Ateistas: ateizmas, mokslas, religija

Krikščionys dažnai kalba apie gerą ir gailestingą dievą, tačiau per visus žemės drebėjimus, uraganus, prievartavimus, epidemijas ir visa kita, tą dievo „gerumą“ net ir jiems tenka neretai pateisinti fraze „dievo keliai nežinomi“ arba pabandyti suversti kaltę ant gėjų ar netikinčiųjų, paaiškinant, jog dievas taip baudžia už netikinčiųjų ar gėjų nuodėmes.

Profesorius R. Dawkins šia tema savo knygoje „River out of Eden“ yra gan taikliai pasakęs:

Gamta nėra žiauri, ji – negailestingai abejinga. Žmonėms tai – viena sunkiausiai suprantamų pamokų. Mes negalime pripažinti, kad reiškiniai gali būti nei geri, nei blogi; nei žiaurūs, nei mieli, tačiau paprasčiausiai bejausmiai – abejingi bet kokiai kančiai, neturintys jokio tikslo.

Citata versta iš čia.

Kitur skaitykite:
Tinklaraštis (blogas) apie islamą Europoje.

Keletas nuorodų į kitus blogus (tinklaraščius):

• Apie homoseksualus, moralę ir toleranciją (vegetarė)
  
• Religingumo žala (Zaliasis Agurkelis)
  
• Nužudyti Jėzų 2 (Zaliasis Agurkelis)
  
• UAB RKB patyrė nuostolių (bitininkas)
  
• Kodėl netikiu į dievą? Iš d mažosios (7x)
  

Kadangi bažnyčia visą laiką gąsdina tikinčiuosius pragaru už jų nuodėmes, ir kadangi nuodėmė yra tokia keista išgalvota sąvoka, tai išverčiau šį tekstuką iš About.com.

Mitas: Jūs, ateistai, atsisakote pripažinti, kad esate nuodėmingi

Atsakymas:
Tai netiesa – ateistai nemano, kad jie yra tobuli. Kaip ir visi kiti, ateistai stengiasi elgtis teisingai, tačiau supranta, kad kartais tai nepavyksta. Tad buvimas ateistu nėra susijęs su atsisakymu pripažinti savo klaidas ar kartartėmis padaromu neteisingu pasirinkimu.

Ką gi tai turi bendro su nuodėme?

Jeigu dievas būtų ir apibrėžtų tam tikrus veiksmus kaip nuodėmingus, tuomet mes turėtume pripažinti, kad „nusidėjome“ pagal jo apibrėžimus, taip, kaip ir kartais tenka pripažinti, kad kartais pasielgiame neteisingai. Tačiau tai nereiškia, kad mums tai būtinai turėtų rūpėti. Galų gale, mes galėtume manyti, kad tos „nuodėmės“ nėra nieko blogo. Mes neprivalėtume sutikti su tuo dievu dėl to, ką laikome teisingu ar neteisingu.

Nepaisant viso to, kadangi mes netikime jokiais dievais, ateistai nepripažįsta kad nuodėmės sąvoka yra nors kiek praktiškesnė už karmos savoką. Kodėl? Todėl, kad „nuodėmė“ paprastai apibrėžiama remiantis dievu, t.y. tuo, kuo mes netikime. Ne dėl to mes netikime dievu, kad nenorime pripažinti savo nuodėmių. Mums nuodėmės sąvoka yra beprasmė, nes pagrindinė ją remianti idėja – dievas – nieko nereiškia.

Tad viskas galų gale remiasi į tai, ką reiškia „nuodėmė“ ir ką ši sąvoka apima. Jeigu ji apima tik veiksmus, kurie kenkia kitiems žmonėms, tokius kaip melas, vagystės ir žudymai, tuomet ateistai neatsisako pripažinti jog jie „nusideda“. Naudojant tokią sąvoką ateistai nusideda, bet tuomet neprasminga naudoti tokią sąvoką.

