Nuoširdžiai sveikinu visus bendraminčius, jau devintąjį kartą susiburiančius į Nacionalinius maldos pusryčius pasidalyti tikėjimo ir gyvenimiškos patirties įžvalgomis, pabūti kartu ir ieškoti vertybėmis grįsto kasdieninio gyvenimo kelio bei valstybės ateities kūrimo būdų. [Sveiki susirinkę į valstybės religijos mišias]
Simboliška, kad graži Maldos pusryčių tradicija Lietuvoje gimė antrojo krikščionybės tūkstantmečio pradžioje, o šiandien vėl renkamės būti kartu Lietuvai žengiant per antrojo valstybės tūkstantmečio slenkstį. Esu įsitikinęs, kad tai ne atsitiktinis sutapimas, bet aiškus ženklas, jog vertybėmis grindžiami darbai gali būti tęsiami, ir kad jie yra svarbūs visai Lietuvai. [Darau išvadas, kurios niekuo nesusijusios su pateiktais faktais]
Kartu tai ženklas, kad į kasdienių nelengvų darbų verpetą įsuktiems ir laikino finansinio ar ekonominio sunkmečio slegiamiems žmonėms labai reikia dvasinio atokvėpio akimirkų, reikia stabtelėti ir įsiklausyti į save, į šalia esantį žmogų, reikia susikaupti ir maldoje. [Rekomenduoju melstis]
Leiskite šiandien Jums priminti vieną istoriją iš Senojo Testamento, aprašytą Jobo knygoje, kurią tvirtai galime pavadinti krizės – ekonominės ir socialinės, visuomeninės ir bendruomeninės, sveikatos ir tikėjimo – pasakojimu. [Noriu priminti apie vieną pasaką iš biblijos]
Jobą, turtingą ir ekonomine gerove besimėgaujantį žmogų, viena po kitos ištinka netikėtos nelaimės. Jis netenka visų savo turtų, visi jo sūnūs ir dukros žūva nuo gamtos stichijos, o jį patį prislegia sunki liga. Sužinoję apie Jobą ištikusią nelaimę, trys bičiuliai atskuba jo paguosti ir imasi svarstyti Jobo negandų priežastis. Šie pokalbiai svyruoja tarp nevilties ir tikėjimo, tarp priekaištų ir įvairių kaltinimų. [Čia pateikiama pasakos santrauka]
Noriu šiandien Jūsų paklausti: „Ar mūsų išgyvenamas laikotarpis pernelyg dažnai nėra panašus į Jobo knygoje pateiktą dialogą? Juk mūsų politiniame ir visuomeniniame gyvenime tikrai netrūksta paieškų, kas kaltas dėl šiandieninio sunkmečio, ir bandymų suversti atsakomybę vienam ar kitam asmeniui. Tad ar kartais mūsų visuomenė nėra pernelyg panaši į tuos Jobo bičiulius, kurie ateina paguosti sunkią akimirką, tačiau sukelia dar daugiau sumaišties ir nepasitikėjimo savimi, savo jėgomis ir net pačiu Dievu?“ [Kaip drįstate abejoti pramanytu personažu]
Esu įsitikinęs, kad šiandien mūsų visuomenėje, ieškant kelių iš sunkmečio, ypač trūksta vieno kertinio aspekto – pasitikėjimo. Pasitikėjimo vienų kitais ir bandymų padėti sugrįžti į normalaus gyvenimo vėžes. Pasitikėjimo mūsų žmonių gebėjimais, darbštumu ir atkaklumu siekiant įveikti ekonomikos naktį. Pasitikėjimo Dievu ir pasikliovimo vertybėmis, kuriomis remdamiesi, gyveno ir valstybę kūrė lietuvių tautos patriarchai. [Pasitikėkite Dievu]
Gerbiamieji,
Esame čia, kad kalbėtume apie tūkstantmetį mininčios valstybės kūrimą vertybių ir socialinės krizės laikais. Tvirtai tikiu, kad šioje auditorijoje netrūks vertingų įžvalgų ir pasiūlymų, kaip pasiekti visuomenės tarpusavio santarvę. Semkimės pasitikėjimo ir tikėjimo iš Jobo, kuris įveikė visus jam tekusius išbandymus. [Imkite pavyzdį iš biblinės pasakos personažo]
Dar kartą sveikinu visus čia susirinkusius ir linkiu, kad mūsų bendravimas ir buvimas kartu paskatintų dar aktyviau ieškoti naujų valstybės kelių, grindžiamų laiko išbandytomis vertybėmis ir pasitikėjimu vieni kitais.
Linkiu gražaus bendravimo!
Prezidentas turėtų palikti pamokslų skaitymą kunigams. O kunigai turėtų pamokslus skaityti bažnyčiose, o ne Prezidento organizuojamuose renginiuose.
Komentarai (28) 
