Alfa rašo apie stebuklų tyrimo komisijas:
Popiežius Benediktas XVI įsakė įkurti nuolatines komisijas, kurios visapusiškai ištirtų stebuklus.
Kai kur nors atsiras apsireiškimo skelbėjas, vyskupo sušaukti teologai, kunigai, psichiatrai, psichologai (dalyvaus ir ateistai) privalės nuodugniai ištirti įvykį ir patį skelbėją. Teisininkai išstudijuos visą jo gyvenimą, patikrins, ar anksčiau neturėjo apsireiškimo simptomų, išsiaiškins, ar pranašo veiksmai neneša jam pelno.
[...]
Nors dabartinis Šventasis Tėvas labai konservatyvus ir naujovių nemėgsta, toks žingsnis tapo būtinas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos žinomų, neva eucharistinių, stebuklų Katalikų bažnyčioje priskaičiuota per 300. Jie gana vienodi. Tai raudona dėmė ostijoje, Dievo Motinos ar Kristaus ašaros, pasirodančios ant paveikslo arba skulptūros. Ypač daug apsireiškimų yra susiję su Marija, kuri duoda vienodus nurodymus ir suaugusiesiems, ir vaikams. Dažniausias – gyventi ne nuodėmėje. Kartais įsako padėkos ženklan pastatyti koplyčią ar bažnyčią.
Tik keli stebuklai buvo pripažinti tikrais, kiti dar tiriami, o visi kiti priskirti „ne religinio pobūdžio reiškiniams“.
Bernardinai rašo apie stebuklus Lurde:
Jei nusprendžiama, kad pagijimas yra labai reikšmingas, tyrimas įžengia į antrąją fazę. Tarptautinio medikų komiteto nariai įpareigojami rekonstruoti ligos istoriją, įvertinti paciento asmenybę, kad būtų atsiribota nuo isterinių ar kliedėjimo patologijų. Tie pagijimai, kurie įvertinami kaip tikrai išskirtiniai, lyginant su įprastine ligos eiga, patenka į trečią fazę.
Joje sušaukiama Tarptautinio medikų komiteto narių konsultacija. Šiame etape reikia nuspręsti, ar pagijimas yra „nepaaiškinamas“ pagal dabartines medicinos žinias, ar tikrai po skrupulingo egzamino galima tarti, kad pagijimas buvo tikras, įvykęs greitai ir neprognozuojamai. Tada vyksta slaptas balsavimas, ir jei du trečdaliai komiteto narių pritaria, kad pagijimas iš tikro nepaaiškinamas, tyrimas perduodamas tos vyskupijos vyskupui, kuriai priklauso išgijęs žmogus.
Vyskupas savo ruožtu turi suburti dar vieną teologinį-medicininį konsiliumą ir išklausęs jo nuomonę nuspręsti, ar pagijimas gali būti vadinamas „stebuklingu“. Tai Bažnyčios kompetencija nuspręsti, ar pagijimas susijęs su dvasine ir tikėjimo sfera.
[...]
Iki šiol tik 67 pagijimai buvo oficialiai pripažinti stebuklingais. Tai nereiškia, kad jų nebuvo daugiau, tačiau galbūt pritrūko patikimų ir pakankamų žinių apie ligos istoriją, galbūt nebuvo išsklaidytos kitos abejonės pagal visus kriterijus.
Ką manau?
Nepaaiškintas reiškinys nėras tas pats, kaip nepaaiškinamas reiškinys ir tuo labiau nėra tas pats, kaip stebuklas. Nesigaus krikščionims būti skeptikais ar moksliškais, jeigu jie išvadas apie stebuklus daro tik remdamiesi informacijos trūkumu (o gal kartais specialiai apgaulinga informacija) ir išankstinėm niekuo nepagrįstom nuostatom apie fizikos ir biologijos reiškinių nustojimą veikti dėl pramanytų būtybių įsikišimo.
Bernardinai šią savaitę skelbia straipsnelių seriją skirtą ekumeninei savaitei. Kiekvieno straipsnelio pabaigoje užduodami keli klausimai pamąstymui, tad šiandien į tuos klausimus atsakysiu aš:
Netiesos skleidime. Kovoje prieš žmonių teises. Antimokslinio požiūrio sklaidoje. Kaip tik tose srityse, kur Bažnyčia labai aktyviai veikia.
Tikėjimas religinėmis pasakomis ar tų pasakų personažais nepadės. Nugalėti pasakų personažus padės nebent supratimas, kad jie – ne realūs, o pramanyti. Štai su blogiu yra sudėtingiau, tam paprastai reikia daug darbo:
Galima išmokti tai, kad bendradarbiavimas yra naudingas. Ir kad moralus elgesys atsirado evoliucijose eigoje dėl to, kad buvo naudingas žmonių grupėms, o ne dėl dievų įsikišimo.