Jeigu „nuodėmė“ visgi reikia ką nors kito, pvz. nesugebėjimą būti „šventu“ arba neatitikimą „dievo valiai“, tuomet mes nepripažįstame, kad nusidedame, nes „dievo valia“ mums nieko nereiškia.

Bernardinai.lt skleidžia ne tik religinę informaciją, bet ir propaguoja pseudo-mediciną: rekomenduoja akupunktūrą padėti norintiems mesti rūkyti, nepaisant to, kad visi tyrimai rodo, jog akupunktūros poveikis tėra placebo efeketas.

Anglikonų bažnyčia leido į vyskupus įšventinti moteris. O Vatikanas išreiškė nusivylimą tokiu anglikonų sprendimu. Man nelabai rūpi moterų teisės organizacijoje, kuri gyvena iš netiesos skleidimo, bet visos tos naujienos skamba maždaug taip kaip tūlam tikinčiajam skambėtų: organizuotų nusikaltėlių gauja Anglijoje leido moterims būti vadeivoms, o Italijos mafijozai išreiškė savo nusivylimą tuo…

Popiežius ruošiasi apsilankyti Australijoje ir „ketina atsiprašyti už kunigus, kaltinamus lytiniu išnaudojimu“. Mano nuomone, atsiprašymas nėra toks efektyvus, kaip tų kunigų (ir jų nusikaltimus slėpusių bažnyčios hierarchų) patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Bet ką gi aš, ateistas, suprantu apie teisingumą?

Delfi, kaip ir kiekvieną sekmadienį, skelbia Sekmadienio Evangeliją. Šio Evangelijos komentaro santrauka: Žemė yra teršiama ir taršos neatsikratysim/nesustabdysim tol, kol žmonės nepradės tikėti, kad jie yra dievo kūriniai. Sakyčiau – gan kvaila prielaida, ypač turint omenyj, kad dievas tėra pasakų personažas.

Seime turėtų būti svarstoma, ar suteikti Septintosios dienos adventistams suteikti valstybės pripažinimą. Mano atsakymas – žinoma ne, ir tai ne dėl to, kad tuomet jų šventikai galėtų būti draudžiami SODROJE iš mokesčių mokėtojų kišenės, bet paprasčiausia dėl to, kad valstybė turėtų nustoti pataikauti žmonėms, kurie nori skleisti dezinformaciją apie dievų egzistavimą bei dievų norus, juolab, kad LR Konstitucija aiškiai teigia: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija„.

Na, ir manyčiau, kad Prezidentas truputėlį per daug laiko leidžia visokiose pamaldose ir religiniuose susibūrimuose:

• Pranciškonų stovykloje
• S. Dariaus ir S. Girėno 75-ųjų skrydžio per Atlantą metinių
  minėjime Lenkijoje (mišiose)

Šiuo metu Amerikoje krūva katalikų užsipuolė vieną profesorių PZ Myers už tai, kad jis užsistojo vieną studentą, kuris iš mišių išsinešė sausainį. Išsinešė vietoj to, kad jį suvalgytų. Tą sausainį, kuris pasak katalikų yra Kristaus kūnas.

Būtų gan kvaila istorija, jeigu tik tas studentas nebūtų susilaukęs grasinimų mirtimi, raginimų išmesti jį iš universiteto ir apskritai to sausainio išnešimo veiksmo lyginimu su „nusikaltimu padarytu iš neapykantos“ (hate crime).

O, kai PZ Myers paprašė, kad jam kas nors gautų šitų sausainių, tai katalikai pradėjo grasinti paduoti jį į teismą, siųsti laiškus universiteto prezidentui su raginimu jį pašalinti iš pareigų ir pan.

Nieko nelieka pasakyti, kaip tik pakartoti – tai tik suknistas vaflis.

Tad tiesiog šįsyk nuorodų rinkinys:

• IT’S A FRACKIN’ CRACKER! (PZ Myers blogas)
• Student Who Took Religious Icon Getting Death Threats (straipsnis)
• I get email — special cracker edition! (PZ Myers blogas, su piktais katalikų laiškais)
• Komiksas: Jėzus vaflyje (angl.)

