios užklumpa, bet žmonėse, kurie užklumpami.

Ką manau?

Panašu, kad kai kuriems tikintiesiems, kai juos prispaudžia bėda galų gale iškyla klausimas – „Kaip gi čia yra, kad visagalis geras dievas visgi leidžia nutikti blogiems dalykams geriems žmonėms (t.y. man, tikinčiajam)?“. Nežinau, kodėl toks klausimas iškyla tik tada, kai bėda prispaudžia juos pačius, o ne tada, kai Indijoj žemės drebėjimas nusineša tūkstančius gyvybių, bet svarbu tai, jog bažnyčia tokius blaivaus mąstymo trupinėlius bando užgniaužti paskelbdama, jog tokios mintys yra nedoros ir tam, kad būtum priskirtas prie teisiųjų, turi ne abejoti, o šlovinti dievą, kuris būdamas „geras ir visagalis“ nesiteikia nė piršto pakrutinti, kai žmonės kenčia.

Renata Šerelytė LRT skelbia savo pamąstymus apie pavardes.

Pasak jos moterys, net jei jos nenori visiems skelbti savo vedybinio statuso, turi pareigą saugoti kultūrinį ir etninį paveldą, savo tautinį unikalumą. O po to dar priduria, kad vis tai yra dvasinio nuosmukio ženklas ir kad taip yra dėl to, kad Europos konstitucijoj neminimos krikščioniškos vertybės:

Juk toks pavardžių moderninimas nėra nekaltas dalykas. Bene svarbiausias argumentas, kurį naujapavardės moterys iškėlė, buvo toks: laisvoje visuomenėje turiu teisę daryti tai, ką noriu. O man visada atrodė, kad laisvoje visuomenėje pilietis turi ne tik teisę, bet ir pareigą. Ir viena jų – saugoti savo kultūrinį ir etninį paveldą, savo tautinį unikalumą. Mūsų pavardės – šio unikalumo dalis. Gal ne visada gražios, bet tikros, autentiškos, gyvos.

Antra vertus, autentiškų pavardžių galūnių atsisakymas yra ir savotiškas vartotojiško laiko ir savotiško dvasinio dekadanso ženklas. Kai Europa lieka be krikščioniškųjų vertybių paminėjimo savo konstitucijoje, o tautos – be Dievo. Kai žmogus vėl, kaip garsiajame eilėraštyje, galva remia debesis, o po jo kojomis važinėja traukiniai. Kitaip tariant, turi teisę daryti tai, ką nori.

Ką manau?

Tradicijos, etninis paveldas, kalba – visa tai turi savo „galiojimo laiką“, atgyvenusius dalykus reikia keisti kitais, naikinti…

Jeigu asmuo nenori skelbti savo šeimyninės padėties dėl vienokių ar kitokių priežasčių, tai versti jį/ją tai daryti vien dėl to kad Šerelytei svarbi kažkokia atgyvenusi lietuvių kalbos savybė, yra gan niekšiška.

Visuomenė eina link pagarbos asmeniniam apsisprendimui, link pagarbos asmens privatumui. Šios vertybės neretai lemia pasikeitimus mūsų tradicijose, elgesyje ir įstatymuose… Deja visokioms šerelytėms tai nerūpi – svarbu tik, kad kalba liktų nepakitusi.

Bernardinai Afrikos gyventojams pataria didžiuotis prietaringumu:

Afrika nėra „katalikiškas“ žemynas, nors Bažnyčia jam „skolinga“ už tokius didžius pirmaisiais jos gyvavimo amžiais liudytojus, kaip afrikiečiai Augustinas, Origenas, Atanazas, Kirilas, Kiprijonas. Kontinentiniu mastu žiūrint, šiandien per 150 milijonų katalikai gali sudaryti apie 17 procentų visų Afrikos gyventojų. Bet prieš šimtą metų šiame žemyne tebuvo du milijonai katalikų. Tai akivaizdžiai rodo, kaip Afrika priima Evangelijos žodį. Tam padeda ir tai, kad afrikiečių kultūros yra labai religingos. Afrikoje beveik nėra ateizmo, religingumas įgyja išraišką pačiose įvairiausiose socialinio gyvenimo situacijose. Ir tai yra turtas, kuriuo afrikiečiai gali didžiuotis prieš kitus.

Ką manau?

Manau, kad didžiuotis religingumu ar kitokiu prietaringumu yra analogiška didžiavimuisi kvailumu arba nemokšiškumu. Ne, nereikia didžiuotis tuo, kad nesusigaudote realybėje ar tuo, kad neatskiriate mokslo nuo pramanų. To reikėtų gėdytis!

O jeigu tikrai nežinote kuo didžiuotis, tai patarsiu: didžiuokitės sveiku protu, mokslo pasiekimais, ekonomine sėkme, meno kūriniais. Žinau, kad galėtumėt šiais dalykais didžiuotis, reikia dirbti ir mokytis, neužtenka vien bet kokiom pasakom tikėti…

Bernardinai skelbia pokalbį su V.Vaškeliu, vienu iš Lietuvos egzorcistų:

Kaip atskirti, ar žmogus serga psichikos liga, ar yra atsidūręs piktojo pinklėse? Gal pirmiausia prašote psichiatro išvadų?

Pokalbis su besikreipiančiuoju dėl egzortų ir jo elgesys (reakcija) maldos metu padeda suprasti, ar asmuo serga psichikos liga (jei taip, tada jam reikia psichiatro, o ne egzorcisto pagalbos), ar yra aiškių įtarimų, kad jis kenčia nuo nesiliaujamų šėtono puldinėjimų. Psichiatras savo pacientams taiko medicinos mokslu paremtus gydymo būdus, o egzorcisto „ginklai“ yra antgamtinio pobūdžio, nes per jį Dievas gydo pasinaudodamas įsakmia maldos forma, vejančia lauk piktąsias dvasias.

Nors dažnai netenka dėl tikslesnės diagnozės nustatymo pirmiausia kreiptis į psichiatrą, prireikus esu pasiryžęs prašyti medicinos specialisto išvadų.

Ką manau?

Manau, kad egzorcistams turėtų būti draudžiama kalbėtis su žmonėmis be psichiatrų priežiūros. Psichiniai sutrikimai yra rimtas reikalas ir kunigai neturintys atitinkamo medicininio pasiruošimo yra visiškai netinkami žmonės nustatyti žmogaus būklei.

Pavadinime žodį „atskiria“ parašiau kabutėse, nes, aišku, jog egzorcistai nesugeba atskirti – nes apsėstųjų paprasčiausiai nėra.

Bernardinai praneša, kad ateinančią savaitę Šiluvoje prasideda didieji atlaidai:

Tikimasi, kad Jubiliejaus iškilmės bus nepaprastai reikšmingos Lietuvos Katalikų Bažnyčiai bei visiems geros valios žmonėms, kad ši šventė išsiskleis kaip visos tautos padėka už Evangelijos žinią Lietuvoje, už Dievo Motinos globą istorijos sunkmečiais, už tikėjimo malonę ir Šiluvą, kuri šimtmečiais buvo ir tebėra dvasinės traukos vieta, kur, regis, pati Dievo Motina ilgus amžius braukia žmonių ašaras, žadina jų viltį, veda prie Sūnaus Jėzaus Kristaus.

Ką manau?

Nežinau, ką tie rašantys galvoja… Gal jie galvoja, kad geros valios žmonėmis gali būti tik tikintieji? O gal tikrai galvoja, kad jų niekingi ritualai gali būti reikšmingi ir netikintiesiems…

Katalikams linkiu ateityje pernelyg nesusireikšminti – daugumai netikinčiųjų geros valios žmonių nerūpi jūsų ritualai.

LRT praneša apie tai, kad Lenkijoje vyskupai politikams pradėjo grasinti ekskomunikacija:

Neseniai išleistame Lenkijos episkopato dokumente „Tarnauti tiesai apie šeimą ir santuoką“ dar kartą pabrėžiama „sveikų šeimų“ svarba ir dar kartą pasisakoma už „šeimos politiką“.

Tačiau, praneša Lenkijos radijas, dokumente išsakomas tiesmukas ir labai aiškus perspėjamas katalikų tikėjimą išpažįstantiems politikams: jei šie viešajame gyvenime pažeis pamatines moralines gyvybės bei šeimos vertybes, jie rizikuoja būti atskirti nuo katalikų bažnyčios.

Ką manau?

Iš vienos pusės – negerai, kai kunigai kišasi į valstybės valdymą. Iš kitos pusės – nieko čia blogo būti atskirtam nuo bažnyčios. Aš tuo netgi didžiuočiausi.