Štai labai puikus „gėrio“ pavyzdys, kurį pateikia patys katalikai – šiandien susilaukiau grasinimo:

Ateiste, Jėzus yra labai rimtai pasakęs.
„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jei jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.“
Turbūt žinai, ką Jis norėjo pasakyti sakydamas 'papiktintų'.
Tad saugokis.

Citata iš biblijos Mk 9,42.

Klausimas, kaip apibrėžti racionalizmą, nėra paprastas. Nemanau, kad galima būtų jį apibrėžti kaip vienos ar kitos krikščioniškos dogmos atmetimą. Kuo puikiausiai įmanoma būti visišku racionalistu tikrąja to žodžio prasme ir visgi priimti vieną ar kitą dogmą.

Pagrindinis klausimas yra ne, kokia jūsų nuomonė, o kokiu būdu jūs ją priėjote. Dalykas, kuriuo tikime, yra įrodymų viršenybė prieš visa kita. Jeigu įrodymai mus priveda prie ortodoksinių išvadų, puiku – jūs esate racionalistas. Mano manymu esminis dalykas yra tai, kad kiekvienas remtų savo įsitikinimus mokslo pripažintai pagrindais; taip pat nė vienas neturėtų laikyti nieko esant visiškai garantuotu ar tikru, tačiau tik daugiau ar mažiau tikėtinu. Manau, jog nebūti visiškai garantuotu yra vienas iš pačių pagrindinių dalykų racionalizme.

Versta iš Bertrand Russel – Ar aš esu ateistas ar agnostikas? (1947)

Versta iš: www.russellsteapot.com

Raeliečiai tiki, kad

Žmogus atvykęs iš kitos planetos ,kuris sutiko Raelį, padiktavo jam seriją pranešimų, išaiškinančių, kad gyvybė Žemėje nėra atsitiktinės evoliucijos rezultatas, ar sukurta antgamtinio „Dievo“. Tai buvo atlikta sąmoningai, naudojant DNR pažangiausių mokslo žmonių, kurie sukūrė žmones literatūriškai: „pagal jų paveikslą“–ką galima vadinti tik „moksliniu sukūrimu“. Šie mokslininkai ir jų darbai, kaip ir jų begalybės simbolis, gali būti randami senuose tekstuose daugelyje kultūrų. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje, biblijiniame Kūrimo aprašyme, žodis „Elohim“ yra neteisingai išverstas į vienaskaitinį žodį „Dievas“, bet tai yra daugiskaitinis žodis, kuris reiškia „tie kurie atvyko iš dangaus“, o vienaskaitinis žodis yra „Eloha“ (žinomas kaip Alachas). Vietinės kultūros visame pasaulyje atsimena šiuos „dievus“ kurie atvyko iš dangaus, tame tarpe Afrikoje (Dogon‘o genties tikėjimas ir t.t), Amerika, Azija, Australija ir Europa.

Palikdami progresuoti mūsų žmoniją pačią, vis dėlto Elohimai palaikė kontaktus su mumis per pranašus, tame tarpe Budą, Mozę, Mahometą, ir t.t., visus juos tam paruošdami. Pranašų vaidmuo buvo pažangiai lavinti žmoniją per Pranešimus, kuriuos jie perdavė, kiekvieną jų pritaikydami kultūros ir to laikmečio suvokimo lygiui.Jie buvo palikti tokiu būdu, kad mes galėtume Elohim atpažinti kaip mūsų Kūrėjus ir puikias žmogiškas būtybes, kai pakankamai išvystysime savo mokslinį supratimą. Jėzus, kurio tėvas buvo Eloha, buvo gavęs užduotį paskleisti šiuos pranešimus per visą pasaulį, besiruošiant šiam lemiamam laikmečiui, kuriame mums tenka gyventi: pasitikti Reveliacijos amžių.

Versta iš http://www.jesusandmo.net/2008/06/20/lake/
Platinama pagal Creative Commons licenziją.